Aldona Skirutytė Vilniaus Universitetui 400 metų (spalvota grafika)
VYSK. VINCENTAS BRIZGYS
9. BAŽNYČIOS ŠVENTUMAS
56. Kokia prasme Bažnyčia vadinama šventa? Bažnyčia yra Triasmenio Dievo kūrinys. Kristus ją įsteigė, vykdydamas Tėvo valią, bendradarbiaujant Šv. Dvasiai. Kristus atidavė už ją pats save, sujungė ją su savimi ir pripildė Šv. Dvasios dovanomis. Visi Bažnyčios nariai yra šaukiami tapti šventais: "Tai yra Dievo valia, kad jūs būtumėte šventi” (1 Tim 4,3; Ef 1,4). Bažnyčios šventumas be paliovos reiškiasi ir turi reikštis malonės vaisiais, kuriuos Šv. Dvasia neša tikinčiuosiuose. (Bažn., nr. 39; I, psl. 68-69).
57. Kokia prasme turi būti šventas krikščionių gyvenimas? Krikštu žmonės tampa Dievo vaikai, dieviškosios prigimties dalininkai, todėl iš tikrųjų šventi. Jie privalo šį gautąjį šventumą išlaikyti ir tobulinti. O kadangi visi daug kuo nusikalstame, tai nuolat esame reikalingi Dievo gailestingumo ir turime nuolatos melstis: "Atleisk mums mūsų kaltes” (Mt 6,12) ir panaudoti Kristaus Bažnyčioje esančias priemones susitaikyti su Dievu ir taisyti savo klaidas. (Bažn., nr. 40; I, psl. 70).
58. Kokia prasme visi krikščionys yra pašaukti būti tobulais? Kiekvienam aišku, kad visi tikintieji Kristų, kokia bebūtų jų užimama vieta ar padėtis, šaukiami siekti krikščioniškojo gyvenimo pilnatvės ir meilės tobulumo. Tam tobulumui pasiekti tikintieji tepanaudoja jiems Kristaus malonės skirtą galią. Sekdami jo pėdomis, tapdami į jį panašūs ir visur nusilenkdami Tėvo valiai, didžiadvasiškai tepasišvenčia Dievo garbei ir artimo tarnybai. (Bažn., nr. 40; I, psl. 70).
59. Ar krikščionių nuodėmės yra priešingos Bažnyčios šventumui? Kiekvienas krikščionis privalo tvarkyti ir savo asmeninį elgesį, ir atlikti kiekvienam priklausančias savas žemiškas pareigas, vadovaudamasis Evangelijos šviesa. Visoks nesąžiningumas, nusikaltimai, nuodėmės yra nesuderinami dalykai su asmens, taigi ir su Bažnyčios, šventumu. Visais tais būdais, nesiderinančiais su Evangelijos dvasia, krikščionys labai kenkia visai Bažnyčiai vykdyti žmonijos evangelizavimą. (Bažn. dab. pasaul., nr. 43; I, psl. 213-216).
60. Ar visi krikščionys yra reikalingi atsižadėjimo ir atgailos? Visi žmonės yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės (Rom 3,23), tad visi reikalingi atgailos. Kas nori sekti Kristų, turi atsižadėti savęs, t.y. visa to, kas nesiderina su Kristaus dvasia, kas nesiderina su Dievo ir artimo meile, su paties žmogaus krikščionišku tobulumu ir išganymu. (Plg. P. Pauliaus VI konstituciją atgailos klausimais, 1966.II.17).
61. Kaip nusidėjus krikščioniui susitaikyti su Dievu? Po krikšto nusidėjęs žmogus gali susitaikyti su Dievu Atgailos arba Susitaikymo sakramentu (t.p.).
