(Gyvenimo vaizdeliai)
Vytautas Kasnis
Kai kunigas Juozas įėjo į Ruzgaičių salonėlį, visi jį pasitiko su didžiausiu džiaugsmu, o moterys ir į žandą pabučiavo,
— Ir gerai, kad kunigai nevedę, — šūktelėjo Stefutė. — Nepritariu jų vedyboms. Žiūrėk, dabar mes visos kunigą Juozą mylime platoniškai ir viena kitai nepavydime.
O jeigu jis turėtų žmoną, ir dar ko gero pavyduolę, tai toji ir žiūrėtų per padidinamąjį stiklą, kurioje vietoje pabučiavo, ar nepalietė lūpų, gal prisiglaudė. Bažnyčioje ji tik ir spoksotų, ar jam moterys nesišypso, gal per ilgai į jį žiūri, kaip ilgai užtrunka eidamos išpažinties. Dabar gi kunigas visiems lygus.
— Visoms, — pataisė Juodikis, — juk kalbėjai moterų vardu. Bet taip prie širdies ranką pridėjusios pasakykite, ar nė kiek nepavydite?
— Žinot, kad ne, — atkirto Katriutė. — Ir būtų čia ko pavyduliauti, kai pabučiavusi kunigą į žandą, jauti, lyg būtum per stiklą jį palietusi.
— Kai jūs, kunige, pranešėte telefonu, kad atvyksite, mes apkalbėjome jus, — kviesdama svečią atsisėsti, kalbėjo šeimininkė.
— Žinoma, apkalbėjote blogai, — juokavo kunigas. — Vyrai šiaudų grūdų maišus nešė, o moterys malė, pelus krovė.
— Oi ne! — įsiterpė visados ramus, mažakalbis Ruzgaitis, kuris dažnai mėgsta sakyti, kad žmona už jį dešimteriopai atkalba, o jam neleidžia burnos atverti. — Pripylėm aruodą gražiausių žodžių apie jus. Ne veltui daugelis jus vadina antruoju Vaižgantu. Jei jūs būtumėte užsidaręs tarp keturių kambario sienų, būtų jaučiama didelė tuštuma mūsų visuomenėje. Ko nepajėgė kiti dvasininkai, pats padarei. Daug kam atvėrei akis, daugelį tiesos keliu nuvedei. Jei apaštalai būtų sėdėję namie, kur šiandien plaukiotų krikščionybės srovė...
— Vyras viešą išpažintį atlieka, pamokslininkauti užsigeidė, užteks, — užčiaupė jo burną Ruzgaidenė. — Dabar kunigą pavaišinsime jo mėgstamais cepelinais, o paskui įniksime į rašto darbą. Iki vakaro dar turime daug laiko ir, kaip buvome kalbėję, kiekvienas ant popieriaus lapelio parašysime, kaip kiekvienas įsivaizduoja idealią moterį. Po to pirmininkauti mūsų sambūriui kviesiu kunigą Juozą.
Aš kaip tik turėjau laikraščio iškarpą, kaip amerikiečiai žiūri į idealią moterį. Viena žymi skelbimų agentūra atliko tyrinėjimus 20 miestų, apklausinėdama vyrus, ką jie nori rasti idealioje moteryje. Maždaug aštuoni iš dešimties nori, kad ji būtų gera, pavyzdinga motina. Daugiau kaip septyni iš dešimties nori, kad ji būtų inteligentiška, savimi pasitikinti, mėgstanti šeimą. Šeši iš dešimties nori, kad ji būtų jautri, romantiška. Daugiau kaip pusė apklausinėtų vyrų pasisakė, kad ideali moteris turi būti ambicinga, mėgstanti svečiavimąsi, sociali. Didelė dauguma pasisakė, kad ji turinti būti gera šeimininkė. Vienas iš dviejų vyrų nori, kad moteris būtų seksuali, viliojančiai atrodanti. Taip pat kai kurie nori, kad ji būtų seksualiai agresyvi.
* * *
Po valandos pirmininkaujantis turėjo šešis atsakymus, kokia turėtų būti ideali moteris ir aplamai, ką galima apie ją pasakyti.
Pirmasis atsakymas. Ideali moteris turi būti protinga, meili, gera šeimininkė, pavyzdinga motina, normali intymiame gyvenime, ištikima, taupi, tvarkinga, religinga, mėgstanti meną, sportą, negerianti, nerūkanti.
Po trumpos pertraukėlės Stefutė paklausė:
— Ar jau viskas?
— Taip, — atsakė pirmininkas.
— Pridėkite, kad dar trūksta angelo sparnų.
— Be pastabų, ponia, — šypsodamasis atsakė pirmininkas.
