JONAS MIŠKINIS
Sakoma, kad žmogaus tautinis brendimas nėra kažkoks atsitiktinis dalykas. Tai yra veiksnys tų aplinkybių, kurias sudaro tauta. Žmogus gimsta iš tautos. Tauta ne tik nuosekliai savo narius gimdo, bet kartu sudaro ir būtinas sąlygas jam egzistuoti ir veikti.
Iš keleto tūkstančių metų praeities, kuriuos pažįstame iš žmonijos kūrybos raštų, dokumentų ir istorijos, iš tų milijonų žmonių, dingusiųjų nežinioje nuo žmonijos aušros ligi šių dienų, mūsų dėmesį patraukia tiktai tie, kurie ką nors kūrė, kovojo, statė, griovė; žodžiu, kaip sakoma, išsiskyrė iš pilkos minios. Ar tai buvo karo vadai, kankinę žmones savo idėjoms realizuoti, ar kilnūs filosofai, mokslininkai, poetai visą savo gyvenimą skyrę žmonių gerovei pasiekti ir savo širdies žodžius aukoję gyvenimui tobulinti.
GENIJAI
Žmogus pilnutine prasme konkretus ir kūrybingas gali tapti tik savo tautoje. Taigi tauta yra pirmykštis šaltinis, iš kurio jis semia savo darbams stiprybės ir kūrybinę galią. Todėl suprantama, kad ir patys didieji žmonijos genijai buvo taip pat ir patys tobulieji savo tautos reiškėjai. Pavyzdžiui, Platonas ir Homeras graikuose, Vergilijus ir Ciceronas romėnuose, Dantė ir Mykolas Angelas italuose, Šekspyras angluose, Hegelis ir Beethovenas vokiečiuose, Dostojevskis bei Solovjovas rusuose ir daug kitų. Tų rašytuose veikaluose ryškūs tautiniai pradai tobulai suderinti su visuomenės idėjomis. Pasak Sauerio, tautos nariai kyla iš sveikų tautos jėgų. Tik čia jie yra gyvi, tik čia jie įsišakniję, kaip medis savo krašto žemėje.
PATIRTIS
Lietuviai, būdami Europos kultūros žmonės, yra sujungti su savo tautos praeitimi, jos teigiamumais ir jos klaidomis, kaip nepermaldaujamas likimas. Ir, atrodo, kad turime daug ko iš to pasimokyti.
Žmogus, gyvendamas savo siaurame šeimyniniame rate, užimtas kasdieninės duonos rūpesčiais, matydamas šių dienų politiniuose įvykiuose daug netiesos, klastos ir cinizmo, kartais desperatiškai pamoja ranka, sakydamas "tesižino jie”. Bet mūsų dauguma ne tik rankų nenuleido, o dar labiau pasiryžę brangias tautai idėjas skiepyti ir kantriai laukti laimėjimo vaisių.
Juk visas praeities patyrimas rodo, kad idėjos įsikūnija gyvenime tik per skausmą, dažnai tų idėjų pranašams mirus.
IDĖJOS NEMARIOS
Didžiausi žmonijos genijai dažniausiai buvo savo laiku niekinami, baudžiami, kalami prie kryžiaus, teisiami, iš tėvynės išvaromi.
Juk net ir Kristus tik savo kruvina auka atpirko žmoniją. Sokratas visą savo gyvenimą mokė graikus dorovės, o jį senatvės angoje teismas nuteisė mirti. Galilėjus, Joana d’Arc ir daugelis kitų kentėjo dėl savo idėjų. Bet ar jiems mirus žuvo ir jų idėjos? Ne. Jos dar labiau plito.
Taigi, idėjų skelbėjai yra lyg savotiški prometėjai, kurie, kaip ir tos graikų mitologijos milžinai, ima gražiausias kibirkštis iš amžinybės išminties aukuro ir jas neša žmonėms jų tamsų gyvenimą nušviesti. Nors jie dėl to skaudžiai nukenčia, kartais žūsta baisiausiose kančiose, bet meilė žmonėms, savo tautai jiems yra brangesnė už viską. Todėl ir mes, lietuviai, dabar gyvendami svetur, turime nemažai idealistų, ryžtingai einančių savo tautos kilnių idėjų keliu.
VARGAS IR RYŽTAS
Esame daug iškentėję vargo ir nelaimių. Ilgus metus kankino lietuvį žiauri baudžiava ir svetimųjų jungas, o dabar žiauri okupacija. Tačiau lietuvis amžius mylėjo savo gimtąjį kraštą ir nesigailėjo už jį paaukoti savo gyvybės, pavyzdžiui, miško broliai partizanai.
Svetur gyvendami, auklėkime ir puoselėkime salą, kad joje spinduliuotų meilės ir tiesos šviesa, niekad nenusiminkim, nes kas gali iš mūsų atimti tai, ką mes turim savo širdyje! Netekom gimtųjų namų, turto, bet sielos turtų niekas iš mūsų išplėšti negali ir negalės.
Tautos meilė mūsuose turi reikštis ne vien jausmais ir žodžiais, bet ryžtingais ir realiais veiksmais. Kas yra tikras tėvynės mylėtojas, kam tautos laisvė yra brangi, tas ir svetur gyvendamas, turi jausti būtiną pareigą, kurią reikia atlikti su meile ir ryžtingumu.