T. JUOZAS BELECKAS, S.J.

     Motinos dienos proga prisimenu vieną malonų vaizdelį, tad nuo jo ir pradėsiu.

     Mažoji Onutė ilgai galvojo, kaip čia gražiau pasveikinti savo mamytę Motinos dieną. Ji nuskynė palangėje žydinčių alyvų, nedrąsiai priėjo prie mamytės ir, paduodama jai puokštę, pasakė:

     —    Neturiu Tau gražios dovanėlės, bet štai, žiūrėk, šios baltos alyvos tegul pasako, kaip aš noriu būti gera. ..

     Paskui, žiūrėdama j motiną skaisčiomis akutėmis, tvirtu balsu pakartojo:

     —    Tikrai būsiu Tau labai gerutė!

     Motina apkabino dukrelę ir ilgai su neapsakoma meile žiūrėjo į jos veiduką.

Domicėlė Tarabildienė   Vilniaus Motina (spalvota lino graviūra)

     —    Nėra man brangesnės dovanos už Tavo pasižadėjimą! Būk gerutė, dukrele, ir man, ir tėveliui, ir visiems kaimynams. Taip pat nepamiršk pasimelsti.

     Motinos dieną ir mes prisiminsime savo mamytes ir išreikšime joms savo pagarbą bei meilę: ir toms, esančioms kartu su mumis, ir toli nuo mūsų gyvenančioms, ir toms, kurios jau nuėjo į amžiną tėvynę. Nėra abejonės, mūsų motinos visai nelaukia, kad mes joms rodytume daug sentimentalumo arba jas keltume į viešumą. Bet kartą per metus jos leis mums, kad viešai pareikštume joms savo pagarbą, meilę ir dėkingumą už tiek daug dalykų.

     “Gerbk savo motiną” — tai Dievo įsakymas. Dievas nori, kad motinas gerbtume ir mylėtume ne tik Motinos dieną, bet kiekvieną dieną, visą gyvenimą. Juk motina yra labai svarbus asmuo visame mūsų gyvenime. Kaip Dievas mums davė tik vieną gyvybę, taip jis davė tik vieną motiną, kurią liepia mylėti ir gerbti. Anglų mintytojas Tomas Carlyle pasakė: "Jeigu kas man lieptų iš visų žymiausių motinų pasaulyje išsirinkti vieną sau, aš pasirinkčiau tik Tave, mano motina!”

     Mūsų gyvenimas glaudžiai surištas su viena motina. Tai yra ta, kuri mums davė gyvybę. Motina savo širdimi jautė pirmąjį mažytės širdelės tvaksėjimą. Motina perėjo per skausmų ugnį, net per mirties slėnį, kai gimė naujas žmogus. Motina buvo mūsų pirmutinė ir artimiausia draugė, su ja mes suėjom į šilčiausius ryšius. Jos darbo būdas, jos elgesys nustatė ir mūsų elgesį ir išugdė pareigos jausmą.

     Taip, visų meilė krypsta į motiną. Ji yra grožis, švelnumas, pasigėrėjimas, poilsis. Ji yra meilė ir pasiaukojimas iki galo. Vaikutis tampa tuo, kuo jį nori turėti motina. Jis gali tapti šventuoju, jeigu motina ves jį Dievo nurodytu keliu.

     Šių laikų gyvenimas, kaip kalnų upelis, nepaprastu veržlumu skuba pirmyn, nešdamas ir griaudamas visa, kas pasitaiko pakeliui. Modernioji visuomenė ima pamiršti pagrindinius šeimos gyvenimo dėsnius, dėl to ima pakrikti. Dėl to kartais neišvengia kaltinimų ir motinos, kurios nesugeba ar nebenori suprasti savo misijos. Juk motinos sąvokoje suprantame moterį ne tik kaip naujos gyvybės davėją, bet kartu kaip kūrybišką auklėtoją, aukštos dorovės ir tvirtų įsitikinimų asmenį. Tik tokią atsakomybę turėdama prieš akis ir būdama pasiryžusi tinkamai atlikti savo misiją, motina gali pakreipti jaunosios kartos auklėjimą norima kryptimi. Nėra abejonės, kad ji gali įnešti į gyvenimą daugiau šilumos, meilės ir dvasinio džiaugsmo.

     Šiandien motinos padėtis bent dvigubai pasunkėjo: ant jos pečių gula ne tik priežiūros bei auklėjimo reikalai, bet ją blaško į visas puses ir medžiaginiai sunkumai. Šiandien motinai tenka akyliau saugoti, kad technika, materializmas, nesveikos pažiūros nesužlugdytų jaunimo dvasios gyvenimo, ji turi prižiūrėti, kad jaunas žiedas augtų, meilės šildomas, kad būtų aiškių dėsnių apšviestas, kad nenukryptų nuo orumo bei drovumo kelio. Ačiū Dievui, mūsų tikinčios motinos didvyriškai atlieka savo misiją. Dėl to tebūna joms mūsų pagarba ir meilė!

     Pagaliau grįžkime prie Onutės ir jos alyvų. Metai bėgo, Onutė pateko svetur. Vandenynas ją skiria nuo motinos, kuri pasiaukojo, pasilikdama tėviškėje, kad Onutei būtų geriau. Laikas apgydo žaizdas, darbas pritildo ilgesį, blankina tolimus vaizdus. Grįždama iš darbo, Onutė stabtelėjo prie lango vitrinos. Kiek daug gėlių! Jos akys sustojo prie baltų alyvų... Tėviškė! Palangėje alyvos Motinos dieną...

     Parsinešusi namo, kaip brangų daiktą, pastatė alyvas ant stalo ir susikaupusi, kaip prieš Sakramentą, paskendo atsiminimuose. Motina! Lyg matau Tave gyvą! Šiandien vėl Tau kartoju, kaip anuomet: tegul tos baltos alyvos Tau pasako, kad noriu būti gera. Tu motute, man įkvėpei gražiausius jausmus!

     Tegul Visagalis laimina mūsų mamytes! Motinos dieną mūsų baltos dėkingumo alyvos gyvosioms motinoms, raudonos — mirusioms, o mūsų karštos maldos — už jas visas!