62. Kokia yra tikriausia meilė, vedanti į šventumą? Tikroji meilė, vedanti į šventumą, yra ta, kai žmogus myli Dievą labiau už viską, o savo artimą — dėl Dievo. Teisingą Dievo ir savęs meilę žmogus turi tada, kai paiso Dievo žodžio, siekia vienybės su Dievu nuolatiniu pamaldumu, dažnu sakramentų, ypač Eucharistijos, priėmimu. Artimo meilę žmogus parodo tada, kai, mylėdamas jį dėl Dievo, daro artimo labui tai, ką gali ir kas naudingiau artimo sielai. (Bažn., nr. 42; I, psl. 73).
63. Kokie yra Evangelijos patarimai? Sekant Evangelija, apaštalai, Bažnyčios Tėvai ir mokytojai visada brangino, o Bažnyčia dabar saugoja ir žmonėms rekomenduoja skaistybės, neturto ir klusnumo patarimus. (Bažn., nr. 43; I, psl. 76).
10. VIENUOLIŲ LUOMAS
64. Kas yra vienuoliai, -ės? Nuo pat krikščionybės pradžios buvo vyry ir moterų, siekiančių savo laisvu apsisprendimu artimiau sekti Kristaus pavyzdžiu, vykdyti Evangelijos patarimus. Daugelis jų gyveno pavieniui — atsiskyrėliai. Kiti jungėsi į bendruomenes, kurias Bažnyčia patvirtino ir paėmė į savo globą. Tokiu būdu išaugo daug įvairių vienuolinių bendruomenių. (Vienuol. gyven., nr. 1; II, psl. 116). Jose jų nariai randa dvasinio gyvenimo pastovumą, išbandytą kelią siekti tobulybės. Jos didina lobį, tarnaujantį jų narių pažangai ir viso Kristaus kūno gerovei. (Bažn., nr. 43; I, psl. 76).
65. Kokia yra vienuolių skaistybės įžado reikšmė? Skaistybė "dėl dangaus karalystės” (Mt 19,12) yra didelė malonė. Asmuo, įsipareigodamas skaistybės įžadu atsisakyti moterystės, išlaisvina savo širdį (1 Kor 7, 32), kad labiau užsidegtų meile Dievui ir visiems žmonėms. Skaistybė yra geriausias būdas vienuoliams pasišvęsti Dievo tarnybai ir apaštalavimo darbams. (Vienuol., nr. 12; 11, psl. 123).
66. Kaip Bažnyčia vertina skaistybės įžadą? Tarp Evangelijos patarimų ypatingą vietą užima kai kuriems duodama dieviškosios malonės dovana (Mt 19,11; 1 Kor 7,7), leidžianti mergyste ir celibatu nepadalyta širdimi pasišvęsti vienam Dievui (1 Kor 7, 32). Šį tobulą susilaikymą dėl dangaus karalystės Bažnyčia visada gerbė kaip meilės ženklą ir kaip ypatingą dvasinio vaisingumo šaltinį pasaulyje. (Bažn., nr. 42; I, psl. 74).
67. Kokia yra vienuolinio neturto įžado reikšmė? Laisvai pasirinktas neturtas dėl Kristaus ypač šiandien yra labai vertinamas kaip juo sekimo ženklas. Šis neturtas susieja žmogų su Kristumi, kuris, būdamas turtingas, dėl mūsų tapo beturčiu, kad jo neturtu mes pralobtume (2 Kor 8,9; Mt 8,20). Vienuoliniam neturtui nepakanka naudotis gėrybėmis tik pagal vyresniųjų valią; reikia, kad vienuoliai iš tikrųjų būtų beturčiai, turintys lobį danguje. (Vienuol., nr. 13; II, psl. 124-125).
