CHIARA LUBICH
Kiek kartu gyvenime esame kartoję šiuos žodžius, kai kalbėjome paties Kristaus išmokytą maldą! Pagrindinis Kristaus mokymas yra pranešti, kad Dievo karalystė yra arti. Bet ar žinome, ką reiškia Dievo karalystė? Tai reiškia, kad Dievas yra karalius, jis karaliauja ir veikia kaip karalius žmonijos istorijoje.
Moderniam žmogui karalystės ir karaliaus idėja nėra priimtina ir patraukli. Ji atsiduoda autoritetu, viešpatavimu ir primena kitą žodį — vergiją. Tokia yra šių dienų žmogaus galvosena. Bet kai Jėzus kalbėjo savo amžininkams žydams, karalystė ir karalius turėjo kitą reikšmę. Jiems Dievo karalystė buvo vilties sinonimas įgyvendinti tokį idealą, koks dar niekad nebuvo įgyvendintas šioje žemėje. Tai buvo teisingo valdovo laukimas ir viltis. Teisingumas buvo suprantamas ne tiek, kaip bešališkas įstatymų vykdymas, bet kaip neturtingųjų pagalba ir globa.
Toji karalystė nėra kokia būsena ar vieta, priklausanti kitam pasauliui. Tai įvykis, kurio reikia laukti amžių pabaigoje, kada Dievas galutinai parodys savo viršenybę, sugriaudamas blogio viešpatavimą ir pradėdamas naują pasaulį. Tačiau būtų klaidinga manyti, kad Dievo arba dangaus karalystė yra tas pat, kaip dangus. Dievas ne tik tada parodys savo karališkumą. Nuo tada, kai Žodis tapo Žmogumi, jau Dievo karalystė atėjo į šį pasaulį. Jėzus sako, kad karalystė jau yra čia, nes jame Dievas jau veikia kaip karalius, pareikšdamas savo valią ir atleisdamas nuodėmes. Taip pat Jėzus nustato tuos naujus ryšius tarp Dievo ir žmogaus, apie kuriuos pirmiau buvo tik svajojama ir jų laukiama. Jis atneša solidarumą su žmonėmis, ypač su tais, kurie reikalingi pagalbos, ir paskelbia naują Dievo buvimo būdą su žmonėmis.
Jau savo atėjimu į šią žemę Jėzus nugalėjo blogį. Savo kančia ir prisikėlimu triumfavo prieš blogį, savo kūne pradėdamas naują kūriniją.
Taigi jei esame pakrikštyti ir dalyvaujame Kristaus kančioje bei prisikėlime, turime įeiti į jo karalystę. Tačiau reikia, kad gyventume krikštu. Dievas nori, kad tu jį pripažintum savo Viešpačiu ir Karalium, nori, kad tu atsiduotum jo valiai. Ši malda "Teateinie Tavo karalystė” mūsų nepateisintų, jeigu pabėgtume nuo pasaulio ir lauktume busimosios karalystės. Ji įjungia mus į dabartinį kasdieninį gyvenimą. Mes negalime tarti tų žodžių, neduodami sutikimo Dievui. Tuo būdu mes įsijungiame į planą, kurį jis paruošęs visai žmonijai.
Kristaus planą amžių, būvyje tęsia Bažnyčia. Ji vykdo savo misiją, siūlydama Dievo karalystę visų laikų žmonėms. Kas ją priima, tampa krikščioniu. Tokiu būdu Bažnyčia yra Dievo karalystės įrankis. Jos buvimas yra Karalystės ženklas pasaulyje. Dievas nori karaliauti ne tik pavieniuose asmenyse, bet ir mūsų bendruomenėje. Taip bus įgyvendinta visų žmonių tarpe tikras broliškumas ir vienybė, kurios Jėzus prašė Tėvą prieš savo mirtį. Bet tai vienybei paruošti turime pasirūpinti, kad Dievas viešpatautų mūsų šeimose, mokyklose, darbovietėse, susirinkimuose, visuomeniniuose ir politiniuose susitikimuose.
Šis naujas su Dievu ir artimu santykiavimas, kurį Kristus atnešė į žemę, bus didžiausias liudijimas pasauliui, kad Dievo karalystė yra atėjusi ir blogis gali būti nugalėtas.
"Teateinie Tavo karalystė”. Tai nebuvo tušti žodžiai, kuriuos dr. Alfredas ištarė labai liūdnose savo gyvenimo aplinkybėse. Jis buvo šimto darbininkų įmonės vedėjas ir tvirta asmenybė, bet išmoko priimti Dievo karalystę taip, kaip vaikas. Visai netikėtai gavo širdies smūgį, vieną rytą atsikėlęs skausmų suspaustas. Atrodė, jam buvo likusios tik kelios minutės gyventi. Nors jį slėgė aštrūs skausmai, bet buvo visiškai ramus. Sukaupęs likusias jėgas, atsikreipęs į žmoną, tarė: "Visa tai yra Dievo meilė. Reikia vykdyti jo valią ir pasiduoti jo valdžiai. Esu dėkingas Dievui, kad galėjau gyventi šioje žemėje, nežiūrint savo trūkumų”.
Paskui kalbėjo dukteriai, sakydamas, kad visada gyvenime reikia labiausiai ieškoti Dievo karalystės. Po keturių įvairių gydymo mėginimų valandų buvo perkeltas į ypatingos priežiūros palatą. Jo veide, kartais skausmų iškraipytame, spindėjo dangiškas džiaugsmas. Ambulatorijos tarnautojai tai pastebėjo. Vienas jų sakė, kad niekada nėra matęs taip kantriai kenčiančio žmogaus.
Po keleto dienų didžiausias pavojus jau buvo praėjęs. Dr. Alfredas nesiliovė užmegzti naujų ryšių su kitais aštuoniais palatos draugais. Visiems jis atnešė ramybę, kuria pats gyveno. Paskui, grįžęs namo, suprato, kad jau buvo pasakęs paskutinį sudiev šiam pasauliui, bet dabar jį rado visiškai naują: tai vieta, kurioje nieko daugiau nereikėjo, tik vykdyti Dievo valią. Savo sieloje jautė įrašytą Dievo artumo ženklą, atnešusį Dievo karalystę.
Išvertė kun. A. Sabas