Juozas Vaišnys, S.J.
Kartais vienas kitas skaitytojas užsimena, kad būtų naudinga perspausdinti kai kuriuos straipsnius, buvusius šiame žurnale prieš kelias dešimtis metų. Juk toji karta, kuri tada juos skaitė ir jais domėjosi, gal dabar jau nieko neskaito, gal domisi jau visai kuo kitu, bet gal jie būtų įdomūs dabartiniam jaunimui, kuris tada dar nebuvo gimęs. Ilgai vis delsėme, bet pagaliau atėjo mintis pamėginti. Parinkome iš "Jaunimo” skyriaus du straipsnius, kurie buvo išspausdinti 1954 metais. Įdomu, kaip dabartinis jaunimas žiūrės į to meto jaunimo problemas ir jų sprendimą. Štai tie du straipsniai:
1. Ar jie visi vienodi? (1954 m. birželio mėn.), 2. Angelas ar demonas? (1954 m. rugsėjo mėn.).
AR JIE VISI VIENODI?
Neseniai atėjo pasiguosti gyvenimu nusivylusi septyniolikmetė. Atsisėdo ir, nulenkusi galvą, pradėjo: "Esu labai liūdna, nusivylusi gyvenimu, o ypač vyrais. Draugavau su vienu, su antru, su trečiu•— jie visi vienodi. Aš svajojau apie meilę, apie gražią, kilnią, dvasišką meilę, bet... vyrai nežino, kas yra meilė. Jų meilė grynai biologinė”. Dar norėjo kažką sakyti, bet, matyt, žodis gerklėje sustojo. Trupučiuką palaukusi, pro ašaras pasakė: "Nėra reikalo daugiau kalbėti, manau, kad ir Jūs suprantate...”
"Taip, aš suprantu”, kažkur į tolį žiūrėdamas tariau. Norėjau daug ką sakyti, bet nežinojau, nuo ko pradėti. Išėmiau iš stalčiaus keletą laiškų ir paskaičiau vieną kitą ištrauką. Rašė mergaitės, tokios, kaip ir ji. Skundėsi tomis pačiomis sunkenybėmis. Pabaigoje paprastai jos klausdavo: "Pasakykite, dėl ko vyrai tokie keisti? Dėl ko jie turi taip maža idealizmo, dėl ko jie taip sumaterialėję? Dėl ko jie mūsų nesupranta? Ar jie mano, kad ir mūsų troškimai tokie žemi? Argi jų širdyje nėra nė kibirkštėlės tikros meilės? Ar jiems nerūpi dvasia, o tik biologija?”
Ji klausėsi susimąsčiusi. Pabaigęs skaityti, nedariau jokių išvadų, bet ištraukiau iš kito stalčiaus kelis laiškus ir ištisai perskaičiau. Jie buvo rašyti vyrų, daugiausia tarnaujančių kariuomenėje. Paminiu čia tris charakteringesnius, rašytus Vinco, Mečio ir Prano.
Vincas: "Rašau apkasuose. Aptilo patrankų muzika, kuri dar vis tebeskamba ausyse. Nemanyk, kad Tau rašau, tik norėdamas išsiblaškyti ir pamiršti sunkią kasdienybę. O gal ir taip. Tikrai, apie Tave galvodamas, lyg ir nejaučiu taip slegiančio gyvenimo apkasuose. Jau antra savaitė čia gyvename, kaip kurmiai, ir nežinome, kada pasijusime vėl žmonės. Kai nutyla patrankos, kai išsisklaido parako dūmai, kartais Tu lyg gyva man stoji prieš akis. Žiūri į mane tokiu liūdnu, klausiančiu žvilgsniu ir tartum primeni savo paskutinio laiško žodžius: 'Žinau, Vincai, kad man esi ištikimas, žinau, kad mane myli, bet man taip malonu tai iš Tavęs išgirsti. Tad parašyk laiške, ar dar taip mane myli, kaip prieš metus, kai paskutinį kartą matėmės. Ar esi visuomet tai mudviejų meilei ištikimas?’ Ką aš Tau turėčiau į tai atsakyti? Klausi, ar aš Tave dabar taip myliu, kaip pirmiau. Jei atsakyčiau 'taip’, būčiau melagis. Ne, Sigute, aš Tave dabar ne taip myliu, kaip pirmiau — dabar aš Tave myliu daug labiau. Aš Tave myliu daug kilnesne meile, aš Tave dabar geriau suprantu, Tavęs labiau pasigendu. Atsimenu, kai aš kartais Tau pradėdavau būti per daug įkyrus, Tu mane sudrausdavai sakydama: 'Vincai, argi norėtum sugriauti ir suteršti mudviejų meilę?’ Man to užtekdavo. Tavęs atsiprašydavau, ir vėl mudu buvome taip laimingi. Tu buvai mano angelas sargas, bet ir dabar esi. Ne visi mano draugai tokie laimingi. Jie neturėjo ir neturi tokio angelo. Kai jie eina už kelis dolerius pirktis 'meilės’, kartais kviečia ir mane, bet aš prisimenu Tave, matau Tavo žvilgsnį, girdžiu Tavo žodžius ir jiems griežtai atsakau 'ne!’, nors kartais iš manęs ir pasišaipo. Kai kurie jų paliko savo drauges, savo sužadėtines, su jomis retkarčiais susirašinėja. Bet turbūt jos buvo ne tokios, kaip Tu, Sigute”.