68. Kokia yra vienuolių klusnumo įžado reikšmė? Klusnumo įžadu visiškai pavesdami Dievui savo valią, vienuoliai atiduoda jam save pačius, tarsi auką, ir tokiu būdu saugiau bei pastoviau susijungia su jo išganingąja valia. Vienuoliai seka Kristaus pavyzdžiu, kuris atėjo vykdyti Tėvo valios (Jn 4,35; 5,20; Žyd 10,7; Ps 3 9,9) ir priimdamas tarno pavidalą (Fil 2,7), "jis išmoko klusnumo iš to, ką kentėjo” (Žyd 5,8). Šventosios Dvasios įkvepiami vienuoliai pasiveda vyresniesiems, kuriuos, nors patys išsirenka, bet tiki esant Dievo atstovais ir yra jų vedami tarnauti visiems broliams Kristuje. Taip jie tobuliau įsijungia į tarnavimą Bažnyčiai ir stengiasi pasiekti Kristaus pilnatvės lygį (Ef4,i3).
Taigi vienuolinis klusnumas ne tik nemažina žmogaus asmens vertybės, bet ją dar subrandina, didindamas Dievo vaikų laisvę. (Vienuol., nr. 14; II, psl. 125-126).
69. Vienuolių gyvenimas bendruomenėse. Vienuolių vyrų ir moterų broliška vienybė rodo, kad yra atėjęs Kristus, kurio vardu vienuolių bendruomenės gyvena susiklausymo ir meilės gyvenimą. Iš tos vienybės plaukia didelė apaštališka jėga. (Vienuol., nr. 15; II, psl. 127).
70. Koks yra santykis tarp kunigų, vienuolių ir pasauliečių? Žiūrint dieviškosios ir hierarchinės Bažnyčios santvarkos, vienuolių luomas nėra tarpinis luomas tarp kunigų ir pasauliečių. Dievas pašaukia kai kuriuos ir iš kunigų, ir iš pasauliečių į vienuolių luomą naudotis tąja specialia dovana Bažnyčios gyvenime ir kiekvienam savu būdu padėti jos išganingajai misijai. (Vienuol., nr. 43; II, psl. 76-77).
71.Vienuolių luomo prigimtis ir svarba. Evangelinių patarimų vykdymas yra tarsi rodyklė, galinti ir turinti paskatinti visus Bažnyčios narius uoliai atlikti savo krikščioniškojo pašaukimo pareigas. Juk Dievo tauta neturi čia pasiliekančios buveinės, bet laukia busimosios. Todėl vienuolinis luomas, labiau atpalaiduodamas savo narius nuo žemiškų rūpesčių, taip pat ryškiau visiems tikintiesiems atskleidžia jau šiame pasaulyje esančius dangiškuosius turtus, liudija Kristaus atpirkimo atneštą naują ir amžiną gyvenimą, skelbia busimąjį prisikėlimą ir dangaus karalystės garbę. Be to, vienuolių luomas artimiau atkuria ir nuolatos atvaizduoja Bažnyčioje tą gyvenimo būdą, kurį pasirinko Dievo Sūnus, atėjęs į pasaulį vykdyti Tėvo valios, ir kurį pasiūlė jį sekantiems mokiniams. Pagaliau jis ypatingu aiškumu rodo, kad Dievo karalystė yra aukščiau už visus žemiškuosius dalykus ir kad jos reikalavimai yra aukščiausi. Jis taip pat visiems žmonėms įrodo nepaprastą valdančiojo Kristaus galios didybę ir nuostabiai veikiančią Bažnyčioje begalinę Šventosios Dvasios jėgą. Taigi šis luomas, kuris kyla iš pasižadėjimo sekti Evangelijos patarimais, nors ir nėra Bažnyčios hierarchinės santvarkos dalis, nepaneigiamai priklauso prie jos gyvenimo ir šventumo. (Bažn., nr. 44; I, psl. 78).
