D. BINDOKIENĖ
Keturiasdešimt metų — ilgas laiko tarpas žmogaus gyvenime. Tiek metų sulaukusį jau vadiname pusamžiu, jis jau tvirtai įsirikiavęs į suaugusiųjų visuomenės narių tarpą. 40 m. ilgas laiko tarpas ir tautos gyvenime, ypač jeigu toji tauta yra pavergta, svetimųjų valdoma. Tačiau iš istorijos žinome, kad lietuvių tauta ir dešimtį kartų tiek metų išvergavusi Rusijos carams, pakilo gyva ir nepriklausoma. Todėl prisimindami 40 metų antrosios bolševikų okupacijos sukaktį, vis dėlto galime tikėti tautos dvasine stiprybe ir viltis jos laisvu rytojumi.
Gal didesnį rūpestį kelia aiškūs nuovargio ženklai išeivijos lietuvių visuomeniniame gyvenime. Keturiasdešimtieji metai yra tarytum sąžinės sąskaitos metai. Išeivijos bendruomenėje labai ryškiai vėl pasirodė plyšys tarp kartų ir galbūt naudinga jo priežastis panagrinėti.
Tas kartų skirtumas ryškiausias ne ten, kur įprasta jo tikėtis: ne tarp jaunimo ir suaugusiųjų, — dažniausiai to jaunimo tėvų, bet tarp vyresniosios ir viduriniosios išeivijos lietuvių kartos. Lietuviškumo ir tuo pačiu patriotizmo sąvokos supratimas šitose dviejose amžiaus grupėse yra labai skirtingas, todėl grupes galėtume pavadinti: aktyviaisiais ir pasyviaisiais lietuviais.
Daug didesnis procentas vyresniosios kartos lietuvių aktyviai reiškiasi bendruomeniniame gyvenime: priklauso organizacijoms, dirba lituanistinėse mokyklose, bendradarbiauja spaudoje, lanko lietuviškus renginius ir pan. Vidurinioji karta, nors nė vienas galbūt viešai neišsižadėtų savo kilmės, daugiau tenkinasi privačiu, pasyviu lietuviškumu: tautiškų motyvų papuošimais savo namuose, kai kurių tradicijų laikymusi, dar gana tvirtu lietuvių kalbos mokėjimu ir vartojimu savo šeimos bei draugų tarpe. Dalis tokių šeimų tebeleidžia savo vaikus į lituanistines mokyklas ir lietuviškas jaunimo organizacijas. Deja,
Dabartinė Lietuva
dažnai visas tų pasyviųjų lietuviškumas kaip tik ir pasireiškia tuo, kad šeštadienio rytą atveža vaikus iki lietuviškosios mokyklos durų. Tada jie jaučiasi savo tautinę pareigą atlikę ir daugiau neturį nė piršto pajudinti lietuvybės reikalams. Tegul mokytojai išmoko vaikus ne tik skaityti, rašyti, bet ir kalbėti lietuviškai, pamilti lietuviškumą. Tegul tik neužduoda pamokų ar kokių kitokių, su mokykla susijusių, projektų į namus, nes ne tėvų reikalas su vaikais lituanistinį darbą dirbti. Jeigu mokytojai nespėja šeštadieniais, tegul išmeta iš mokyklinių programų visokius ten dalyvius, linksniavimus ir sintakses. Be jų vaikas galės duoną pelnytis, karjeros laiptais kopti. Tegul tik išmoko vaikus lietuviškai šnekėti ir, žinoma (svarbiausia!), vaikai mokykloje turi būti visiškai patenkinti. Jeigu mokytojai per daug spaus, reikalaus drausmės, apkraus darbais, tai vaikas nenorės nė kojos į tą mokyklą kelti. Tėvai, kurių pareiga yra pasirūpinti vaikų laime, jokiu būdu neleis sūnelio ar dukrytės šeštadieniais kankinti, nebeveš į lituanistinę mokyklą.
Nereikia manyti, kad viduriniojoje kartoje nėra šviesių išimčių, tačiau, deja, tai vis dėlto išimtys. Tuštėja renginių salės, retėja chorų gretos, nyksta lietuviškų knygų pirkėjai ir laikraščių skaitytojai, tušti vėpso lituanistinių klasių suolai, o pasyvioji išeivijos lieutvių karta vis patogiau grimzta į savo kasdieniškumą, privačias išvykėles, pramogas, uždarus draugų ratelius. Reikia tikrai didelio stumtelėjimo, kad jie išsijudintų, užsiangažuotų, dalyvautų, dirbtų, priklausytų.
