JONAS MIŠKINIS
Žmogus palieka svetimam krašte tol svetimas, kol savo dvasia su juo nesusilieja. O tai labai pamažu vyksta. Rasės ir kraujo savybės dar neišsprendžia tėvynės klausimo.
Pasak žymiųjų psichologų, tėvynė surandama ne vien instinktu, bet ir instinkto paremta dvasia, kuri išlaikoma meile. Tai reiškia, kad tėvynės klausimas yra sprendžiamas savęs pažinimu ir laisvu pasirinkimu. Nors žmogų galima priversti tai ar kitai valstybei priklausyti, galima jį bausti už valstybės išdavimą, bet priversti žmogų mylėti kitą kraštą ar tėvynę negalima. Meilė ateina pati savaime. Jeigu ji pati savaime nekyla, tai jos ir nebus. Žodžiu, meilė yra laisvo žmogaus vidaus apsisprendimo dalykas. Tad ne krauju sprendžiamas tėvynės klausimas, kaip Hitleris gąlvodavo, bet dvasia.
Žmogus negali nemylėti savo tėvynės. Jeigu jos nemyli, tai reiškia, kad jos dar nėra radęs. O tėvynė kaip tik yra randama kilnia dvasia, valingumu, dideliu troškimu to, kas gimtoje žemėje yra kilnu ir lietuviška. Kas neturi to dvasinio patyrimo, tai neturi nė patriotizmo.
Tačiau dvasinis žmonių patyrimas yra labai sudėtingas ir įvairus dalykas. Jis apima žmogaus sąmonę ir jo sielos gelmes. Vieną veikia gimtojo krašto gamta ir jos grožis, antrą — gimtoji kalba ir jo tautos tikėjimas, trečią — tautos dvasios kilnumas bei energija, ketvirtą — tautos ir valstybės didinga praeitis ir t.t. Tai va, iš to ir išplaukia, kad nėra vieno kelio į tėvynės meilę. Vadinas, vieni eina į tėvynės meilę iš savo instinkto gelmių, kiti — iš dvasinių stebėjimų. Vienas pradeda lyg kraujo balsu ir baigia religiniu tikėjimu, kitas — studijomis ir baigia didvyriškumu. Bet kaip tie keliai skirtingi būtų, jie visi veda į vieną tikslą — į tėvynės meilę.
Ir patriotiškumas tegali būti tik toje sieloje, kurioje yra kai kas šventa. Tuos šventus dalykus patriotas mato ir žino savo tautos šventovėse. Jis savo likimą neatsiejamai jungia su savo tautos likimu, kitaip tariant, jis savo gyvenimą jungia su tautos gyvenimu.
Patriotizmas — tėvynės meilės jausmas. Jis, kaip ir kiekvienas jausmas, ypač meilės jausmas, glūdi žmogaus pasąmonės gelmėse, kur gyvena instinktai ir aistros ir kur toli gražu ne kiekviena akis įžvelgia.
Tad geras patriotas visada jungiasi su savo tėvyne. Jis jaučiasi jai priklausąs, nežiūrint, kur jis gyventų. Todėl žmonės ir jungiami į vieną tautą, kurie turi vieną tėvynę, nes jų ir dvasinė struktūra vienoda. Tas dvasinis vienodumas ar tik panašumas susidaro pamažu, palaipsniui, iš empirinių, istorinių duomenų ir tautos papročių.
Žmogus, kuris kalba apie tėvynę, sąmoningai ar nesąmoningai supranta ne mechaninę, ne sutarčių, bet dvasinę savo tautos vienybę. Ši vienybė yra kilusi iš panašumo, iš bendravimo ir bendro veikimo, kuris plinta gamtoje, kuris eina specialia linkme. Ta tautos vienybė susidaro istoriškai, bekovojant su gamta, bekuriant vieningą dvasinę ir tautinę kultūrą ir besiginant nuo išorinių agresorių.
Pažymėtina, kad kartais patriotinis patyrimas išgyvenamas be jokių ieškojimų, be didesnių tyrinėjimų. Žmogus instinktyviai, gamtiškai, lyg nejučiomis pripranta prie tos aplinkos, kurioje jis gyvena, prie kaimynų, prie krašto kultūros ir papročių. Tačiau tuo dar dvasinė patriotiškumo esmė nėra paliečiama. Mat čia išgyvenama kaip tam tikras dar neaiškus nesusikristalizavęs likimas, kuris kartais visai sunyksta, o kai kada pasireiškia aklu, neprotingu instinktu, net ir aistrą nuslopinančiu. Tada žmogus išgyvena ne tėvynės meilę, o keistą šovinizmo mišinį bei paiką nacionalinį pasididžiavimą, už kurio dažnai slepiasi asmeninis savanaudiškumas. Iš tokio šovinistiniais sumetimais maitinamo "patrioto” kaip tik gimsta ta komunizmo lytis, kuri visai nesiskaito su kitų tautu teisėmis nei su jų teigiamomis ypatybėmis. Tokie žmonės nežino, nei ką jie myli, nei už ką myli. Jie vadovaujasi ne dvasiniais motyvais, bet aklu masių instinktu.
Ne šitokio patriotizmo nūdien yra pasiilgusios komunistų pavergtos tautos; jos yra pasiilgusios dvasiškai įsisąmoninto patriotizmo, t.y. tokio, kuriame sugyvena aistringa meilė su išmintingu blaivumu ir saiko pajutimu.
Tėvynės meilės savyje panaikinti negalima, nes ji yra Aukščiausiojo didelė dovana. Tą dovaną kiekvienas lietuvis turi gerbti ir saugoti. Jos negalima niekinti ir pažeisti. Už ją reikia sąmoningai kovoti ir aktyviai veikti.