MARIJA SAULAITYTĖ-STANKUVIENĖ

     Pirmą kartą po laidotuvių įeidama į butą, galvojau, kad dabar mama, laisva nuo vietos apribojime, mato, kaip gyvenu. Tiek metų vaizduote ir meile lydėjusi brolį Brazilijoje ir mudu su Algiu Kanadoje ir Vokietijoje, dabar ji gali būti su mumis betarpiškai. Siųsdavome nuotraukas, pasakodavome, žinodami, kad kažkaip jai pasiseks tiksliai matyti, suprasti. Jos žodžiai visada tikdavo: ji žinodavo, nujausdavo, kas vyksta.

     Mirčiai mes ruošėmės labai ilgai. Pirmieji mano atsiminimai yra saulėtos gatvės ir degančio tunelio. Karas mus, kaip visus ten tuo metu esančius, pastatė mirties akivaizdon. Kaip kiti laimingieji, stebuklingu būdu išlikę gyvi ir išlikę kartu, toliau jautėme mirties artumą, nes mama turėjo nesveiką širdį. Stalčiuje radau 1952 metais tėvui rašytą jos laišką, kuriame ji pasako, kas jai rūpi, jei ji staiga mirtų. Po dvidešimt septynerių metų jos mintys ir norai buvo tokie patys. Ji norėjo, kad viskas būtų paprasta.

     Laiške yra daugiau kas. Mes gyvenome, lyg būtume amžini: mūsų planai įjungė mus visus ir, gyvendami labai toli vieni nuo kitų, buvome visi kartu. Taip įstatėme save — ar buvome Dievo gailestingos rankos įstatyti — amžinybės akivaizdon. Mūsų šeimos gyvenimas buvo pilnas šilumos ir šviesos, nors ir pergyvenome sunkių dienų: tėvelio sunkus darbas, jo kova už gėrį; mamos širdies priepuoliai ir dvi širdies operacijos, paskutinioji ilga liga; mano apsisprendimai ir sąlygų pakeitimai. Per sunkiąsias dienas daugumas arba bent kas nors iš šeimos tvirtai tikėjo šviesa ir pravedė kitus pro tamsą. Tuo

Ona Saulaitienė su sūnum Antanu ir dukra Maryte, šio straipsnio autore.

mes buvome ruošiami šiai belaikei dimensijai: tikrai dvasia visa gali ir galop jai nėra ribų.

     Apie motinos mirtį net pagalvoti man būdavo baisu. Po mano gimimo, jai reumatu susirgus, buvome atskirtos. Sekė karo baisumai ir pavojai. Visą gyvenimą mama dažnai buvo mirties pavojuje. Bijojau jos mirties. Bijojau, kad jai staiga atsitiks kur nors be mūsų. Negalėjau suprasti, kaip toks tobulas žmogus gali užsibaigti. Man atrodė neteisinga, kad jos grožis ir stiprybė būtų nugalimi.

     Kažkada pradėjau ruoštis. Gal tai prasidėjo, jai nebegalint laiškų rašyti. Mama mus palaikydavo laiškais. Laiškuose papasakodavo, kaip tėveliui einasi, ką ji galvoja, kas žydi aplink namus. Ji nepriprato prie to, kad nebegalėjo rašyti — kaip nepriprato prie to, kad nebegalėjo mokytojauti po pirmos širdies operacijos. Ne su kartumu, bet su meile ji žiūrėdavo į tuos vaikus, kuriuos būtų mielai mokiusi. Dveji metai prieš mirtį mama man parašė, kad turi jai ruoštis. Diena, kada Toronte tą laišką gavau, buvo viena tamsiausiųjų, nors ir buvo mūsų vedybų pirmoji sukaktis. Laiškai retėjo, kol iš jos jų visai nebebuvo, tėveliui perimant korespondenciją. Persikėlus į Vokietiją (jos paraginta, nes nežinojau, ar galima nuo jos silpnėjančios dar toliau nusikraustyti), pradėjau dar smarkiau apie mamą galvoti, su ja mintyse kalbėti — kai augau ir nebuvau namie, buvom susitarusios kuriomis valandomis viena kitą prisiminsime. Pradėjau labiau įsitikinti, kad vis dėlto meilė yra stipresnė už viską — tik vietoj įprastų susisiekimo būdų reikia išmokti naujų. Po truputį, tėvelio padedama, persiorientavau. Grįžusi iš Vokietijos namo, kiekvieną kartą jaučiausi visai sava. Tęsėme gyvenimą jos nuostabioje, galingoje meilėje. Kiekvieną kartą buvo fizinių pasikeitimų jai silpnėjant, bet mūsų šeimos gyvenimas liko pilnas, nes mama jame dalyvavo, ir tėvelis įstengė namuose išlaikyti ramią ir normalią aplinką.

