ELISABETH ELLIOT
— Na, kuris iš jūsų, juokdariai, įmetėte šiuos saldainius į vežimėlį? — klausia mama, apsupta vaikais ir pirkiniais.
Du berniukai, gal kokių penkerių ir septynerių metų, greitai susižvalgo ir nubėga prie kramtomos gumos automato, stovinčio prie krautuvės durų. Kitas kokių dvejų metų vaikas sėdi pasodintas vežimėlio priekyje. Už jo jauniausias, pririštas plastikinėje lentoje ir paguldytas ant produktų. Mama paima saldainius, pasirengusi juos sugrąžinti į lentyną. Dvejų metų berniukas pradeda šaukti, kiek įmanydamas, ir ji nusileidžia, įmeta atgal saldainius į vežimėlį. Kantriai laukia, kol ateis jos eilė užsimokėti. Sužvejoja iš piniginės kelis dolerius, gauna grąžą ir, stumdama vežimėlį su prekėmis ir su vaikučiais (neišleisdama iš akių dviejų vyresnių berniukų), skuba per lietų į automobilį, pastatytą aikštėje.
Savo mintyse ją palydžiu. Matau ją lietuje iššokančią iš automobilio. Ji atidaro garažo duris. Įvažiuoja. Uždaro duris. Įneša mažiausiąjį ir maišus į namus, nežinau, kiek kartų sugrįždama prie automobilio. Suskamba telefonas. Ji atsako. Paskui pakeičia vystyklus, nuvalo purvo žymes nuo virtuvės grindų, pavalgydina kūdikį, sudeda maistą ir pirkinius į spintas ir į šaldytuvą; paslepia saldainius, pradeda ruošti daržoves vakarienei, išima skalbinius iš džiovintuvo, perskiria besipešančius vyresniuosius berniukus; duoda valgyti mažesniajam; vėl suskamba telefonas — atsako. Sulanksto rūbus ir žiūri, kad vyresnieji pakabintų savo paltus, neerzintų mažesniojo ir padengtų stalą.
Tada paguldo mažąjį ir užkaičia vakarienę. Baigia ruošti daržoves, sudeda rūbus į spintą. Dabar tik belieka gražiai atrodyti, būti nesusierzinusiai, nes vyras greitai grįš namo.
Ir taip matau eilę šių būtinų, neatidėliojamų darbų, kuriuos ji turi atlikti kiekvieną dieną. Spėju, kad ji kartais svajoja, kaip būtų puiku, pavyzdžiui, jeigu ji galėtų parašyti romaną. Recenzijos laikraščiuose, žurnaluose. .. agentai lankosi pas tave... pasikalbėjimai televizijoje... tavo garbei suruoštos vaišės, kuriose dalini autografus perkantiems tavo knygą. Kelionės knygos platinimo tikslais ir taip toliau. Žinoma, tai tik svajonė! Galbūt realesnė svajonė būtų kita: vėsi, moderni raštinė; gražūs rūbai; įdomi plaukų šukuosena. Tai nieko nepaprasto — tai tik sekretorės darbas, kuris, kartą atliktas, nereikalauja tuoj būti perdirbtas iš naujo. Tai darbas, kurį galima užbaigti lygiai penktą valandą.
Šios svajonės man yra suprantamos. Juk pati turiu motiną ir esu motina. Mano duktė greitai bus dviejų vaikų motina. Juk mačiau, kaip mama augino sumaniai ir šauniai šešių vaikų būrį. Ji sakydavo man: "Jeigu vienas vaikas užima visą tavo laiką, tai šeši neužims daugiau”. Mes buvome ir vis dar esame jos gyvenimas. Aš tai suprantu, nes, mano manymu, nėra didesnės dovanos, kurią gyvenimas tau galėtų duoti, kaip būti kieno nors žmona ir motina. O vis dėlto, stebėdama savo dukterį ir kitas jos kartos motinas, matau, kad jos turi sunkumų, kurių mes neturėjome. Dabar vis primygtinai joms sakoma, kad motinystė yra našta; kad tradicijos yra niekai; kad moters darbas bereikšmis; kad vyro ir moters rolės keičiasi, tad laikas įvesti pakeitimus. Pirmojo skyriaus elementoriuje matome piešinį, vaizduojantį moterį, vairuojančią sunkvežimį, o vyrą — atliekantį slaugės darbą ligoninėje.
Šios rūšies kalbos — tai tik tuščios frazės. O vis dėlto jaunos motinos dažnai ateina pas mane susirūpinusios, nes jaučiasi negalinčios logiškai arba teologiškai atsakyti į šiuos argumentus. Jos jaučia, kad čia yra kas nors negerai, bet joms ne visai aišku — kas. Man atrodo, kad aš numanau, kas čia yra negerai. Būtent tai, kad su tais dalykais, kurie yra labai reikšmingi gyvenime, čia elgiamasi, kaip su visai nereikšmingu dalykėliu. Tai, kas yra šventa, — laikoma paprastu daiktu; kas yra iš tikrųjų dieviškas planas žmonėms, — sakoma, kad yra trivialu.