Perskaitęs šį laišką, pamačiau, kad ji jautėsi ne visai jaukiai, lyg norėdama man kažką sakyti, bet jau buvo ir pirmiau aišku, kaip ji į tai reaguos, todėl, nelaukdamas jos žodžių, tuoj pradėjau skaityti Mečio laišką:
"Šiomis dienomis gyvenu visiškai atskirtas nuo pasaulio. Nieko daugiau nematyti, tik dangus ir vanduo. Su žeme mus riša tik radijas. Laisvesnėmis valandomis galvoju apie namus, mamą, broliukus ir sesutes. Prisimenu ir tėvelį, kurio šiame pasaulyje jau nėra, kuris mane taip mylėjo ir, kai matydavo mane leidžiant į upelį popierinius laivukus, sakydavo: 'Mano Mečys bus jūrininkas’. Jo pranašavimai išsipildė, bet kažin ar jis šiandien džiaugtųsi, jei žinotų, koks yra sunkus ir pavojingas jūrininko gyvenimas. Mano dabartinį gyvenimą praskaidrina tik praeities prisiminimai. O žinai, Irute, kas man daugiausia paguodos suteikia ir suramina sunkiomis valandomis? Tai Šv. Raštas — Tavo dovana, kurią man įdėjai kišenėn, kai atsisveikinome uoste. Aš jį skaitau kasdien, nes jis man primena ir Tave. Jis duoda man jėgų, jis padeda nugalėti pagundas, kurių jūrininko gyvenime netrūksta, ypač kai išlipame kuriame nors uoste. Visokios begėdės mus apsupa ir nori pasipelnyti tuo, kuo gali. Be Dievo pagalbos, kurios aš rytą ir vakarą bent trumpai prašau, kartais gal būtų sunku eiti tiesiu keliu. Prisimenu tuos sekmadienio rytus, kai mudu abu eidavome į bažnyčią ir priimdavome Komunija. Kokia Tu man tada būdavai miela! Kaip toli tada būdavo mano širdis nuo visa to, kas nuodėminga. Tie malonūs prisiminimai ir dabar man duoda jėgų. Tikiuosi, kad vieną kartą vėl eisime prie altoriaus ir dovanosime vienas kitam tai, ką išlaikėme brangiausio savo sieloje. Taip, Irute, tie praeities prisiminimai ir ateities viltis mane laiko tiesų tarp visų audrų. Stengsiuosi, kad būčiau vertas Tavo skaisčios širdies, kad galėčiau be gėdos pažvelgti Tau į akis”.
