ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.
“Lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtuoliui įeiti į Dievo karalystę” (Mk 10, 25)
Vienas žydų rabinas duodavo savo žmonėms tokią pamoką. Paėmęs už rankos, privesdavo prie lango ir paklausdavo:
— Ką dabar tamsta matai?
— Matau gatve einančius žmones, — būdavo atsakymas.
Po to privesdavo prie veidrodžio:
— O dabar ką tamsta matai?
Matau save.
Tada rabinas tardavo:
— Tebūnie tai tamstai pamoka. Štai lange stiklas ir veidrodyje stiklas. Bet ant veidrodžio užteptas sluoksnelis sidabro. Va, užtenka trupinėlio sidabro, kad tamsta pradėtum nebematyti kitų, bet regėtum vien save.
Tas rabinas vaizdingu būdu išreiškė Kristaus taisyklę apie turtus: kad jie baisiai sunkina žmogui įeiti i Dievo karalystę, nes labai dažnai daro jį savanaudį, be širdies savo broliui, jo nebematantį, beregintį vien savo reikalus.
Tačiau tai nereiškia, kad žemės gėrybės blogos. Jos yra išėjusios iš Kūrėjo rankų, todėl iš savęs geros. Jos Visagalio suplanuotos žmogui tarnauti; duotos tam, kad padėtų kilti aukštyn, būtų tartum pakopos, vedančios į jį. Tad turtai yra geri. Bet jie taip pat ir laukiniai, tartum koks tyrlaukių eržilas. Niekas nesako, kad jis blogas. Atvirkščiai, tai puikus žirgas. Antai pakinkytas į vežimą, skuta tokia risčia, kad net trata ratai. Pabalnotas, eikliai lekia pirmyn, kad net dunda kelias. Pajungtas į plūgą, verčia storiausią vagą kaip nieką. Taigi darbą daro lengvą, kelionę—mielą, o jos tikslą—greitai pasiekiamą. Bet laikyk gerai pažabotą ir pavadelėtą! Kitaip dėl savo laukinės prigimties taip ims neštis it patrakęs per laukus, kad iš vežimo terasi ištaškytus gabalus. Sėdęs į balną šauniai joti, kaip mūsų dainose, pas mergužėlę lelijėlę prie rūtų darželio, jei tinkamai nebepažabosi, užuot nujojęs pas ją, šluostysies purvą, nutrenktas į pakelės griovį. Gal dar čiupinėsies burną, skaičiuodamas, kiek išbyrėjo dantų, kai tau priedo dar smagiai vožė užpakalinėmis kanopomis į smakrą! O prie plūgo gal gręžiamas taip pasimuistys, kad tave patį nutemps, ėmęs lėkti per dirvoną, jei būsi neatsargiai įstrigęs koją į padargą ar pakinktus. Užuot suaręs lauką, pats gulsies į lovą suartais šonkauliais. Tad žirgas puikus. Bet, jei kaip reikiant nepažabotas ir nesuvaldytas, užuot buvęs pagalba, darosi painiava.