Ir kai rimtos, tiesos ir gėrio ieškančios moterys sako, kad reikia išeiti iš namų ir užsiimti kokia nors kūryba, daryti tai, kas būtų reikšminga, kas tiesiogiai susiliestų su realybe, tai tokiu būdu jos pačios pasisako visai nesuprantą, kas yra realybė, kūrybingumas arba reikšmingumas. Kai pasaulis tau pradeda atrodyti nepermatomas, kaip tikslas sau pačiam, kai ignoruojamas kitas, amžinasis pasaulis, kuriame šis laikinasis pasaulis galutinai randa savo prasmę, tada, žinoma, šeimininkavimas ar kitas kasdieninis paprastas darbas pasidarys tuščias ir nuobodus.
Bet sakysite, ką bendro turi prekių supirkinėjimas, vaikų priežiūra, paruošimas daržovių vakarienei su kūrybingumu? Juk tai kaip tik yra tokie darbai, kurie mus atitolina nuo kūrybingumo, mus uždarydami savo vergijon. Tai nepatrauklūs, nuobodūs ir, galėtume sakyti, mus įkalinantys darbai, apie kuriuos viena moteris pasisakė, jog tai yra gyvenimas, susidedantis iš idiotiško ritualo, pilno blogos nuotaikos ir nesėkmių. Ritualo? Taip! Nesėkmių? Ne! Jie nėra idiotiški krikščioniui ar krikščionei, nes nuo to laiko, kai "Žodis tapo kūnu”, paprasti šio pasaulio reikalai tapo perausti reikšmingumu, meile, Dievo garbe.
Ir kaip lengvai mes tai pamirštame! Daug yra tokių, kurie, klausydamiesi minėtų neva racionalių tvirtinimų, nepastebi juose slypinčios klaidos ir kapituliuoja. Tokie žodžiai, kaip "asmenybės parodymas”, "išsivadavimas”, "savęs realizavimas”, "lygybė” — nuo seno skamba įtikinančiai, o dabar net ir populiariai, bet mes neklausiame save, ką jie iš tikrųjų mums reiškia. Nežvelgiame į juos sveiko proto ar Šv. Rašto šviesoje. Mes tik nuolankiai sutinkame su nuomone, kad tikrai virtuvės kriauklė mums yra ne altorius, o kliūtis.
Čia mes galime daug ko pasimokyti iš Marijos. Ji savo fiziniu kūnu tapdama Dievo nešėja, perkeitė visoms motinoms ir visam laikui motinystės reikšmę.
Tie, kurie visą savo dėmesį skiria vien tik krautuvės neįdomumui, svogūnams ar vystyklams, visai nemato čia slypinčios paslapties, atskleistos mums Kūdikio gimimu ir mirtimi ant kryžiaus — mano gyvenimas guldomas už jus!
Tiesa, kad šeimininkavimo ir vaikų auginimo rutina kai kam gali atrodyti, kaip tam tikros rūšies mirtis. Bet čia nėra nieko blogo, nes taip ir turi būti. Tokia buitis duoda mums progą kasdien aukoti savo gyvenimą už kitus. O tokiu atveju, jau nei šeimininkavimas, nei vaikų auginimas nėra tik rutinos dalykai. Jie, vykdomi su meile ir paaukoti Dievui, tuo pačiu jau yra pašventinti, kaip tabernakulio indai. Motinos vaidmuo, palaikant savo vaikų gyvybę, įnešant patogumo ir malonumo į jų augimo bei brendimo dienas, nėra lengvas. Jis pareikalauja iš jos aukos ir nuolankumo, bet tai yra kelias į garbę. Taip, kaip Jėzaus pažeminimo kelias buvo kelias į garbę.
Norėčiau, kad visos moderniosios motinos dažniau pasiskaitytų šias eilutes iš Šv. Rašto:
"Jis, turėdamas Dievo prigimtį, godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones. Jis ir išore tapo kaip visi žmonės; jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties. Todėl ir Dievas jį išaukštino ir padovanojo jam vardą, kilniausią iš visų vardų...” (Fil 2, 6-9).
Šis dvasinis principas yra toli nuo to, ko pasaulis nori, kad mes įtikėtume, nes asmuo, sutikdamas prarasti savo gyvenimą, jį vėl atras.
• Popiežius Jonas Paulius II savo Lincoln Continental automobilį, kuri jam buvo padovanoję buvę Orchard Lake mokyklų auklėtiniai Amerikoje, dabar padovanojo Italijos Caritas organizacijos gydytojams ir gailestingoms seserims, gelbstintiems nukentėjusius Kambodijoje. Gavusieji šią dovaną nutarė išmainyti į mažesnį, jų darbui labiau tinkamą automobilį.
• Sovietų fiziką Andrių Sacharovą gina popiežiškoji mokslo akademija. Jos prezidentas Carlos Chagas pasiuntė telegramą Sovietų mokslo akademijai, išreikšdamas savo solidarumą su ištremtu fiziku Sacharovu, pabrėždamas viltį, kad jis greit bus paleistas.
• Sovietų invazija Afganistane yra rimta grėsmė taikai, pareiškė popiežius Jonas Paulius II, sausio 14 d. kalbėdamas į diplomatus.
• Čekoslovakijos atstovai sausio 15 d. Romoje pradėjo pasitarimus su Vatikano atstovais. Iš Čekoslovakijos ateina žinių, kad vis daugiau katalikų įsijungia į disidentinį judėjimą. Prieš metus Vatikanui pasisekė išgauti sutikimą pertvarkyti Slovakijos vyskupijų ribas.
• Nuo šv. Bazilijaus Didžiojo, Cezarėjos vyskupo, mirties suėjo 1600 m. Sukaktį popiežius Jonas Paulius II paminėjo specialiu apaštališku laišku.