Trečiasis laiškas buvo rašytas Prano savo buvusiam klasės draugui Stasiui:
"Ar atspėtum, mielasis Stasy, apie ką aš dažniausiai galvoju? Ogi apie tą, kurią mes kartą vadinsime mama. Ji bus mano vaikučių motina! Gal Tu juoksies, skaitydamas šiuos žodžius, gal šis mano laiškas Tau atrodys naivus, saldus ir vaikiškas. Tebūna ir taip. Juk pats Dievas žmogų tokį sutvėrė. Jis pats mums įdiegė tokius kilnius šeimyninės meilės jausmus, tad argi apie tai galvoti galėtų būti nerimta ir vaikiška? Taip, aš dažnai galvoju apie tą, kurios dar nesu išsirinkęs, bet norėčiau išsirinkti geriausią iš geriausiųjų. Kokia ji turėtų būti? Ar turėtų būti graži? Taip, bet jos grožis turėtų būti natūralus. Be galo nekenčiu visokių dažų, pudrų, kosmetikų. Nesuprantu, kaip mergaitės visa tai gali vartoti. Argi jos nesupranta, kad save padaro baidyklėmis? Ar neatsimeni, kaip visi mūsų gimnazijos berniukai juokdavosi iš Alės, kuri būdavo taip išsitepusi ir išsipudravusi, kad buvo panaši į Mauškės gelumbių krautuvės lange stovinčius manikenus? Kaip ji vaidindavo damą ir vartydavo akis, norėdama patikti berniukams! Bet jie, kaip tyčia, nuo jos šalindavosi ir iš jos juokdavosi. Kartais šokių metu man jos būdavo gaila, ir išvesdavau ją šokti. Stengdavausi užmegzti kalbą, pakalbėti trupučiuką rimčiau, pasakyti ką nors, kas jai būtų naudinga, kas atidarytų jos akis. Bet viskas buvo veltui — jos sieloje viešpatavo tuštybių tuštybė. Kiekviena mergaitė, nors ir nebūtų Dievo apdovanota ypatingu kūnišku grožiu, tampa graži ir simpatiška, jeigu jos sieloje yra dvasinių turtų. Norėčiau, kad mano busimoji sužieduotinė būtų rimta, tvarkinga, pamaldi. Norėčiau, kad ji labiau mėgtų namus ir bažnyčią, negu kosmetikos krautuves ir šokių sales. Bėgčiau nuo tokios, kuri nenorėtų turėti daug vaikų. Prašau kasdien Dievą, kad surasčiau tokią, kurią galėčiau gerbti, kad būčiau jai kaip brolis iki tos dienos, kurią Dievas mus sujungs amžinu moterystės ryšiu”.
Perskaitęs paskutinius žodžius, pažvelgiau į savo viešnią. Ji sėdėjo susimąsčiusi. Trupučiuką patylėjusi, tarė:
— Bet ne visi tokie.
— Taip, — atsakiau, — aišku, kad ne visi, bet juk Tu pirmiau sakei, kad visi yra tokie, apie kuriuos Tu kalbėjai. Aš tik norėjau įrodyti, kad ne visi tokie, ne visi vienodi, yra ir gerų, ir blogų. Apie blogus jau kalbėjai Tu pati, apie geruosius kalbėjo jų laiškai. Kaip visokiu yra mergaičių, taip ir berniukų. Iš poros pavyzdžių negalima daryti išvados, kad visi būtų vienodi. Iš šitų laiškų, ypač iš pirmojo, pastebėjai, kad ir mergaitė daug įtakos turi berniukui. Jei berniukas su ja blogai elgiasi, kartais yra kalta ji pati.
Tų pačių metų "Laiškų lietuviams” balandžio mėn. numeryje buvo kitos septyniolikmetės, gyvenančios Australijoje, pasisakymas. Ji kaltino lietuvius vyrus, kad jie esą nereligingi, nerimti, girtuokliai. Dėl to pasiryžusi verčiau tekėti už australo. Į tą jos laišką atsakė lietuvis vyras, pasirašęs Br. Nemuniuko slapyvardžiu. Jo ilgame laiške išvedžiojama, kad daugiausia yra kaltos moterys, kad jos pamiršo lietuvybę, pradėjo garbinti Hollywoodą ir svetimas madas. Nenorėtumėm su visomis jo mintimis sutikti. Žinoma, kaip jau minėjome, yra visokių mergaičių ir visokių berniukų, vis dėlto atrodo, kad mergaitės dar pasiliko lietuviškesnės, negu berniukai. Pvz. iš šiais metais baigusių aukštesniąją lituanistinę mokyklą Čikagoje buvo devynios mergaitės ir tik vienas berniukas. Panašiai yra ir kitose šeštadieninėse mokyklose bei mūsų lietuviškose jaunimo organizacijose.
