(Padriki pasikalbėjimai šiaurės Kanadoje)
VYTAUTAS KASNIS
Skridę senais, drebančiais lėktuvais, plaukę per ežerus laivais, mes, dešimt šeimų, įsikūrėme Kanados šiaurėje, kur pasirinkome praleisti atostogas. Lėktuvai buvo prieškariniai, tai, Jonaitienės patarimu, pasiskirstėme, kad skrendant šeimos būtų išskirstytos. Jei kuri mechaninė seniena ore užsprings, tai bent vienas iš šeimos liks gyvas. .. Tas sumanymas visiems patiko, nes jutome, kad draugystės atnaujinimui gera tarpusavyje susimaišyti.
Vienus rišo sena jaunystės dienų draugystė, kitus giminystė, nors kartais lyg "devintas vanduo nuo kisieliaus”. Po ilgo nesimatymo susitikę, bučiavomės, kratėme rankas, vienas kitą glamonėjome, skaičiavome metus, kada paskutinį kartą matėmės, negalėjome atsistebėti esamais pasikeitimais.
— O, koks tu... o kokia tu. .., — skambėjo mūsų šūkavimai laukinėje gamtoje.
Mūsų visų amžius sukosi apie šešiasdešimtuosius, vieniems atėmus, kitiems pridėjus keletą metų. Profesijų įvairumas buvo didelis. Trūko tik kunigo, vienuolės ir graboriaus, kaip mes juokavome. Jų atstovais galėjo būti vienas ilgus metus studijavęs teologiją, gailestingoji sesuo, kuri buvo pravėrusi vienuolyno duris. Saugumo reikalams turėjome karininką ir buvusį aukštą saugumo pareigūną. Sveikatos reikalams — gydytoją. Taip pat turėjome po vieną techniką, geologą, žurnalistą, psichologą, kalbų profesorių ir keliais diplomais pasipuošusį šeimos konsultantą, nes jis tokiu save titulavo.
Jie sudarė plieno vyriją. Taip juos pavadino gražiakalbė Jonaitienė, mūsų vakarojimų vadovė. Moterų tarpe buvo teisininkė, dvi literatės, gailestingoji sesuo, dvi mokytojos, aktorė, sociologė, dailininkė. Kai kurias jų titulavome visuomenininkėmis, politikėmis. Jos taip pat reiškėsi visur, kur tik turėjome "šurum-burum”: vaidindamos, deklamuodamos, dainuodamos. Joms tiko žvaigždžių aureolės. Būdavo vakarų, kai po ilgesnio šurmuliavimo ir dienelė pradėdavo brėkšti, o karštieji žuvautojai išsirengdavo žvejybai, net nespėję nuo linksmumo ir juokų išsipagirioti.
Laikydamies Jonaitienės sudarytos vakarojimų programos, po vakarienės kiek atsipūtę ir ugniakurą susikūrę, išklausydavome kokio nors referato, pranešimo, paskaitėlės, o paskui, diskusijose įkaitę ir atsigaivinę lediniais gėrimais, nusikeldavome į žvaigždžių šurmulyno sukurtą pasaulį. Prisiminę, kad 1980-ieji yra šeimų metai, nutarėme daugiau laiko paskirti šeimų klausimams.
Vieną vakarą dailininkė Rupšienė perskaitė "Laiškų lietuviams” žurnale buvusį straipsnį apie idealią moterį. Apie vykusias labai įdomias diskusijas parašysime kada nors vėliau. Po to buvo nutarta kalbėti apie idealų vyrą. Tai temai reikėjo skirti tris vakarus. Vieną vakarą kalbėjo vyras, kitą — moteris, trečią — rinkome iš savo tarpo idealiausius vyrus. O linksmavakariuose plyšome iš juoko, kai mūsų žvaigždės, persirengusios vyrais, vaidindavo idealius vyrus.
Kai prieš pradedant ta tema kalbėti balsavome, ar toks sutvėrimas — idealus vyras šiame amžiuje gyvena, septynios moterys atsakė — taip, trys pridėjo pastabas. Vyrai labiau įvairavo. Šeši atsakė — taip, vienas — ne, du pridėjo, kad tik ideali moteris padaro vyrą idealų, o vienas pastebėjo, kad jeigu šventasis septynis kartus per dieną nusideda, tai kaip vyras gali būti idealus, be mažiausios nuodėmės. Į klausimą moterims, ar tavo vyras idealus, prašant atsakyti nuošimčiais, keturios žmonos atsakė 100%, viena—99%, dvi —90%, trys įvairavo nuo 75% iki 90%. Ar vyras ištikimas, visos atsakė — taip. Visą balsavimo statistiką su įvairiais klausimais ir atsakymais pateiksime vėliau. Bijome, kad šį kartą skaitytojas, paskendęs skaičiuose, nesustotų vertęs puslapius.