Panašiai yra su šios žemės gėrybėmis. Užuot žengti į Dievą padėjusios, dažnu atveju tą žengimą kaip tik painioja. Bet ne todėl, kad būtų iš savęs blogos. Jų darytis yra žmogui paties Dievo liepta, Pirmieji Šv. Rašto lapai mums pasakoja, kaip, sukūręs žmones, pavedė jiems šį pasauli ir palaimino, sakydamas: "Dauginkitės, pripildykite žemę ir ją sau paverkite!” Tad darbu pajungti sau žemę, gamintis iš jos reikalingų daiktų yra vienas pirmųjų ir seniausių Kūrėjo įsakymų. Jis duotas mūsų gerovei—kad žmogus laisvėtų ir kilnėtų: kad, turėdamas tai, kas reikalinga, būtų vis nepriklausomesnis nuo žemės elementu ir gamtos gaivalų, atsipalaiduotų nuo vergavimo medžiagai ir būtinybei, darytųsi vis mažiau pajungtas kasdieninei kovai už būvį ir išlikimą; kad tokiu būdu tolydžio išsirungtų sau, kaip dvasios būtybei, deramą laisvę. Kitaip pasakius, pasaulio gėrybės yra žmogui duotos tam, kad, paties Dievo žodžiais, užuot vergavęs žemei, ją sau pavergtų: kad vis mažiau turėtų, it koks juodas jautis, visą dieną plušėti dėl valgio, apdaro ir pastogės, gainiojamas lietų ir šalčių, pančiojamas kasdienybės reikalavimų, blaškomas baimės dėl rytojaus, bet, susikūręs tinkamas gyvenimo sąlygas, galėtų plasnoti sau duotais dvasios sparnais ir tuo būdu darytųsi panašesnis į savo Kūrėją, kuris yra nuo medžiagos nepriklausoma ir ją valdanti Dvasia, O žmogus juk ir skirtas atspindėti savyje Kūrėjo bruožus, nes yra sukurtas kaip jo paveikslas.
*
Tad žemės gėrybės duotos tam, kad, jomis atsipalaidavę nuo vergavimo medžiagai, turėtume laiko ir jėgų skleistis dvasia, puoselėti savo vidaus pasaulį, kilti į sielos aukštumas ir leistis į širdies gelmes, jose pokalbiu bendrauti su savo Kūrėju, iš kurio mylinčių rankų esame išėję, gavę tiek dovanų ir paskirti vėl pas jį grįžti. Tačiau, jei nežabodama, išlenda tų žemės gėrybių laukinė prigimtis. Jos ima darytis nebe priemonė, o gyvenimo tikslas. Užuot žmogų laisvinusios, jį sunarplioja; it koks vampyras, susiurbia į save jo mintis, jausmus ir troškimus, Nuo ryto iki vakaro mūsų mintvs tada skraido po krautuvių vitrinose ir lentynose matytas prekes; kalbos sukasi apie tose ar kitose vaišėse ragautus valgius arba tos ar kitos damos vilkėtus drabužius; mūsų vaizduotė užlieta nauiausio modelio automobiliu, šaldvtuvų bei kitokiu mašinų ir aparatu, širdis užimta troškimo juos įsigyti, protas užverstas planu sukombinuoti tam reikalingu pinigų. Dvasia, kuri yra svarbesnė už kūną, nustumta šalin. Dievo karalystei ir jos teisvbei, kuriu evangelija liepia visų pirma siekti, nebelikę vietos. Užuot žemę pavergę, daromės jos pavergti.
Kitais žodžiais, ne vieno žmogaus gyve nime su žemės gėrybėmis atsitinka panašus dalykas, kaip su anuo gerai nežabojamu ir nevadelėjamu tyrlaukių žirgu. Iš tikrųjų šiuo metu tai yra atsitikę su labai didele žmonijos dalimi. Užuot traukusios žmogaus vežimą į Dievą, kaip Kūrėjo suplanuota, dangina nuo jo tolyn, pasileidusios ir vis smarkiau lekiančios per sumedžiagėjimo laukus. Užuot kaip tik su jų pagalba šauniai jojęs į tai, kas amžina ir nenykstama, kas kelia dvasią ir taurina širdį, ir į savo vidaus pasaulį, kur, tartum skaisti mergaitė prie rūtų darželio, gyvena karalaitė siela, žmogus dabar kapstosi po laikinų ir praeinamų daiktų griovį, ten nublokštas to žemės gėrybių žirgo. Dargi atrodo, kad yra taip gavęs jo kanopomis sau į veidą, kad dvasios iš viso vargu bemato, o širdį panėręs į išorinius daiktus. Užuot tomis gėrybėmis gražiai purenęs savo gyvenimo dirvą Dievo garbei, dabar pats tyso jų suakėtas savo žalai, Juk niekada žmonės neturėjo tiek pasaulio gėrybių, kaip šiandien Vakarų pasaulyje. Bet ir niekada taip nebuvo perpildę nervų klinikų ir psichiatrinių ligoninių. Niekuomet nebuvo tokių ištižusių raumenų dėl prisigamintų patogumų, taip kertami širdies atakų dėl prisiauginto svorio, taip užteršę sau oro, vandens ir visos aplinkos, besotiškai gamindamiesi vis naujų pirkinių ir modelių.
