Nina Gailiūnienė
Lietuviška religinė raštija labai skurdi. Kas kaltas? Trūksta rašytojų ar skaitytojų tokiai literatūrai? Turbūt abiejų. Esame Įsitikinę, kad religinės knygos autorius turi būti kunigas ar bent vienuolė. Išimtį darome tik pasauliečiams teologams. O kiti — ką jie išmano apie religinius dalykus? Kitaip manė Kristus. Jis net dėkojo Dievui, kad Jis, dieviškąsias tiesas nuslėpęs nuo išmintingųjų ir gudriųjų, leido suprasti mažiesiems. .. Mes religinę knygą pasitinkame rezervuotai. Be entuziazmo. Nebent ji būtų parašyta žinomo ir mėgstamo autoriaus. Tai jau lyg ir garantija, kad knyga nebus nuobodi. ..
Prieš dešimt metų mano kaimynė, žiūrėdama Į Kristaus paveikslą, mane klausė: "Do you know Jesus?” Atsakiau teigiamai. Įrodymui dar pridūriau: jeigu nepažinčiau, tai Jo paveikslo nelaikyčiau ant sienos... Mano argumentas jos neįtikino.
"What I mean, do you know Him really, personally, as a friend?” — prismeigė mane dar smailesniu klausimu. Mano tikrumas susvyravo. Pagaliau prisipažinau, kad tokios intymios pažinties su Kristumi neturėjau.
O ji vis žiurėjo tylėdama į paveikslą. Jos protestantiškuose namuose nebuvo nei kryžiaus, nei šventų paveikslų. Tik Šv. Raštas kiekviename kambaryje. Kad visados būtų po ranka.
Kokią analogiją ji pasidarė tarp Kristaus paveikslo ir mano neigiamo prisipažinimo, nežinau. Man pačiai prisiminė gimnazijos laikų draugė. Jos kambaryje stovėjo įrėminta maža nuotrauka ūsuoto vyro kariškio uniformoje. Kartą pasisakė, kad tai buvo jos tėvas. Kai tėvas žuvo I-jo pasaulinio karo fronte, ji buvo tik dvejų metų. Užaugo su patėvio pavarde ir meile jam. Nors laikė miegamajame savo tikro tėvo paveikslą, bet mažai apie jį žinojo ir todėl buvo jam visiškai abejinga.
Tai bene bus tikras atsakymas, kodėl esame abejingi religinei knygai. Ten rašoma apie asmenį, kurį per daug mažai asmeniškai pažįstame, kad rašinys domintų. ..
Geriausias šaltinis Kristui pažinti yra Šventraštis. Protestantai moka ištisas Šventraščio vietas atmintinai. Katalikai jį skaito nerangiai. Kristus mokė žmones palyginimais. Jie lengvai prisimenami. Todėl šventadieniniai katalikai, girdėdami Šventraščio ištraukas Mišiose, tariasi Šventraštį pakankamai žiną. Tačiau nė vienas iš jų, mokėdamas pagrindinius aritmetikos veiksmus, negalvoja žinąs matematiką. .. Kaip lengva apgauti save! Sunkiau — kitus. O Dievo — neįmanoma.
*
Antanas Rubšys praturtino mūsų religinę literatūrą dviejų tomų Šventraščio studija "Raktas į Naująjį Testamentą”. Pirmasis tomas mūsų spaudoje buvo recenzuotas ir teigiamai įvertintas. Minėsiu tik studijos antrąją dalį.
Knygos turinį autorius dalina į 10 skyrių. Pirmieji šeši skyriai yra pagrįsti parinktais Pauliaus, Jono, Petro, Judo ir Jokūbo laiškais. Septintas, aštuntas ir devintas skyrius nagrinėja Mato, Jono ir Luko evangelijas. Dešimtame skyriuje autorius aiškina apokaliptinius apaštalo Jono regėjimus.
Iš kur toks neįprastas Šventraščio sugrupavimas? Aiškėja, prisiminus Kristaus dvilypę misiją pasaulyje. Jis yra Išganytojas, sutaikęs puolusią žmoniją su Dievu savo kryžiaus auka. Jis — busimasis Karalius, padėjęs savo karalystei pagrindus, Bažnyčios įkūrimu. Prieš žengdamas į dangų, Jis įpareigoja savo mokinius plėsti žemėje Jo karalystę iki ji apims visą pasaulį. Būdami krikščionys, mes tai Dievo karalystei-Bažnyčiai priklausome. Autorius ją vadina Bendrija ir jai skiria daug dėmesio studijoje — visą dešimtį skyrių.
Su žinovo tikrumu autorius nukelia skaitytoją į Bažnyčios kūrimosi ir augimo laikus. Kaip žinome, Kristaus trejų metų darbo vaisius buvo menkas. Jo ištikimi sekėjai sutilpo viename kambaryje laukti šv. Dvasios atsiuntimo... Bet pakeitė viską šv. Dvasia. Jos uždegta ir kasdien gaivinama, Bažnyčia taip sparčiai augo Jeruzalėje, kad žydai, išlikę ištikimi Mozės įstatymui, išsigando. Jie pradėjo krikščionis persekioti.