Žinoma, pasiteisinimų niekam netrūksta. Priekaištaujama vyresniesiems už nesibaigiančius ginčus, rietenas, nesutarimus ir smulkmeniškumą, besikartojantį kasmet visuomeninėje veikloje. Šiuose priekaištuose dažnai kaip tik ir glūdi tas didysis kartų tarpas, tapęs kažkokia užburta tvora, kurioje vyresnieji negali atrasti vartelių, o jaunesnieji nenori jų ieškoti. Tie, kurie gimę, augę, mokslus baigę šiame krašte, niekuomet nepajutę tėvynės netekimo skausmo, niekuomet ir neįstengia visiškai suprasti savo tėvų bei vyresniųjų jausmų lietuvybės ar lietuviškosios veiklos atžvilgiu. Jiems lietuviškumas ir dalyvavimas lietuviškosios bendruomenės gyvenime yra laisvo pasirinkimo reikalas: net pasirinkdami pasyvų lietuviškumą, jie nejaučia dvasinės skriaudos, nes svetimas kraštas jiems nėra ir niekuomet nebuvo labai svetimas (tai iš tikrųjų yra jų gimtasis kraštas), o jo kultūra ir vertybės visai gražiai apsaugoja nuo visiško dvasinio skurdo. Vyresniosios kartos lietuviai, nežiūrint patogaus įsikūrimo svetimame krašte, niekuomet neįstengė visiškai pasitraukti iš savo tėvynės, susikurdami svetur tos tėvynės pakaitalą — aktyvią lietuvišką veiklą. Ta veikla ir kultūrinis lietuviškosios bendruomenės gyvenimas jiems padėjo ir padeda neprarasti savo žmogiškosios tapatybės. Labai nedaugelis įstengė plačiau įsijungti į amerikiečių kultūrinį gyvenimą: vadovauti organizacijoms, nuolat bendradarbiauti laikraščiuose, skaityti paskaitas plačioms masėms, vadintis iškiliais solistais ir pan.
"Geriau būti didele varle mažoje baloje, kaip mažyte varlyte dideliame ežere”, sako pasaka. Daugeliui vyresniosios kartos lietuvių lietuviškoji veikla yra ne patriotiškumo skatinama, o asmeniško dvasinio pasitenkinimo spiriama. Savo lietuviškosios veiklos "baloje” jie gali būti dideli, vertinami, gerbiami, o plačioje amerikietiškoje visuomenėje būtų labai nereikšmingi, beveik nepastebimi.
Iš tikrųjų nėra labai svarbu motyvai, kurių skatinami lietuviai aktyviai dalyvauja lietuviškoje veikloje. Daug svarbiau ir skaudžiau, kada veikėjai savo aktyviąja veikloje padėtimi piktnaudžiauja, kartais nė patys to nejausdami. Jie taip susipainioja savo mažuose pasaulėliuose, lyg vištos pakulose, ir praranda bendrą didžiojo tikslo vaizdą — lietuvybės išlikimą išeivijoje ir Lietuvos laisvinimo darbą. Nebus išlaikyta lietuvybė priekaištais skirtingos nuomonės veikėjui, nesutarimais tarpusavyje, ilgais, nuobodžiais posėdžiais. Nebus pastūmėtas Lietuvos laisvinimo darbas vien Vasario 16 minėjimais (o paskui viešais ginčais spaudoje, kaip reikėtų pasidalinti surinktas aukas!) su nuobodžiomis kurio, balsus medžiojančio, politiko prakalbomis. Nepadės lietuvybei nesibaigiantis skaidymasis į atskiras bendruomenes, lietuvio neapykanta lietuviui (nesvarbu, ar jis gyventų išeivijoje, ar pavergtoje tėvynėje), šmeižtai spaudoje, boikotai, pikti užpuldinėjimai. Ne tokios "aktyvios” lietuviškosios veiklos išeivijai reikia. Čia jau ne patriotiškumas, o senstelėjusių žmonių aptemusio užsispyrimo ir "sąskaitų suvedinėjimo” reiškiniai. Nenuostabu, kad tie tarpusaviai erzeliukai yra atbaidę ne vieną, kupiną geriausių norų viduriniosios kartos busimąjį veikėją. Kartais net atrodo, kad pas mus yra lyg Šventajame Rašte, kai žydai už pasipriešinimą Dievui buvo nubausti klajoti tyruose, kol iš jų tarpo neišmirs senoji karta...