Antrasis atsakymas. Tikrai idealios moters nėra. Vieną dieną ji gali būti angelas, o kitą — su ragais ir uodega. Ji gali būti nepaprastai gailestinga, bet tuoj atsisukus žiauri, kaip tigras. Vienam vyrui ji atrodo idealiausia, kitam raganėlė. Mylinčiam vyrui ji gražiausia gėlė, nemylinčiajam — pabaisa. Turtuoliui ji švelni, maloni, o beturčiui — su džiaugsmu duobę iškas. Vienas Kauno meno mokyklos profesorius sakydavo savo studentams, kad moteris — tai kaip mažas vaikas: jei prisibijo diržo, tai gali būti geriausia ir idealiausia. Nors šis pasakymas senas ir, be to, skolinys iš rusų tautos, bet jame yra daug tiesos. Moteris, jeigu nori, visados gali pasidaryti ideali. Gal jūs jau girdėjote pasakojimą apie jauną žurnalistą, kuris, pradėjęs redakcijoje darbą, buvo paskirtas rašyti apie mirusiuosius. Į savo darbą jis įniko visu atsidėjimu, ir redaktoriai stebėjosi, kad, vos tik mirus kokiam žinomam žmogui, jis jau paduoda parašytą straipsnį apie jį. Vyriausiasis redaktorius nustebęs jį paklausė, kaip jis galįs taip greitai apie mirusį surinkti žinias ir parašyti.
— Turiu, — jis atsakė, — sudaręs kartoteką, jau parašytus straipsnius, kuriuos, žmogui mirus, tik šiek tiek pataisau ir atiduodu spaudai.
— Ar turi ir mano gyvenimo aprašymą? — klausia redaktorius.
— Tai yra mano pats pirmasis parašytas straipsnis apie jus, — atsakė jaunas žurnalistas.
— Parodyk, — riktelėjo redaktorius. Jam beskaitant, pradėjo drebėti rankos, lūpos.
— Reikia kai ką pataisyti, kai ką išbraukti, daug ką pridėti, — ir jis metė straipsnį ant stalo.
— Kol dar gyvas, redaktoriau, daug ką galima pataisyti, — atšovė jaunuolis.
Netrukus jaunasis žurnalistas gavo darbe paaukštinimą, o vyriausiasis redaktorius, kuris buvo visų pabaisa, pradėjo taisyti savo gyvenimo istoriją, rašyti naują gyvenimo lapą. Jis vedė vieną reporterę, pasidarė geras vyras, vėliau tėvas ir pavyzdingas viršininkas.
Tad ir moteris, jeigu tik nori, visados gali pasidaryti ideali, jeigu dar tokia nėra.
Trečiasis atsakymas. Norėčiau suskirstyti moteris į tris grupes. Į pirmąją grupę skiriu visas vienuoles. Jos pačios idealiausios moterys. Kitą grupę sudaro idealios ar arti jų esančios moterys. Didžiąją daugumą moterų skiriu į trečiąją grupę. Tai lyg ir žemiškosios skaistyklos moterys. Jos yra lyg ir dvilypės. Padalinsiu pusiau. Vienoje pusėje yra sudėta viskas, ko reikia idealios moters apybraižai. Kitoje pusėje — viskas susimaišę su blogybėmis. Ir tokia moteris keliauja per pasaulį. Gyvenimo aplinka, šeima jai nutiesia gyvenimo kelią. Sakykime, ji yra pasukusi į idealios moters kelią. Sustojusi kryžkelėje, dairosi. Ji yra gera šeimininkė, tvarkinga, mylinti vaikus, vyrą. Jos darbo niekas neįvertina, vaikai neklauso, vyras šaltas, kaip ledas. Grįžęs iš darbo, meta drabužius į vieną kampą, batus į kitą, sėda prie televizijos su vakarienės lėkšte vienoje rankoje, su bokalu alaus kitoje. Paskui paskęsta tabako dūmuose. Sustojusi gyvenimo kryžkelėje, ji mato, kaip keičiasi raudonos, geltonos ir žalios šviesos. Jai sunku apsispręsti, kur pasukti: ar eiti laimingu žalios šviesos keliu, ar sustoti prie perspėjančios geltonos, ar eiti toliau pavojinguoju raudonos šviesos keliu. Prieš ją teisdami, mesdami kaltės akmenį, pagalvokime, ar mes esame tiesėjai to kelio, kuriuo mūsų pasirinkta moteris, mylima žmona turi eiti.
Ketvirtasis atsakymas. Moteris — geriausia aktorė. Tokiam darbui ji paskirta nuo Ievos laikų. Vyras pavydus — ji jam vergauja. Vyras taupus — ji atsisako daugelio dalykų, kurie moteris vilioja. Vyras šaltas — ji taip pat ledinė. Vyras temperamentingas — ji gali ir moka mylėti, kaip kino žvaigždės. Ir taip pusė jos gyvenimo yra vaidyba, tiek namuose, tiek svečiuose. Ko jai trūksta, ji pasiskolina, prideda, kad tik vyras būtų laimingas, nors daug ką ašaromis nuplauna, sielvarto dainomis pasiguodžia. Viename pobūvyje, paklausus, ar moterys yra gyvenimo aktorės, daugiau negu pusė pasisakė: taip. O kalbant apie moterų ištikimybę, viena juokaudama pasakė, kad moters ištikimybė — tai neturėjimas progų. Tačiau visos kitos tam pasipriešino ir pasakė, kad tai netiesa. Progų visuomet yra daug, jų ieškoti nereikia. Reikia tik mokėti joms atsispirti. Atrodo, kad mažiausiai trys ketvirtadaliai moterų yra pasipuošusios idealios moters aureole, nežiūrint, ar ji viską atsinešė į gyvenimą su savo prigimtimi, ar kai ką papildė vaidindama. Ir ta vaidyba yra moters puošmena.
