SKYRYBŲ PRIEŽASTYS
Paskaičius “Laiškuose lietuviams” apie vedybines nesantaikas, kraujas užtvindė smegenis, ir taip norisi iš savęs viską išlieti. Tačiau toje minčių maišatyje sunku palaipsniui viską išreikšti žodžiais. Šių metų 200 psl. yra klausimas: “Kodėl šios šeimos iširo?” Paskaičius tų žmonių pasisakymus, nesunku padaryti išvadas. Lengva pastebėti pagrindines problemas.
Beveik visuomet galima teikti, kad stipresnioji vedusiųjų pusė yra kalta, nes silpnesnioji aplinkos verčiama, turi arba kovoti, arba pasišalinti. Pranašesnis, stipresnis ir turįs daugiau įtakos aplinkos veikimui nuslopina silpnesnį, norėdamas jį perdirbti savo egoistiniams palinkimams. Kitaip sakant, iš to žmogaus norima padaryti nuosavybę, daiktą, kuris tik tarnautų, patenkintų visas jo ydas ir svajones, visai neatsižvelgiant, kad ir tas silpnasis turi savo idealų.
Kiekvienas apie save gerai galvoja ir mano, kad viskas turi apie jį suktis. Tas pats dalykas vienam atrodo juodas, kitam baltas. Vienas mano, kad ir kitas turi taip galvoti, kaip jis, kad ir jam tas ar kitas dalykas turi atrodyti tokios pat spalvos, kaip ir jam.
Prie savanaudiškumo prisideda dar kita stipri priežastis — tai aplinkos įtaka šeimos sugyvenimui. Ta aplinka — tai giminės draugai, kaimynai. Kai toji aplinka palaiko stipresniąją pusę, tai silpnesniajam jokios išeities nėra. Gal pradžioje tas silpnesnysis mėgina pataikauti, prisitaikyti, bet ilgainiui netenka nei jėgų, nei kantrybės. Ką jis bedarytų, kitam viskas atrodo negerai. Ir priežodis sako: “Kad ir be kailio liksi, kitiems neįtiksi”. Silpnasis, nusivylęs savo pastangomis, pradeda trauktis nuo išnaudotojų. Pamažu miršta meilė ir kiti jausmai, kartais net sunku pernešti išnaudotojo artumą. Susitaikymui jau būna per vėlu.
Norėdami sugyventi, žmonės turėtų įvertinti vienas kito troškimus, turėtų viską bendrai apsvarstyti ir ieškoti išeities. Deja, šitoks pasitarimas retai kur praktikuojamas.
Pažįstamieji ir draugai turėtų abi puses vienodai traktuoti, niekad nepareikšti, kad “ši pusė geresnė, o ana blogesnė”. Vienai pusei rodomas palankumas, o kitos kritikavimas ardo šeimas. Tad kiekvienas turėtų rimtai pagalvoti, kad savo elgesiu jis gali būti savo artimųjų šeimų suirimo priežastis.
Skaitytoja
AR VYTAUTUI KASNIUI REIKIA NOSINĖS?
Mano mielas kolega Alfa Nakas, rašydamas “Darbininke” apie “Laiškus lietuviams” paklausė, dėl ko Vytautas Kasnis neprideda nosinės prie savo slapyvardžio. Jis patarė arba žodį Kasnis rašyti su nosine, arba rinktis kitą slapyvardį.
Mano gimimo metrikuose parašyta Kasnicko pavardė. Kai panūdau pavardę atlietuvinti, tai turėjau įvairiausių pasiūlymų: Kasniūnas, Kasnėnas, Kasnynas, Kasnaitis... Pasirinkau Kasniūno pavardę. Dabar dažnai pasirašau tik Kasnio vardu. Tai nelaikau slapyvardžiu, nes tikroji mano pavardė turbūt kada nors ir buvo Kasnis. Vardų ir vietovardžių atlietuvinimo komisija sakė, kad pavardę Kasnis reikia rašyti be nosinės. Dabar buvo dar kartą kreiptasi į kalbininkus. Atsakymas tas pats. Juk Kasnis nebūtinai kilęs iš žodžio kąsti. Pavardžių bei kitų vardų rašymas ir tarimas kartais nepaiso bendrų rašybos bei tarimo taisyklių.
Vytautas Kasnis
ARGENTINIETIS STEBISI...
Gyvendamas Argentinoje, kartą parodžiau “Laiškus lietuviams” vienam argentiniečiui. Jis be galo nustebo ir man pasakė: “Jūs turbūt turite daug turtingų lietuvių, kad galite tokį pulkų žurnalą svetimoje šalyje išleisti’. Tikrai yra kuo stebėtis. Ne tik jo išorinė išvaizda puiki, bet puikūs ir straipsniai. Perskaitau nuo pradžios iki galo. Tegul Dievas laimina jūsų darbus.
Petras Ciabis
PER VĖLAI PRADĖJAU SKAITYTI...
Gyvenu Lenkijoje, netoli Soldino miško, kur žuvo Darius ir Girėnas. Neseniai gavau “Laiškus lietuviams” iš tolimos Amerikos. Nustebau. Per keturiasdešimt metų neskaičiau tokios puikios lietuviškos spaudos. Gaila, kad taip vėlai su šiuo žurnalu susipažinau. Labai nuoširdžiai dėkoju redakcijai ir bendradarbiams! „
Julijonas Senvaitis