Kalbant apie aktyvųjį ir pasyvųjį patriotizmą, buvo minimos tik dvi lietuvių kartos: vidurinioji ir vyresnioji. O kaip su priaugančiąja, su jaunesniąja? Džiugu teigti, kad tai yra ryškus žiburėlis išeivijos visuomeninės veiklos miglose. Ši trečioji mūsų karta jau yra laisva nuo savo senelių per karšto jausmingumo lietuvybės reiškiniams, kuris jiems dažnai trukdo matyti realybę; jų tėvų didelis įsimylėjimas į medžiagines šio krašto vertybes ir savo mažučius, patogius pasaulius jau nėra toks gyvybiškai svarbus, todėl jaunieji į lietuvybę žvelgia daug ramiau ir blaiviau. Jeigu jie apsisprendžia už lietuvybę, niekas nuo to kelio jų nustumti negalės.
Kai kas sakytų, kad per mažai jaunimo dalyvauja lietuviškoje veikloje, per mažai dirba, kuria, rūpinasi. Galbūt čia ir yra viena iš pagrindinių mūsų klaidų, kad kiekvienas, kuris turi lietuvišką pavardę, kurio gyslose teka lietuviškas kraujas, jau automatiškai turi būti patriotas, veikėjas, lietuvybės švyturys. Kai prieš 30 metų naujieji ateiviai užplūdo Ameriką, rado čia daug lietuvių, bet kiek iš jų buvo veikėjų? Atvykusieji tuoj nusprendė, kad senieji ateiviai, daugiausia mažamoksliai, prasti žmoneliai, tai jiems kultūrinė veikla ir neprieinama. O kas atsitiko per 30 metų su tais išsimokslinusiais, išsilavinusiais, susipratusiais patriotais? Jeigu šiandien kas surinktų tokią statistiką ir procentais apskaičiuotų, tai ko gero dar mažiau naujųjų ateivių surastų lietuviškosios visuomenės veikloje, negu tada iš senųjų tarpo. O ką jau bekalbėti apie tų naujųjų ateivių vaikus, gimusius net Lietuvoje ar Vokietijoje, kurių išandien lietuvybės takuose ir pėdos atšalo? To paties galime tikėtis ir iš ateities lietuviškųjų veikėjų — šiandieninio jaunimo. Ne kiekvienas sukirptas būti visuomenės veikloje: taip buvo su jų seneliais ir tėvais, taip bus su jaunaisiais. Daugelis nuskęs savo karjerose ir rezidencijose, bet daugelis išliks, kad neštų lietuviškumo žibintą į laisvą Lietuvą.
Jeigu kas pasiruošęs kaltinti jaunimą už nepakankamą dėmesį lietuvybei, tada tuo pačiu atsikvėpimu turi kaltinti vyresniuosius už tos lietuvybės nuvertinimą iki asmeniškų ir smulkmeniškų nesantaikų; turėtų taip pat priekaištauti viduriniajai kartai už išsijungimą iš lietuviškosios visuomenės veiklos.
Vasario 16 minėjimų šešėlyje ir patriotiškumo temų variacijose iškyla šviesus Tolminkiemio klebono, didžiojo poeto Kristijono Donelaičio paveikslas. Vasario 18 d. sueina 200 metų nuo jo mirties.
Kr. Donelaitis pirmasis išvedė lietuvių literatūrą, iki tol klampojusią mažavertiškumo pelkėse, į pasaulinės Vakarų Europos literatūros lygį su savo realistine poema "Metais”. Ir Kristijono Donelaičio laikais lietuvybės išlaikymo problema buvo labai aktuali. Mažoji Lietuva buvo vokiečių ir kitokių kolonistų spaudžiama, slopinama, lietuviškumas visokiais būdais naikinamas. Lietuvybė tada buvo susidūrusi su dviem pavojais: svetimųjų aktyviu jos naikinimu ir taip pat pačių lietuvių per lengvu pasidavimu svetimoms įtakoms, savo kalbos, apsirengimo, papročių ir tradicijų keitimu svetimomis.
Kr. Donelaitis savo pamoksluose iš Tolminkiemio bažnytėlės sakyklos ir savo poemos žodžiais kovojo prieš šias negeroves, mokė būrus didžiuotis savo kilme, papročiais, kalba, skaudžiai barė ir pajuokė tuos, kurie lengvabūdiškai pasidavė svetimųjų įtakoms.
Minint didžiojo mūsų poeto Kr. Donelaičio 200-tąsias mirties metines, galime ir šiandien pakartoti jo poemos žodžius, kuriais jis priekaištauja lietuviams, besivaikantiems svetimas madas, užmiršusiems savo lietuviškumą:
Ak, kur dingot jūs, barzdotos mūsų gadynės,
Kai lietuvninkės dar vokiškai nesirėdė
Ir dar vokiškus žodžius ištart negalėjo.
O štai, dar negana, kad vokiškai dabinėjas,
Bet jau ir prancūziškai kalbėt prasimanė.
Taipgi bezaunydamos ir darbą savo pamiršta.
(“Metai”)