Penktasis atsakymas. Tik mylinti moteris yra ideali, nes meilė savo galybe viską padaro. Šv. Paulius pirmame laiške Korintiečiams rašo: "Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria. Meilė niekada nesibaigia”.
Vedybos be meilės — kančios kelias. Jei vedybos meile apvainikuotos, tai ir spygliuotas erškėčių vainikas pražysta gražiausiais žiedais, iš jo pasklinda maloniausias kvapas. Nesunku tada eiti akmenuotu dienos gyvenimo keliu, nemigo naktys šypsniu nušvinta, vargas auksu sužiba. Mylinti moteris visu blizgėjimu sužiba dvasiškai ir fiziškai, įsirikiuodama į idealiųjų, išrinktųjų moterų tarpą. Moteris be meilės yra lyg išsekęs šaltinis, lyg palaužta vystanti šaka.
Pirmininkaujantis, kuris šeštąjį atsakymą buvo anksčiau perskaitęs, nusiskundė, kad rašysena labai "daktariška”, sunkiai įskaitoma. Tas atsakymas gana ilgas, skubiai rašyta. Atrodo, lyg nebaigtas. Pateikta daug įdomių pasisakymų, kodėl moterys kartais nuslysta taip toli, kad net pasirenka lengvapėdišką, nuodėmingą gatvės gyvenimą. Rašo apie grįžimą atgal, kas jas paveikia, kaip ir kodėl. Po šių pastabų jis patarė, rašinį pataisius bei papildžius, ta tema parašyti spaudai, nes atrodo, kad rašiusis tuo klausimu turi surinkęs daug įdomios medžiagos.
— Atrodo, kad buvome rojuje, pakeltos į aukštybes, apgyvendintos skaistykloje ir nustumtos į pragarą. Tad dabar durkite į mus pirštais ir pasakykite, kokios gi mes esame,— nutraukė pirmininkaujančio kalbą Meilutė.
— Aišku, kad esate pirmojo atsakymo apybraižoje, — atsakė kun. Juozas. — Idealios iš idealiausiųjų, tik, anot Stefutės, sparnų trūksta. Man labai patiko ir tas pasakymas, kad vaidyba yra moters puošmena. Gera vaidyba visada reikalauja įsigyvenimo, nuoširdaus įsijautimo. Tai tikro, nemeluoto gyvenimo dalis.
Paskui kun. Juozas vaikščiodamas tęsė:
— Baigsiu savo pirmininkaujančio pareigas. Pasisakymai buvo įdomūs. Įvairiai piešėme idealios moters paveikslą. Kaltinom, teisėm, gynėm. Džiaugiamės, kad ideali moteris gyva ir mūsų tarpe. Ir jūs visos trys: Stefutė, Katriutė, Meilutė esate idealios moterys. Juk jei ne jūs, neturėtume šio pobūvio. Vakare už jus visas pakelsime šampano taurę.
* * *
Vakarieniaudami restorane, išgyvenome didelę šventę. Visi nuoširdžiai džiaugėmės Stefutės ir Juozo laime, jų vedybinio gyvenimo atnaujinimu po ilgiau užtrukusio išsiskyrimo.
Kai mudu su Stefute išėjome šokti, aš ją paklausiau, kiek vyrų jai prisipažino meilę, kai ji gyveno viena.
— Turėjau daug draugų, daug iš jų man padėjo, bet buvo ir juokdarių, kurie manė ir laukė, kad dabar moteris, gyvenanti viena, yra pasiilgusi laikinos vyro meilės ir puls jiems į glėbį. O, kad mano kambario sienos prabiltų, išgirstų daug skanaus juoko. Kiek karty buvau pagalvojusi paslėpti aparatą ir viso vakaro komišką programą užrekorduoti. Jei aš tau kai ką papasakočiau, netikėtum. Esu tikra, kad nė pagalvoti pats negali apie tuos, kuriuos gerai pažįsti ir kurie man piršosi.
— Tai gal sumaišai, gal tai buvo tik simpatijos, — gyniau vyrus.
— Žinau, kas yra simpatija. Nesiginsiu, kad aš jų turiu. Nesibijau prisipažinti. Aš tavo vietoje parašyčiau apie simpatijas. Jei reikia enciklopedijos — aš galiu ją pavaduoti. Atsimink, kad simpatijos yra mūsų socialinio gyvenimo dalis, šeimų palydovai ir palydovės.
— Gerai, pasinaudosiu tavo išminties ir patirties puslapiais, — sutikau su jos pasiūlymu.