Taip rašydami, mes nenorime išteisinti mergaičių, nes žinome, kad ir jos sparčiai žengia nulietuvėjimo keliu, bet berniukų žingsnis šiuo keliu yra dar spartesnis. Religinė mūsų jaunimo praktika yra toli gražu nepakankama. Čia reikia kaltinti ir tėvus. Štai ką rašo minėtas Br. Nemuniukas:
"Šiandien, Motinos dienos sekmadienį, kai visas pasaulis prisimena savo dangiškąją ir žemiškąją motiną, lietuvių parapijos bažnyčioje gegužinių pamaldų metu nebuvo nė penkiasdešimt žmonių. O šiame mieste gyvena apie 15 tūkstančių lietuvių, iš kurių du tūkstančiai tremtinių. Sutinku, kad lietuviai vyrai neina į bažnyčią, nes šiose pamaldose nemačiau nė vieno jauno vyro (senesnių buvo apie dešimt), bet taip pat nemačiau nė vienos jaunos mergaitės. Jeigu mergaitė, širdies ir jausmo kūrinys, neranda reikalo ateiti gegužės mėnesio sekmadienį į taip širdžiai malonias pamaldas, tai ko galime tikėtis iš vyrų? Tad gal ir už vyrų šaltumą religijai yra atsakingos moterys — jų motinos. Todėl norėčiau baigti Palau žodžiais: 'Veik pagal savo prigimtį: jei esi ugnis — sušildyk; jei esi vanduo — atgaivink; jei esi druska — apsaugok sielas nuo sugedimo”.
Reikia pripažinti, kad tarp mūsų jaunimo yra daug blogo, bet yra daug ir gero. Todėl sakyti, kad visi berniukai yra blogi, arba kad visos mergaitės yra nerimtos, būtų labai klaidinga. Iš daugelio reikia stengtis išsirinkti tinkamiausią, nepulti pirmam pasitaikiusiam į glėbį, neniekinti nė vyresniųjų patarimo.
Prieš mane ant stalelio guli neseniai gautas jaunos ponios laiškas. Prieš pusantrų metų ji buvo dar panelė. Dažnai susirašinėdavom. Savo laiškuose ji buvo atvira, viską išsipasakodavo, aprašydavo savo simpatijas, savo naujas draugystes ir klausdavo patarimo. Tie patarimai dažnai būdavo ne tokie, kokių ji laukė, bet atrodo, kad nebuvo užsispyrusi ir vis dėlto jų paklausydavo. Štai jos paskutinio laiško ištrauka:
"Aš Jums dažnai rašydavau ir visuomet gaudavau malonų atsakymą. Ne visuomet Jūsų patarimai man patikdavo. Taip, tada aš pamanydavau, kad Jūs klystate, kad nenorite manęs suprasti. Tik dabar matau, kad viskas buvo teisinga, ką man rašėte. Draugavau su vienu — Jūs patarėte už jo netekėti. Draugavau su kitu — ir nuo jo mane atkalbinėjote. Iš pradžių nebuvo man tie atsakymai malonūs, bet netrukus įsitikinau, kad tie draugai tikrai manęs nemylėjo, tik stengėsi apgaudinėti. Dabar esu ištekėjusi.
Jau pusantrų metų. Esu labai, labai laiminga. Nepaprastai myliu savo vyrą, bet gal dar labiau esu jo mylima. Draugavau su juo tik tris mėnesius. Jis man patiko iš pirmo pamatymo. Pirmą kartą jį pamačiau bažnyčioje. Nežinojau net, ar jis lietuvis ar svetimtautis, ar vedęs ar ne, bet vis jį prisimindavau ir apie jį galvodavau. Kitą kartą jį pamačiau šokių salėje. Buvo mergaičių teisės, ir, nugalėjus nedrąsą, išvedžiau jį šokti. Susipažinome, pakalbėjome. Buvau labai laiminga. Jis palydėjo namo. Po to pradėjome draugauti ir po trijų mėnesių susituokėme. Vienas kitą labai mylėjome. Maniau, kad po metų bus kitaip. Labai bijojau to 'sausumo’, kurį pastebiu kitose šeimose. Bet, dėkui Dievui, mudviejų meilė nesumažėjo, ir jaučiamės laimingi”.
