Stasys Yla
Žemė nerimo prisotinta, o Dieve,
žemė netikra radarų, apsaugoj!
O dangaus erdvėj raketos ieško tavo pėdsakų,
ieško ir jauna širdis kelių tavin.
Tautos nelaisvėj ieškom tavo laisvės, Viešpatie!
Ir grįžtam mintimis į Mindaugą, i Vaišvilką—
ir girdime pašvęsto aukuro širdy
septynis šimtmečius kartotą “Tėve mūsų!”
Ar jį nutildys raudona banga?
Ar pakirs sparnus anapus vandenyno broliui,
kaip Dariaus ir Girėno skrydyje?
Ar vėliava, paženklinta dvigubu Vyčio kryžiumi,
bus pakeista sutrypto kryžiaus ženklu?
Viešpatie, juk tu esi mūs Alfa ir Omega!
Tu mūsų tautos stiprybė ir priegloba!
Mes nešėm pirmo tautos krikšto žiburį
ir išnešėm ligi šiandien per visas audras.
Ir neleisim jo užpūsti,
ir neleisim jo užgesinti šiapus ir anapus vandenyno!
Sutelk mus, Viešpatie, žygin už tikėjimo laisvę!
Priimk mūsų maldą ir auką,
kurią kaupiame iš jaunų širdžių gelmės!