Įdomu, kad į klausimą, ar moterys gali padaryti vyrą idealiu, atsakymai pusiau pasidalino, bet visi vyrai atsakė — taip. Ši klausimų ir atsakymų dalis sukėlė daugiausia ginčų. Moterys įrodinėjo, kad jeigu tai būtų galima padaryti, tai žemėje būtų rojus. O vyrai įrodinėjo, kad jeigu moteris yra ideali, vyras, ją mylėdamas, taip pat gali pasidaryti idealus. Jie tvirtino, kad šeimos architektas yra moteris.
Pradėjus kalbėti apie idealų vyrą, tą temą vyrai tęsė žvejodami, o moterys — dirbdamos virtuvėje ar pasivaikščiodamos. Visi vyrai buvo karšti žvejai, tik Vanagaitis nemėgo šio užsiėmimo. Dienas jis praleisdavo skaitydamas ar maišydamasis įvairiuose rateliuose. Bet vieną rytą Jonaitis prikalbino Vanagaitį pamėginti šį sportą.
— Maišais tu ten tarp moterų visą dieną ir neturi progos pajusti vyriško užsiėmimo malonumų, — juokavo Jonaitis, atėjęs į kabiną prikelti draugo.
Atsibudusi žmona užstojo savo vyrą:
— Netempk jo, matai, kaip nemėgsta, nemoka, dar apvirs su laiveliu.
Vanagaičiui besirengiant žvejybon, Jonaitis toliau jį erzino:
— Neblogai būtų pamurkdyti jį šaltame vandenyje — atvėsintume, tai gal ir mūsų žmonų daugiau nebeviliotų.
Mieguistom akim išėjo iš kabinos Vanagaitis pasitikti tekančios saulės. Lyg negirdomis sutiko tą pasakymą apie žmonų viliojimą, kuris tačiau giliai įsirėžė galvoje.
"Tai gal daugiau mūsų žmonų nebevilios”— lūpos tyliai kartojo Jonaičio žodžius. "Argi, argi..— mintyse prieštaravo pats sau, sėsdamas į laivelį. "Argi Jonaitis susirgo pavyduliavimo liga? Nejaugi jis man taikė. .. Gal juokavimu norėjo pasakyti, ką jis galvojo?”
Jonaitis buvo Vanagaičio gimnazijos laikų draugas, keletu metų už jį jaunesnis. Mokslo metais jis gyveno Jonaičių namuose, nes tėvai buvo artimi draugai. Jonaičio tėvai buvo turtingiausi miestelio gyventojai. Turėjo gražų ūkį, didelę krautuvę, jis buvo bankelio vedėjas ir žymus visuomenininkas. Jie turėjo du vaikus: berniuką ir mergaitę. Abu vaikai buvo tėvų labai lepinami ir nepasižymėjo nei geru elgesiu, nei mokslo pažanga. Vargais negalais ritosi iš klasės į klasę. Jie nebuvo liurbiai ir gabumų turėjo, bet pinigams iš dangaus krintant, nejuto žemės po kojų ir gyveno įgeidžiais, kurie kartais buvo nors ir nežmoniški, bet kitoniški.
Vanagaičių tėvams nelabai patiko, kad jų vaikas artimai draugavo su Jonaičiukais. Bet vėliau, kai pinigai beverčiais lapeliais pabiro, turėti turtai buvo atimti, ir vargas išsilapojo, abu Jonaičių vaikai, nors kartais padangėmis paskrajodami, baigė aukštuosius mokslus, sukūrė šeimas ir tvarkingai, gražiai gyveno.
Tad ir dabar Jonaitis, susitikęs Vanagaitį šioje iškyloje, džiaugėsi su žmonomis kartu sena draugyste. Gyvendami toli vienas nuo kito, jau eilę metų kartu praleisdavo žiemos atostogas Floridoje.
Grįžkime prie ežero. Jonaitis, kaip paprastai visu įkarščiu įnikęs į meškeriojimą, nesileido į kalbas. Vanagaitis, gavęs iš draugo meškeriojimo reikmenų ir jo pamokytas, įmetė į ramiai tyvuliuojančio mėlyno ežero vandenį metalinę žuvelę ir paskendo mintyse. "Vilioji mūsų žmonas. ..” Šie Jonaičio pasakyti žodžiai, dabar lyg išrašyti saulės spindulių ežero bangelėse, žibėjo akyse. Jo akių žvilgsnis paskendo ežero mėlynėje. Jis vertė praeities dienų prisiminimų puslapius.