Tokių laimingų šeimų pasitaiko ir daugiau. Jeigu rimtai rinksiesi sau gyvenimo draugą ir daugiau dėmesio kreipsi ne į išorinius dalykus, bet į žmogaus vidų, vedybos nebus tokia didelė rizika, kaip kartais yra manoma. Tikrai ne visi yra vienodi, ne visi blogi. Tarp pelų visuomet yra ir grūdų, tik reikia mokėti juos išsijoti ir išrinkti.
ANGELAS AR DEMONAS?
Gerbiamas Tėve,
Šių metų 6-tame "Laiškų lietuviams” numeryje buvo straipsnis tema: "Ar jie visi vienodi?” Ten buvo rašoma apie septyniolikos metų mergaitę, kuri mananti, kad visi vyrai yra vienodi, visi blogi, visi stengiasi mergaites išnaudoti. Jūs jai atsakėte, kad tai netiesa, nes yra ir gerų, kilnių vyrų. Šia proga ir aš norėčiau paklausti, ar visos moterys ir mergaitės yra vienodos. Man teko su keletu draugauti, ir pamačiau, kad tarp jų skirtumo labai maža: visos yra labai pavydžios, pilnos kaprizų, visos daugiau ar mažiau tuščios. Taip pat labai nepastovios, lengvapėdiškos, neatviros. Nežinia, kada jomis tikėti, kada ne. Netikėti lyg ir nepatogu, bet kai patiki, beveik visuomet tenka apsivilti. Turiu pripažinti, kad kiekviena moteris man yra mįslė. Kartais atrodo, kad aš ją jau gerai pažįstu, bet štai, žiūrėk, kitą dieną pasielgia visai nelauktai. Atrodo, kad per dieną būtų visai pasikeitęs jos charakteris ir prigimtis. Matau, kad yra labai teisingi "Rigoletto” operoje dainuojami žodžiai: "La donna ė mobile, qual’ piuma al vento”. .. Tikrai moteris yra nepastovi, lengvapėdiška, nuolat keičiasi ir skraido į visas puses, papūtus vėjeliui, lyg lengvutė plunksna. Kartais ji atrodo tikras angelas, bet nepraeis nė valandos ir, žiūrėk, jau ji panaši į demoną. Ar tikrai visos moterys yra tokios? Atsakymo laukiąs Algimantas
Mielasis Algimantai,
Atsakydamas į Tavo klausimą, papasakosiu įdomią indų legendą, kurioje kalbama apie moters sutvėrimą. Dievas, sutvėręs visą pasaulį ir jo valdovą — žmogų, apžvelgė savo kūrybą ir pamatė joje tikrai daug grožio bei įvairumo. Tada jis paėmė šių dalykų: mėnulio apvalumą ir gyvatės raitymąsi; vijoklės sukimąsi ir žolės drebėjimą; rožės grožį ir smilgos lieknumą; lapo lengvumą ir persiko švelnumą; nedrąsų ėriuko žvilgsnį ir vėjo nepastovumą; debesio liūdnumą ir saulės spindulio blizgesį; kiškio bailumą ir povo tuštybę; pūkų minkštumą ir deimanto kietumą; medaus saldumą ir tigrės žiaurumą; ledo šaltumą ir ugnies karštį; šarkos tauškėjimą ir karvelio burkavimą. Paskui visa tai sumaišė ir iš to mišinio padarė moterį.
Ji buvo elegantiška ir patraukli, gražesnė už bet kurį kitą kūrinį. Net pats Dievas stebėjosi tokiu įdomiu savo kūriniu ir jį padovanojo jau pirmiau sutvertam vyrui.
Po savaitės ateina pas Dievą nuliūdęs vyras ir sako:
— Viešpatie, ta moteris, kurią man neseniai dovanojai, nuodija mano gyvenimą. Nuolat plepa, skundžiasi kiekvienu menkniekiu, drauge ir verkia, ir juokiasi, visuomet susierzinus, pilna kaprizų, įžūli, nuolat ji mane sekioja ir neleidžia nė atsikvėpti. Prašau Tave, Viešpatie, pasiimk ją, nes su ja gyventi man visai neįmanoma.
