(Minint 4oo-tąsias jo mirties metines) Paulius Rabikauskas, S.J.
Prieš 400 metų, gruodžio 31 d., Vilniuje mirė vyskupas Valerijonas Protasevičius, sulaukęs 75 metų amžiaus. Iš jo 30 vyskupavimo metų beveik dvidešimt ketveri teko didžiulei Vilniaus vyskupijai. Gal jo šiandien taip ypatingai ir neprisimintume, jei Vilniaus universiteto įsteigimo dokumentai nebūtų įamžinę jo vardo, jei jis paskutinį savo gyvenimo dešimtmetį nebūtų skyręs visas jėgas, visas savo santaupas ir turtus, kad Lietuva galėtų džiaugtis savu universitetu. Jo pastangos nebuvo veltui; keletą mėnesių prieš mirtį jis galėjo savo akimis matyti karaliaus pasirašytą universiteto privilegiją, ir, reikia manyti, kad, dar prieš atsiskirdamas su šiuo pasauliu, sužinojo, jog ir Romoje popiežius Grigalius XIII spalio 30 dieną pasirašė jo vardu įteiktą prašymą (supliką) įsteigti Vilniuje universitetą. Taip senelis vyskupas galėjo pagaliau sakyti: "Dabar gali, Viešpatie, leisti savo tarnui ramiai iškeliauti”.
Vyskupas Protasevičius nepaliko parašęs didelių veikalų, nepasireiškė nepaprastais žygdarbiais politiniame gyvenime, nepasižymėjo plačia ir įtakinga religine veikla, kokią išvystė, pavyzdžiui, jo amžininkas vyskupas, vėliau kardinolas, Stanislovas Hozijus. Ir tačiau klystų, kas Protasevičių laikytų buvus aniems laikams mažai tikusiu vyskupu ir veikiau tiktai savimi, savo patogumais ir šventa ramybe tesirūpinančiu hierarchu. Užtenka, pavyzdžiui, paimti į rankas prieš beveik 100 metų išleistos kard. Hozijaus korespondencijos II tomą. Ten sudėti Protasevičiaus laiškai Hozijui ir Hozijaus padrąsinimai Protasevičiui liudija vieno ir antro gilias pastangas atsispirti klaidatikių kėslams, liudija abiejų budrų atsakingumo jausmą ir norą sąžiningai eiti jiems skirtas vyskupų pareigas. Iš ten sužinome, kad Protasevičius, būdamas Lucko vyskupu, išdrįso 1554 m. sušaukti vyskupijos sinodą ir jame tris naujovėmis persiėmusius kunigus viešai paskelbti eretikais. Jis žinojo, kad tas jo žygis yra surištas su dideliais nemalonumais, kad tuo jis užsitrauks galingojo Vilniaus vaivados Mikalojaus Radvilo Juodojo, kuris drauge buvo Lucko vyskupijoje esančios Lietuvos Brastos seniūnas, rūstybę. "Ką tik pajėgiu, viską darau, — rašo ta proga Protasevičius Hozijui, — net rizikuodamas savo galva, kad tik Bažnyčios reikalai pagerėtų”. Ir priduria: "Vaivada Mikalojus Radvilas Juodasis, tarsi koks Liuciferis, atsisėdęs ant sosto, nori prilygti Augščiausiajam” (II, p. 443); "tik vienas Dievas gali jį nuo sosto nuversti, kiti nieko nepadaro” (II, p. 835). Kitoje vietoje vyskupas Protasevičius dejuoja, kad niekas jo nepalaiko; reikėtų, kad karalius parodytų daugiau ryžtingumo. Hozijus savo laiškuose jį vis drąsina, ragina nepalūžti, ištvermingai kovoti. Džiaugiasi sužinojęs, kad Protasevičius keliamas vyskupu į Lietuvos sostinę: "Šio meto padėtis ir liūdni mūsų tikėjimo reikalai, atrodo, šaukte šaukėsi, kad pirmojo Lietuvos vyskupo sostą užimtų ganytojas, kuris savo pamaldumu, savo uolumu ir darbštumu, o virš visko Dievo gailestingumu, pajėgtų sugrąžinti į Bažnyčios avidę klaidžiojančias ir grobuonių vilkų puolamas Viešpaties aveles” (II, p. 645). Žinant, kokių griežtų reikalavimų buvo Hozijus vyskupijų vadovams, kaip jis negailėdavo karčių žodžių apsileidusiems savo pareigose ganytojams, toks jo parodytas vyskupu Protasevičium pasitikėjimas negalėjo būti vien mandagumo gestas.
Senasis jėzuitų vienuolynas Vilniuje dabartinėje K. Giedrio gatvėje.
Algio Korzono nuotrauka.
Jiedu vienas antrą turėjo pažinti dar jaunystės metais. Būdami vienmečiai (abu gimė tais pačiais 1504 metais), labai galimas dalykas, kad abu drauge lankė Vilniuje katedros mokyklą, nes, kaip žinoma, Hozijus. gimęs Krokuvoje, savo vaikystę praleido Vilniuje, kur jo tėvas buvo miesto statybų bei pinigų kalyklos prižiūrėtojas. Abu, Hozijus ir Protasevičius, turėjo vėliau susitikti karaliaus dvare, būdami jo sekretoriais, abu tais pačiais 1549 metais buvo paskirti vyskupais ir taip pat abu mirė tais pačiais 1579 metais. Todėl visai natūralu, kad juos jungė draugiškumo ryšys, nors Hozijus, būdamas daugeliu atžvilgių pranašesnis, veikė Protasevičių daugiau kaip įkvėpėjas ir skatintojas, negu kaip eilinis draugas.