Kaip tas žemės gėrybių eržilas, užuot buvęs pagalba, yra pasidaręs painiava, galime matyti, palyginę Dievo žodį su dabartinės visuomenės elgesiu. Jau senovės romėnai sakė: Radix omnium malorum est cupiditas — godulystė yra visų blogių šaknis, Todėl ir Dievas, išleisdamas savo įsakymus, dešimtuoju pabrėžė: "Negeisk nė vieno daikto, kuris yra tavo artimo!” Bet ką matome šiandien? Ogi reklamomis, katalogais, paskolomis, išsimokėjimo lengvatomis ir kitkuo žmogus iš paskutiniųjų kurstomas, kad tik geistų turėti, ką jo artimas turi, ir stengtųsi žūt būt tai įsigyti. Tas pasaulio gėrybių geismas skiepijamas mums prie kiekvieno žingsnio, kišamas visais galimais būdais ir kanalais: didelėmis lentomis viršum gatvių ir kelių, viliojančiais paveikslais laikraščiuose ir žurnaluose, įkyriais skelbimais televizijos ir radijo programose. Nurodoma, kaip gera turėti, ką kiti turi, kaip patogu, kaip būtina. Todėl net daugelio krikščionių dėmesio centre šiandien stovi nebe Dievo karalystė ir jos teisybė, kaip liepiama evangelijoje, bet pasaulio vilionės ir jo gėrybės. Lūpomis gal sakome, kad Dievas yra mūsų vadas, bet iš tikrųjų daugelis lankstomės prieš mamonos stabą.
*
Kaip tą laukinį žemės gėrybių eržilą pažaboti, kokį apynasrį jam užmauti, kokius žąslus dėti į nasrus, kad mums būtų ne painiava, o pagalba, neštų ne prakeikimą, o palaimą? Geriausi žąslai yra Dievo žodžiai dviejose Šv. Rašto vietose: vieni išėję iš šv. Pauliaus, kiti — iš paties Viešpaties Kristaus lūpų. Žaboklai, kaip žinome, ir yra sudėti iš dviejų geležų.
Viena žąslų geležis yra šv. Pauliaus sakinys: "Čia mes neturime amžinai išsilaikančio miesto, bet ieškome būsimojo” (Žyd 13, 14). Jei jį laikysime prieš akis, žemės gėrybės bus gerai pavadelėtos. Tame apaštalo sakinyje trumpai suglausta kertinė tiesa, kad šios žemės gyvenimas yra vien ruošimasis tikrajam, prasidėsiančiam anapus. O kaip būsime ten į jį priimti, priklausys nuo to, kaip čia naudojome sau duotas gėrybes, nes prie to kito gyvenimo vartų iš mūsų bus pareikalauta apyskaitos.
Kita žąslų geležis yra Kristaus patarimas investuoti žemės turtus į dangaus bankus: "Įsitaisykite sau piniginių, kurios nesusidėvi, kraukite nenykstantį lobį danguje” (Lk 12,33). Žemės turtai įdedami į dangaus banką, kai jie skiriami geriems darbams. Ten jie saugūs nuo bet kokios infliacijos ar recesijos, ir Viešpats už juos didžiadvasiškai moka labai aukštas palūkanas.