Dievas, būdamas tėviškai geras, išklausė jo prašymo ir paėmė moterį. Bet nepraėjo nė savaitės, ir štai vyras, atėjęs pas Dievą, maldauja:
— Viešpatie, mano gyvenimas tapo labai nuobodus, kai Tau grąžinau tą tvarinį, kurį man buvai dovanojęs. Ta moteris man šoko ir dainavo, ji žiūrėjo į mane tokiu žvilgsniu, kuris mane žavėjo. Ji su manim žaidė, juokavo, ir aš nerandu jokio vaisiaus, kurs būtų toks saldus, kaip jos glamonėjimas. Sugrąžink man ją, Viešpatie, prašau Tave, nes be jos gyventi negaliu.
Ir Dievas jam vėl atidavė moterį. Praėjo savaitė, ir Dievas net antakius suraukė, pamatęs vyrą, tempiantį prie jo moterį ir besiskundžiantį:
— Tiesiog nesuprantu, kas čia yra, bet šita moteris man yra didesnė kančia, negu malonumas. Pasiimk ją, Dieve, aš daugiau nebenoriu apie ją nieko girdėti.
Išgirdęs šituos žodžius, Dievas užsirūstino ir vyrui piktai tarė:
— Žmogau, grįžk su savo drauge namo ir išmok su ja sugyventi. Jeigu ją iš tavęs paimsiu, vėl po savaitės grįši ir prašysi, kad grąžinčiau.
Nuliūdęs vyras apsisuko ir, eidamas su moteria namo, dejavo:
— Koks esu nelaimingas! Dvigubai nelaimingas: negaliu gyventi su ja, bet negaliu gyventi ir be jos.
Prie šios legendos nereikėtų nieko pridėti, juk viskas aišku. Moteryje, kaip ir kiekviename žmoguje, yra gerų ir blogų ypatybių. Išmok geras ypatybes įvertinti, į blogąsias nekreipk tiek daug dėmesio, ir pamatysi, kad gyvenimas taip pat ir su moteria yra įmanomas. Ne tik įmanomas, bet ir laimingas. Moteris gali būti vyrui naujų minčių įkvėpėja, ramstis sunkenybėse, angelas sargas pavojuose. Bet ji gali būti ir jo gyvenimo apkartintoja, nepakeliama našta, suvedžiojantis demonas. Tad išmok ją suprasti, išmok ją įvertinti ir su ja sugyventi. Ar ji tau bus angelas, ar demonas, didele dalimi priklausys nuo tavęs.
Tiesa, kad moteryje dažnai galime pastebėti nesuprantamą tuštumą, lengvapėdiškumą, pavydą. Ji pavydi kiekvienai savo konkurentei, nesvarbu, ar ji bus jos geriausia draugė, ar tikra sesuo. Net motina gali pavydėti savo dukrai. Ji nekęs to vyro, kuris daugiau dėmesio rodo jos dukrai, negu jai. Tai yra aukščiausias egoizmo laipsnis. Bet netrūksta ir tokių moterų, kurios, užmiršę save, gyvena tik kitiems. Jų altruizmas, jų artimo meilė gali pasiekti aukščiausio heroizmo laipsnį. Ar neteko niekad sutikti tokių moterų, kurios išteka už amžino invalido, visai nemylimo asmens, vien tik dėl to, kad galėtų į jo tamsų gyvenimą įnešti bent kibirkštėlę šviesos?
Taip, jeigu tik iš viršaus į moterį žiūrėsi, jei nesuprasti jos sielos gelmių, ji tau bus neatspėjama mįslė. Moteris turi aistringą širdį. Bet aistra gali būti tiek gėriui, tiek ir blogiui. Toji širdis gali tave mylėti angelų meile, bet jeigu patrauksi ne tą registrą, patirsi didžiausią kerštą ir neapykantą iš tos pačios širdies! Tad išmok elgtis su tais registrais, ir moteris į tavo gyvenimą įneš daug džiaugsmo, laimės, švelnios harmonijos.