Giliai įsitikinęs rimto jaunuomenės auklėjimo ir mokymo svarba, Hozijus jau 1564 m. pasikvietė iš Romos ir iš kai kurių Vakarų bei Pietų Vokietijos miestų jėzuitus ir jiems įsteigė Braunsberge kolegiją. Šioje kolegijoje einamos studijos netrukus pasiekė universitetinio lygio, nors universiteto titulo ir teisių jai nepavyko įsigyti.
Sakoma "Verba docent, exempla tra-hunt”. Gyvo pavyzdžio patrauktas, paties Hozijaus ir kito kardinolo bičiulio Vilniuje, Augustino Rotundo, skatinamas, vyskupas Protasevičius ryžosi nieko nesigailėti, kol Lietuvos sostinėje nebus įsteigta aukštojo mokslo įstaiga — universitetas. Jis išsirūpino ir didžiausia dalimi savo lėšomis sudarė visam universitetui išlaikyti fundaciją, jam prašant karalius ir popiežius suteikė plačias universiteto teises ir privilegijas.
Verta šia proga susipažinti su pirmą kartą iš Vienos į Vilnių atvykusio jėzuito provinciolo, italo Lauryno Maggio, nuomone apie vyskupą Protasevičių, tuomet steigiamos kolegijos mecenatą: "Garbingasis vyskupas, kuris labai išsiilgęs mūsų laukė, mus priėmė nepaprastu nuoširdumu, mus apkabino susijaudinęs iki ašarų iš didelio džiaugsmo. Sunku ir išreikšti, su kokiu prielankumu malonusis senelis mumis rūpinasi. Nieko nesigaili, kad tik kolegija būtų kaip reikiant įkurta ir joje viskas gerai įrengta. Jau prieš mums ko nors pageidaujant, ir, galima sakyti, nespėjus net apie tai pagalvoti, jis viską išpildo. Kasdieną vis kartoja, norįs būti mūsų tėvu, ir tai įrodo savo darbais. Galima tvirtinti, kad jo visi rūpesčiai, jo visos mintys tik apie mus ir mūsų gerovę tesisuka. Atrodo, didžiausias jam malonumas bendrauti su mumis, visokiais būdais mums padėti, kolegiją apsčiai aprūpinti, vienu žodžiu, mus padaryti visų savo turtų paveldėtojais, ir tai net jau įrašė į savo testamentą (L. Maggio laiške Pr. Borgijai, Vilnius, 1570. VII. 7: ARSI, Germ. 151, fol. 204). Tai nepaprastai šiltas jau nebejauno, daug mačiusio ir gyvenime patyrusio italo atsiliepimas apie Vilniaus vyskupą. Jis yra dar ir tuo reikšmingas, kad rašytas vos tik atvykus į Vilnių, trečią dieną po pirmojo susitikimo su vyskupu.
Tik ką praėjus jubiliejiniams universiteto metams, prisimenant jo įsteigimo aplinkybes, buvo ne kartą pabrėžti ir vyskupo Protasevičiaus nuopelnai. Buvo atitaisyta daugelio istorikų lig šiol daryta klaida, jog karalius Steponas Batoras įsteigęs Vilniaus universitetą. Jo tikruoju fundatorium buvo laikytas praeityje ir išlikusių universiteto šaltinių liudijimu tegali būti laikomas vyskupas Protasevičius. Todėl su didele pagarba ir dėkingumu prisimename šį taurų, didžiadvasį ir Lietuvos reikalus giliai supratusį vyskupą keturišimtosiose jo mirties metinėse.
Pirmieji Vilniaus Akademijos rūmai dabartinėje K. Giedrio gatvėje.
Algio Korzono nuotrauka.
• Visame pasaulyje yra 3.700 katalikų vyskupų, 421.859 kunigai, (iš kurių 259.965 pasauliečiai kunigai, kiti — vienuoliai). Bendras vienuolių skaičius — 1.063.097, jų tarpe moterų vienuolių 986.786. Statistikos duomenys iš 1977 m. Tais metais mirė 6.820 kunigų. Seminarijose į kunigus ruošėsi 61.013.
• Vatikano valstybėje iš 3.000 tarnautojų daugiau kaip 1.000 įsijungė į naują Vatikano įstatymais leidžiamą organizaciją — uniją.
• Pasaulyje yra katalikais pakrikštytų 739 milijonai žmonių, kas sudaro 18% visų pasaulio gyventojų. Šiaurės ir Pietų Amerikoje drauge 62,3% katalikų, Europoje 39,8%, Okeanijoje 25%, Afrikoje 4%, Azijoje 2.3%.
• Londone mirusi Betty Ann Murray Šv. Tėvui paliko nuosavybę, siekiančią apie du milijonus dolerių.
• Šveicarijoje atsirado rėmėjų, kurių dėka vokiečių kalba išleista “Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika” Nr. 36 ir išsiuntinėta visoms vokiečių kalbą vartojančioms parapijoms.
• Komunistinėje Kinijoje, Pekine, vadinamoje “demokratijos sienoje” buvo iškabintas plakatas, raginantis duoti laisvę skleisti tikėjimą Kinijoje.