Išsklaidyti apaštalai pradėjo skelbti Gerąją Naujieną kituose miestuose ir kituose kraštuose. Ir ne vien žydams. Ypač sėkmingai apaštalavo pagonių tarpe Paulius. Krikščionių Bažnyčios skyriai atsirado Mažosios Azijos ir Romos imperijos įvairiuose miestuose. Kai Paulius įkurtą Bažnyčią palikdavo, reikėjo, kad jai kas vadovautų. Taip atsirado hierarchija.
Kristaus mokslas buvo perduodamas iš lūpų į lūpas. Todėl nesunku įsivaizduoti, kaip lengva buvo jį iškraipyti. Atsirado atskalūnai, ideologiniai priešai pačioje Bažnyčioje ir už jos. Docetizmas klaidingai suprato Kristaus įsikūnijimą. Jie manė, kad Kristus neturėjo tikro žmogiško kūno, o tik atrodė turįs, kaip šmėkla. Atseit, Jis negalėjo nei kentėti, nei mirti, kaip to negalėtų padaryti šmėkla.
Gnostikų idėjos taip pat buvo pavojingos krikščionybei. Jie save laikė sudvasintais šviesos ir žinojimo vaikais, todėl be nuodėmės.
Gnostikų idėjos turėjo būti ypatingai patrauklios apsikrikštijusiems pagonims. Tapus krikščionimis, jiems buvo sunku pakeisti laisvą, doros varžtais nesaistomą gyvenimą, prie kurio buvo priaugę ir pripratę.
Kaip apsisaugoti nuo klaidingų idėjų ir klaidingų Kristaus mokslo aiškintojų? Atrodo, kad Bažnyčioje buvo saugojama du dalykai: 1) kad Kristaus mokslas būtų taip aiškinamas, kaip apaštalai jį suprato ir aiškino; 2) kad tie skelbėjai ir Bažnyčios skyrių vadai būtų gavę šv. Dvasią. Šv. Dvasia būdavo suteikta malda ir rankų uždėjimu; kartais patepimu šv. aliejumi. Tai jau pradžia dvasiškojo luomo atsiradimo, kuris mums pažįstamas ir šiandien.
Žydų kilmės krikščionims Dievo garbinimas privačiai ir bendrai buvo įprastas. Pagonių kilmės krikščionims visiškai nežinomas. Todėl atsirado reikalas visai Bažnyčiai įsivesti vienodą Dievo garbinimo būdą. Taip prasidėjo liturgija.
Autoriaus pavedžiotas po pirmapradę Bažnyčią, lieki nustebintas fakto, kad žmogus net per 2000 metų iš esmės nepasikeitęs. Bažnyčia nuo pat atsiradimo išgyveno tuos pačius organizacinius, ideologinius sunkumus, kivirčus, nesutarimus, kuriuos turi ir šiandien ideologinės organizacijos. Ir ne dėl ko kito, o tik dėl žmogaus įgimtų silpnybių.
*
Ką mes, šventadieniniai katalikai, žinome apie evangelijas? Ogi kad jos parašytos Mato, Morkaus, Luko ir Jono. Ir kad jos buvo parašytos šv. Dvasios įkvėpimu.
Nėra taip paprasta, kaip esame įpratę tikėti. Reikia tik prisiminti kelis esminius dalykus: 1) šv. Dvasia įkvėpė evangelistus Ševntraštį parašyti, bet rašant nepadiktavo; 2) Kristaus kalbų, pasakytų minioms ar tik jo mokiniams, niekas neužrekordavo; jos pasiliko tik žmonių atmintyje ir lūpose; 3) evangelijos parašytos daug metų vėliau, kai Kristaus kalbų detalės jau buvo išblukusios, o jo mokslo esmė išryškėjusi, nes evangelistai žiūrėjo į Kristaus misiją atgal iš keliasdešimties metų perspektyvos; 4) evangelistai rašė evangelijas ne sau, o turėdami galvoje to meto Bažnyčią ir jos ypatingus reikalus.
Turėdamas šias pastabas mintyje, skaitytojas nesistebės, kad A. Rubšys kiekvieną evangeliją aptaria, kaip savito žanro literatūrinį veikalą. Jis mėgina, remdamasis Šventraščio tyrinėtojų nuomonėmis, parodyti kieno, kada, kur, kam ir kokia kalba evangelijos parašytos. Pasirodo, kad kai kurios evangelijos ar bent jų dalys ne būtinai parašytos tų asmenų, kurių turi vardus. Todėl tikslumą saugodamas, autorius nerašo Mato, Luko ar Jono evangelija, bet evangelija pagal Matą, pagal Joną ir t.t.