     Brolis man pasakė, kad tėvelis paskambino ir pasakė, jog mamutė mirė. Labiausiai man rūpėjo, ar ji viena mirė, nes žinojau, kad nenorėjo mirti viena. Ji dažnai prisimindavo savo tėvelio ramią mirtį šeimos ratelyje. Nenorėdama to priminti, jei būtų buvusi viena, nedrįsau paklausti ir tuo pačiu jaučiausi kalta.

     Tėvelis mus namie pasitiko su mamutės paveikslu ant gražiai užkloto stalo. Buvo uždegta vieno mūsų pirmosios Komunijos žvakė, tokiai dienai laikoma. Buvo žalumynų ir brolio seniai jai dovanota iš medžio išdrožta žuvėdra. Tėvelis su mama buvo, jai galvą glostydamas, šypsodamasis, su ja kalbėdamas, jos mirties momentą.

     Nors mūsų šeima dažnai jautė Dievo malonę, Jo dovanas, ši dovana pati didžiausia.

     Mums mamos labai trūksta. Keista nebematyti žmogaus toje vietoje, kurioje jis buvo. Negalima suprasti, kad jo nebegirdime, nebegalime apkabinti. Bet yra taip pat keista, ar gal dar keisčiau, kad daug kas nuslenka kaip išnara, ir tas žmogus lieka visai čia pat: šviesus, linksmas, pilnas gyvybės.

     Žinojome, kaip laidotuves tvarkyti. Anksčiau buvau prisivertus paskaityti, kad svarbu nusistatyti, kaip kas bus daroma. Kiti tai irgi žinojo. Viskas praėjo paprastai. Žinojome, kokie mamos norai. Keletą kartų per tuos metus ji buvo visai ramiai vieną kitą dalyką užsiminusi. Žinojome, kad liekame kartu, nors širdis plyšta, ir su ja turėjome toliau laikytis.

     Manydavau, kad dirbtinis paprotys tokiu atveju prieiti prie šeimos narių ir reikšti užuojautą. Tačiau tomis dienomis pajutau didesnės šeimos šilumą ir paramą — mamos buvusių mokinių, mūsų kaimynų, giminių, draugų, skautiškosios šeimynos. Jaučiant kitus ir jais rūpinantis, lengviau pereiti tas sunkias valandas.

     Didelę paguodą teikė pasikeitusi liturgija. Senais laikais klausydavau arba giedodavau viduramžių gąsdinimus, galvodama, kad tokiu atveju jie visai netinka. Net saldaus rojaus melodijos netinka. Brolis ir jo draugas kunigas priminė, kad Dievo meilė ir mūsų meilė stipresnės už mirtį, kurią turime pereiti, perkentėti. Ir nebuvo beviltiška. Tuo pačiu buvo ir visai šviesu. Net pro mirtį Dievas žmogų išneša ant savo delno.

     Per dieną daug kartų apie mamą galvoju. Norėtųsi ją apkabinti, vėl išgirsti jos balsą. Bet galvoju visad apie ją gyvą ir linksmą — jos akių šviesą, jos aiškų balsą. Tai analogija tam, kas dabar yra. Ji mums visada norėjo gėrio, laimės, ramybės ir Šventosios Dvasios. Būdama kitoje dimensijoje, ji tuo labiau su mumis dalyvauja gyvenime. Meilei nėra ribų — ji stipresnė už mirtį.