72. Ar vienuoliniai įžadai nekliudo žmogaus asmenybės pilnumo? Vienuoliai ir vienuolės stengiasi kuo tobuliau pasekti gera dariusį Kristų. Visiems turi būti aišku, kad nors įsipareigojimu sekti Evangelijos patarimais atsisakoma vertingų gėrybių, tačiau tikrajam žmogaus tobulumui tai nekliudo, bet pačia savo prigimtimi daug padeda. Juk laisvai kiekvieno pagal asmeninį pašaukimą priimti patarimai nemažai prisideda prie širdies nuskaidrinimo ir dvasios laisvės, palaiko meilės dorybę, įgalina krikščionį labiau priartėti prie tobulo skaistumo ir neturto, kuriuos savo gyvenime pasirinko Viešpats Kristus ir mergele likusi jo Motina. Tai parodo ir daugybės vienuolynų steigėjų švento gyvenimo pavyzdžiai.
Niekas tenemano, kad Dievo tarnybai pasišventę vienuoliai pasidaro svetimi žmonėms ir nenaudingi žemiškajai bendruomenei. II Vatikano susirinkimas drąsina ir giria vyrus bei moteris, kurie vienuolynuose, mokyklose, ligoninėse, misijose savo pasišventimu puošia visą Bažnyčią ir įvairiais būdais didžiadvasiškai tarnauja visiems žmonėms. (Bažn., nr. 46; I, psl. 80).
73. Vienuolių luomo įvairumai. Ir senovėje, ir mūsų laikais yra atsiskyrėlių, kontempliatyviųjų, viešųjų ir aktyviųjų vienuolių bei vienuolijų. Atsiskyrėliai vienuoliai gyvena kur nors nuošaliau nuo pasauliečių gyvenamųjų centrų, pasišventę maldai ir atgailai. Į juos panašūs yra vyrų ir moterų kliauzūriniai vienuolynai, randami ir didmiesčiuose. Laisvesnės drausmės vienuolijos vadinamos atviromis. Jos vienokiu ar kitokiu būdu aktyviai apaštalauja visuomenėje: mokyklose, misijose ir kitur. (Vienuol., nr. 7-10; II, psl. 120-122).
74.Kokia nauda visuomenei iš vienuolynų?Niekas tenemano, kad Dievo tarnybai atsidėję vienuoliai ir vienuolės pasidaro svetimi žmonėms ir nenaudingi visuomenei. Nors jie kartais tiesiogiai negelbsti savo amžininkams žemiškuose reikaluose, bet padeda dvasiškai, kad žemiškosios bendruomenės gyvenimas ir veikla būtų pagrįsta Dievu ir į jį vestų, kad žmonių darbai kartais neliktų beverčiai. (Bažn., nr. 46; I, psl. 80).
75. Ką vadiname Bažnyčioje pasauliečių institutais? Pasauliečių institutai nėra vienuolijos. Tai kunigų ar pasauliečių bendruomenės, kurių nariai, gyvendami pasaulyje, vykdo evangelinius patarimus Bažnyčios patvirtintu būdu. (Vienuol., nr. 11; I, psl. 123).
11. BAŽNYČIOS KATALIKIŠKUMAS
76. Ką suprantame, vadindami Bažnyčią katalikiška? Bažnyčia vadinama katalikiška ta prasme, kad visi žmonės yra pašaukti į naują Dievo tautą būti vienos Kristaus Bažnyčios nariais. Bažnyčioje žmonės jungiami būti nariais ne žemiškos, o dangiškos bendruomenės, taigi Bažnyčios katalikiškumas nieko neatima iš laikinojo bet kurios tautos gėrio. Bažnyčia siekia surinkti visą žmoniją, su visomis jos gėrybėmis aplink Kristų ir sujungti Kristaus Dvasios vienybe. (Bažn., nr. 13; I, psl. 32).
77. Kodėl Bažnyčia yra misijinė? Bažnyčia yra Kristaus įsteigta būti tautoms "visuotiniu išganymo sakramentu”. Į savo esmę įrašyto katalikiškumo vedama, ji klauso Steigėjo įsakymo ir stengiasi skelbti Evangeliją visiems žmonėms. (Mis. Bažn. veikla, nr. 1; II, psl. 212).