Atpirkėjas nupiešė ir pavyzdį žmogaus, kuris pamiršo, kad jis tėra tik keliautojas į anapus ir ėmė statytis amžiną buveinę šiapus. Kai vieno turtingo asmens laukai davė gausų derlių, jis pradėjo svarstyti, ką su savo gėrybėmis padarius. Nutarė, pasistatęs didžiulius klojimus, sugabenti į juos visas savo gėrybes ir tada, džiaugdamasis, kad jų turi susikrovęs ilgiems metams, valgyti, gerti ir linksmai pokyliauti. Bet Dievas jam tarė: "Kvaily, dar šiąnakt bus pareikalauta tavo gyvybės. Kam gi atiteks, ką susikrovei?” Kristus palyginimą baigia tokiais žodžiais: "Taip ir bus tam, kas krauna turtus, bet nesirūpina būti turtingas pas Dievą” (Lk 12,13—21).
Vyskupas Edvinas Hughes kartą pasakė smarkų pamokslą, kuriame priminė, kad pasiturintieji privalo eiti į pagalbą vargstantiems. Nurodė, kad turimi turtai yra ne jų nuosavybė, o Dievo. Tai, žinoma, kai kuriems turtingiems klausytojams nepatiko. Vienas pasikvietė vyskupą pietų, paskui išsivedė pasivaikščioti. Aprodęs savo puikų sodą ir ūkį, tarė:
— Ekscelencija juk nesakysite, kad visa tai nėra mano?
Vyskupas nusišypsojo ir atsakė:
— Paklauskite mane to paties dalyko po šimto metų.
Šie žodžiai turtingajam šeimininkui buvo sveika pamoka — tokia pat, kaip ano evangelijos palyginimo, tik išreikšta trumpa, bet taiklia pastaba. Panašia pamoka į mus prabyla kapinės, kai ten nueiname aplankyti iškeliavusiųjų iš šios žemės ir prieš mūsų akis tiesiasi virtinės antkapių su įrašytais vardais ir datomis.
Kaip verta nešykštėti investuojant sau tekusių žemės gėrybių į gerus darbus, galima pasimokyti iš vienos vokiečių liaudies pasakos. Dvi drauge gyvenančios kaimietės nuėjo į mišką pasirinkti kuro krosniai. Ketino už poros dienų kepti duoną. Apie tai ir kalbėjosi. Girioje iš vieno krūmo pasigirdo plonas balselis:
Atneškit, kur lapai čeža,
Ir man, kai bus iškepusi,
Kepalą didį ar mažą,
Geriausia — kaip girnapusę.
Pažvelgusios pamatė pakrūmėje miškinę moterėlę — girios laumę. Pasidėjusi šalia savęs lazdyno karnų pintinėlę, mikliais pirštais mezgė žalsvą kojinę. Moterys gana šiurkščiai laumelei atsakė, kad ir taip jau turinčios pakankamai burnų penėti namie.
Be to, jų duonkepėje krosnyje nesą ir vietos: vos telpanti savo pačių reikalams užmaišoma duona. Tačiau grįžusios vis tiek vienu kepalėliu padarė daugiau ir, atnešusios į mišką, padėjo ant trijų sukryžiuotų šakų, kaip laumė norėjo. Po kelių dienų nuėjusios grybauti, rado duoną nepaliestą. Paėmusios kepalėlį, nustebo, kad buvo neįprastai sunkus. Prapjovė. Ogi iš vidaus tik klirr pabiro auksiniai pinigai, kurių buvo pilnas — atlyginimas už gerą darbą. Kaip abi moterys graužėsi pirštus!
— O, kad būtume žinojusios! — aimanavo. — Tikrai būtume atnešusios kepalą kaip girnapusę. Laumė mums taip ir patarė. Kiek dabar būtume turėjusios aukso!
Anos kaimietės to nežinojo. Bet mes žinome. Kristaus pažadas mums užtikrina, kad anapus nelieka be stambaus atpildo nė vienas geras darbas. Dar daugiau: gera, padaryta žemėje vienam net paprasčiausiu savo brolių, regėsime padaryta pačiam Viešpačiui.