Kaip ir tinka, nagrinėjant literatūrinį veikalą, A. Rubšys iškelia evangelijų autorių stilių, kūrinio sąrangą ir iš jos išplaukiančią pagrindinę mintį. Taip pvz. autorius mano, kad Mato evangelija buvo parašyta žydams krikščionims. Toji evangelija turtinga polemika. Jos sąranga pasižymi žaismingumu.
Mato evangelijai Rubšys duoda antraštę: Tikroji Dievo tauta. Matyt, jis įžiūri, kad toji evangelija buvo atkirtis žydams dar vis tebetikintiems, kad jie tebėra Dievo išrinktoji tauta. Ji tokia buvo iki Mesijo atėjimo. Dabar pagal Matą tikroji Dievo tauta yra Bažnyčia, kurią sudarė žydai, įtikėję Kristų-Mesiją.
*
Be specialių studijų pastebime, kad Jono evangelija yra skirtinga nuo kitų trijų. Tai pati giliausia ir teologiškiausia iš visų. Rubšys ją pavadina Naujuoju Gyvenimu. Ir ne be reikalo. Ji atskleidžia ir išaiškina išganymo paslaptį.
Kiti evangelistai, nupasakoję Kristaus gyvenimą, stebuklus, mirtį, prisikėlimą, dangun įžengimą, prieina išvados, kad Jis buvo Mesijas, Dievo Sūnus. Jonas iš karto pasako dievišką ir žmogišką Jėzaus kilmę. Jis buvo Žodis pas Dievą, pats buvo Dievas, o tapęs žmogumi, gyveno Nazarete, kur buvo žinomas ne tik Jis, bet ir Jo žemiškieji tėvai bei giminės.
Jono evangeliją Rubšys skirsto į dvi dalis: Ženklų knygą ir Šlovės knygą. Ženklų knygoje Jėzus ženklais (septyniais stebuklingais veiksmais) ir žodžiais apreiškia Tėvą, kuris Jį yra siuntęs: "Kas mato mane, mato Tėvą”.
Šlovės knygoje Jonas nupasakoja paskutines Kristaus valandas apaštalų tarpe. Kristus išryškėja, kaip jautrus, ypatingai rūpestingas tėvas, duodąs paskutinius nurodymus, įspėjimus, įsakymus ir pažadus vaikams, kuriuos jau turi palikti vienus, nes atėjo Jo kančios valanda. Įvykdęs išganymo misiją, Jėzus grįžo pas Tėvą. Bet vaikų nepaliko našlaičiais. Atsiuntė šv. Dvasią, kuri pradėjo pasaulyje naują gyvenimą.
Lukas nebuvo apaštalas. Manoma, kad jis buvęs gydytojas, lydėjęs Paulių jo misijų kelionėse. Jis parašė evangeliją ir Apaštalų darbus.
Lukas evangeliją parašė istoriniu metodu, nes medžiagą ėmė iš Mato, Morkaus evangelijų, Pauliaus užrašų ir kitų to meto rašytų ir žodinių šaltinių.
Luko evangelijoje Rubšys įžiūri tarsi keturias epochas. Jonas Krikštytojas užbaigia pranašų epochą žydų tautoje. 2) Jėzus Nazareto sinagogoje pareiškia, kad tų pranašysčių išsipildymo valanda atėjusi. 3) Išganytojo misiją vykdydamas, Jėzus keliauja Į Jeruzalę, nes ten turės mirti. 4) Paskutinė epocha apima laiką nuo Kristaus įžengimo dangun iki Jo sugrįžimo pasaulio pabaigoje.
Jono regėjimų knyga sunkiausiai suprantama. Todėl ir jos aiškinimų apstu. Pranašystės apie pasaulio pabaigos baisumus paprastai remiasi tais apaštalo Jono regėjimais.
Paskaitę Rubšio aiškinimus, galės ir bailieji ramiau miegoti. Atrodo, kad tos pranašystės buvo skirtos ne mums ir ne pasaulio pabaigai, o tenykščiai Bažnyčiai Romos persekiojimų metu. Gal ir Antikristo nereikia baimintis. Antikristų būta pirmapradėje Bažnyčioje. Jeigu jie nesugriovė Bažnyčios per 2000 metų, tai nesugriaus ir ateityje.
*
"Raktas į Naująjį Testamentą” yra labai kruopšti teologinė Šventraščio studija. Užtenka tik pažiūrėti į knygos galą. Puslapis išvardintų žemėlapių ir braižinių. Klasifikuotos bibliografijos 8 puslapiai. Šventraščių citatų sąrašas. Alfabetinis vardynas. Sutrumpinimų paaiškinimas. Viskas paruošta skaitytojo patogumui. Imk ir naudokis. Knyga estetiškai išleista, išpuošta meniškomis istorinių vietų nuotraukomis, įrišta kietais. viršeliais.
Rubšio veikalas veda į Šventraščio skaitymą. Kuo pasiteisinsime, juo nesinaudodami? Nebent tuo, kad tamsą mėgstame labiau, kaip šviesą.