78. Kas yra misijos? Misijomis vadiname Bažnyčios pastangas skelbti Evangeliją ir atvesti j Bažnyčią tautas bei kitokias žmonių bendruomenes, kurios dar netiki Kristaus. (Mis. Bažn. veikla, nr. 6; II, psl. 220).
79. Koks yra ypatingas misijų tikslas? Kristus atėjo, mirė ir paliko Evangeliją, kad būtų išganyti visi žmonės. Tam tikslui jis paliko savo Bažnyčią. Pirmasis ir svarbiausias Bažnyčios misijų tikslas yra perduoti visiems žmonėms Kristaus įvykdytą išganymą ir paliktą Evangeliją. (Bažn. mis. veikla, nr. 6; II, psl. 220).
80. Kokia yra misijų svarba žmonijos išganymo istorijoje?Misijų veikla yra skleidžiamas ir vykdomas Dievo planas žmonijos gyvenime. Skelbiamu Dievo žodžiu, teikiamais sakramentais, kurių centras ir viršūnė yra šventoji Eucharistija, per misijas atnešamas žmonėms Kristus — išganymo šaltinis. Visus tautose randamus elementus, rodančius savotišką paslėptą Dievo buvimą, Bažnyčia per misijinę veiklą apvalo nuo blogio priemaišų ir grąžina jų autoriui Kristui, kuris griauna velnio valdžią ir naikina daugeriopą nuodėmės blogį. Tuo būdu visoks gėris, slypintis žmonių širdyse, ne tik nepražūva, bet yra nuskaidrinamas, pakeliamas ir atbaigiamas Dievo garbei bei žmogaus laimei. (Bažn. mis. veikla, nr. 9; II, psl. 225-226).
81. Misijų santykis su kitokia Bažnyčios veikla.Bažnyčios uždavinys yra visur ir visuomet tas pat, nors dėl aplinkybių įvairumo vykdomas ne visur ir ne visuomet tuo pačiu būdu. Skirtumai, kuriuos matome Bažnyčios veikloje, kyla ne iš paties uždavinio, o iš skirtingų aplinkybių, kuriose uždavinys atliekamas. (Bažn. mis. veikla, nr. 6; II, psl. 219).
82. Kas yra misijonierius?Nors kiekvienas Kristaus mokinys yra įpareigotas pagal išgales skleisti Evangeliją, tačiau Kristus iš savo mokinių visuomet pašaukia kai kuriuos būti visą laiką su juo ir siunčia juos skelbti tautoms Evangeliją (Mk 3,13). Jis į misijas pašaukia atskirus žmones ir pažadina draugijas, kurios imasi Evangelijos skelbimo darbo, kaip sau būdingo uždavinio. Kunigai, vienuoliai, vienuolės, pasauliečiai, teisėtos vyresnybės pasiųsti skelbti Evangelijos savo šalyje ar svetur, yra vadinami misijonieriais. (Bažn. mis. veikla, nr. 23; II, psl. 246).
83. Kiekvieno krikščionio pareiga misijų atžvilgiu.Bažnyčia yra misijų Bažnyčia. Eavngelijos skelbimas yra pagrindinė Dievo tautos pareiga, todėl II Vatikano susirinkimas kviečia visus dvasiškai atsinaujinti, kad visi savo būdu jungtųsi į misijų darbą. Visų pareiga padėti Kristaus kūnui plėstis ir augti, kad jis kuo greičiau pasiektų savo pilnatvę (Ef 4,13). Visi Bažnyčios nariai tesijaučia atsakingi už pasaulį, teugdo savyje tikrai katalikišką dvasią ir tepanaudoja savo jėgas Evangelijos skelbimui. Tačiau visi težino, kad pirmoji ir svarbiausioji pareiga, skleidžiant tikėjimą, yra tikrai krikščioniškas gyvenimas. (Bažn. mis. veikloje, nr. 35; II, psl. 257).