Jonaičių pakviesti, Vanagaičiai prieš penkerius metus pirmą kartą praleido šaltą sausio mėnesį saulėtoje, šiltoje Floridoje. Dienas praleisdami kartu, tik nakvynei išsiskirdavo. Simpatinga, maloni Jonaitienė buvo labai draugiška, ir juos visus keturis sujungė nuoširdi bičiulystė. Vanagaitis, artimas Jonaičio draugas, susidraugavo ir su Jonaitiene. Tai buvo graži, tyra draugystė. Jie sakydavo, kad ir dangaus vartai galėtų džiaugtis jų draugystės jausmais. Po išsiskyrimo šeimos retkarčiais pasidalindavo laiškais. Jie būdavo ilgi. Rašydavo Jonaitienė ir Vanagaitis. Juose nebuvo nieko slapta, be jokių meilės romansų, draugiški minčių pasidalinimai. Vanagaitis, kuris dažnai tarnybos reikalais keliaudavo, kai kada, turėdamas laiko, paskambindavo Jonaičiams. Tai būdavo nuoširdūs pasikalbėjimai, apsupti draugiškais pasiilgimo jausmais. Tiek Jonaitis, tiek Vanagaitienė nemėgo telefoninių pasikalbėjimų. Jei kada ir kalbėdavo, tai pasikalbėjimai būdavo labai trumpi. Bet Jonaitienė su Vanagaičiu kalbėdavo ir niekad neišsikalbėdavo. Jonaitienė visiems sakydavo, kad Vanagaitis yra jos geriausias draugas. Tą pat sakydavo ir jis.
Užsikabinusi didelė žuvis truktelėjo iš jo rankų meškerę.
— Trauk, laikyk meškerę, — šaukė Jonaitis.
— Na, ir sekasi žiopliams, — prisipažino Vanagaitis. — Pirmoji žuvis ir dar tokia didelė.
— Aš dar tokios didelės niekados nesugavau, — lyg su kartėliu ir pavydu tvirtino Jonaitis. — Užteks, plaukime pusryčių.
Laivelį irklavo Jonaitis. Vanagaitis, užsikūręs pypkę, dešinę ranką įmerkęs į vandenį, akis į draugą įbedęs, lyg kunigui išpažintį atlikdamas, širdį išliejo.
— Kazy, tu šįryt pasakei man labai kartų žodį, kad aš viliojąs žmonas. Pajuokavai, bet man į širdį smilktelėjo, — pradėjo Vanagaitis. — Gal tu dabar pagalvosi, kad ant vagies kepurė dega. Bet jei tai būtų veiksmuose ir mintyse, aš nedrįsčiau tau, draugui, į akis pažiūrėti. Judviejų su žmona abipusė meilė yra graži. Aš džiaugiuosi savąja. Viliojimas draugo žmonos būtų didžiausias nusikaltimas prieš tris asmenis: prieš tave, prieš tavo žmoną ir prieš mano žmoną. Viliojimą seka gundymas, gundymą — geismas. Tu turi pasitikėti. Juk tu žinai, kad tavo žmonos niekas nesuvilios, niekas nesugundys, tad ir bet koks geismas yra tik sapnas, toli už realybės ribų. Jei tavo širdyje, Kazy, pavydas pradėjo sukti gūžtą, tu labiausiai įžeidi savo žmoną. Pavydėdamas tu pradedi įtarinėti. Įtarinėjimas įsiliepsnoja į nepasitikėjimą, nepasitikėjimas žudo meilę. Tuo pasakymu užgavai ir mane, nes nepasitiki savo draugu. Jei tave graužia pavydo jausmas, kad būtų ramiau, aš galiu užtrenkti tavo namų duris ir pro jas niekados neįeiti. Aš galiu pasukti kitu gyvenimo keliu, kad mes daugiau nebesusitiktume, bet nei tu, nei aš negalime ištrinti iš praeities gražios draugystės, apvainikuotos pasiilgimu, nuoširdumu. ..
Staiga susiūbavo laivelis. Kazys prislinko prie Vanagaičio, ir susiliejo jų žandai...
Po pusryčių Jonaičiai ir Vanagaičiai pasisiūlė be eilės išdarinėti žuvis. Toks buvo vyrų susitarimas, susilaukęs žmonų pritarimo. Pradžioje jie kalbėjosi apie meškeriojimą, apie Vanagaičio laimikį ir jo pasiryžimą žvejybai. Įsisiūbavus pasikalbėjimui, Jonaitis papasakojo apie turėtą pokalbį šį rytą su draugu. Išliejo širdies jausmus ir Vanagaitis. Keturi draugai pasibučiavo...
Tą vakarą Jonaitienė kalbėjo apie idealų vyrą.