P. DAUGINTIS, S.J.
Matant tiek blogio pasaulyje ir patiems pergyvenant įvairių skaudžių įvykių, nelaimių, tragedijų bei kitokių blogybių, kyla daug neaiškumų, klausimų ir net priekaištų Dievui, kad jis leido blogį. Kodėl Dievas blogio nesunaikina, kodėl leido įvykti šiai ar kitai nelaimei ar katastrofai? Atsakymai į šiuos klausimus paaiškės, jeigu geriau suprasime blogio esmę, savybes, pasekmes ir Dievo elgesį blogio atžvilgiu.
BLOGIO PASLAPTIS
Be abejo, blogis yra paties žmogaus laisvas veiksmas. Bet ar negalėjo Dievas sutverti tokį žmogų, nepažeisdamas jo prigimties, kad žmogus visuomet laisvai pasirinktų daryti tik gera?
— Galėjo, nes Dievas yra visagalis, — atsako šv. Augustinas.
— Tai dėl ko Dievas taip nepadarė?
— Dėl to, kad nenorėjo.
— O dėl ko nenorėjo?
Čia tai jau mums nežinomi Dievo planai, nesuprantama paslaptis. Mūsų protas yra ribotas, o Dievas yra neribotas, begalinis. Tad ir pats Dievas, ir daugybė jo darbų mums lieka paslaptis. Mums telieka tik su pagarba nusilenkti prieš savo Kūrėją. Tačiau pats Dievas yra šiek tiek praskleidęs šią paslaptį, o ir mes patys galime stengtis prie to prisidėti, pagalvodami ir šiek tiek suvokdami Dievo planus blogio atžvilgiu.
BLOGIO ESMĖ IR KILMĖ
Prie tos paslapties atskleidimo mes galime prisidėti, stengdamiesi suprasti žmogaus laisvos valios esmę. Pvz. akmuo, rožė, šuo yra geri, jeigu jie yra tokie, kokie turi būti, t.y. turi visas jiems prideramas savybes. Šuo yra blogas, jei neturi šuniui priklausančių savybių. Tad blogis yra gėrio stoka. Tai yra fizinis blogis.
Šuo negali blogai elgtis, nes neturi laisvos valios. Jis elgiasi aklai: gyvena pagal savo prigimties instinktus bei kitus polinkius. Žmogus turi laisvą valią ir protą, todėl jis gali laisvai elgtis pagal savo prigimtį, pagal iš žmogiškosios prigimties sąrangos kylančius reikalavimus, išreikštus taisyklėmis, papročiais (lotyniškai mores — iš čia moralė),kitaip sakant, jis gali elgtis pagal prigimties įstatymą ir Dievo įsakymus.
Tačiau žmogus savo laisva valia gali apsispręsti elgtis prieš savo žmogiškąją prigimtį ir jos reikalavimus, išreikštus prigimties įstatyme ir Dievo įsakymuose. Tada žmogaus valia tampa neprisiderinanti, netvarkinga, bloga. Tad ir jos veiksmas yra blogas, pvz. vagystė, paleistuvystė ir pan. Užtat moralinis, dorinis blogis yra atsisakymas, stokojimas žmogui priderančio gėrio ir žmogaus laisvės pasekmė.
Galima ieškoti priežasčių, kodėl žmogus taip padarė, kodėl laisvai pasirinko vagystę ar paleistuvystę. Gal dėl to, kad buvo godumo suviliotas, kad aistra jį pagavo ir pan. Bet kodėl jis buvo suviliotas, kodėl pasidavė aistrai? Čia vėl reikėtų ieškoti kitų priežasčių, ir taip be galo. Tačiau galutinis atsakymas būtų: todėl, kad žmogus savo laisva valia to norėjo ir tai pasirinko. O kodėl žmogaus laisva valia pasirinko blogį, tai čia vėl sunku suprasti.
Taigi atrodytų, kad iš pačios žmogaus prigimties kyla blogis. Tad ar ne pats Dievas yra kaltas, sukūręs žmogų su ta laisva valia? Juk ar ne inžinierius yra atsakingas už savo sukonstruotą blogai veikiančią mašiną ir blogus jos gaminius?
Galima į tai iš dalies atsakyti kitu palyginimu. Ar galima visuomet kaltinti tėvus už jų vaikų blogą elgesį? Tėvai nori, kad vaikai būtų geri, stengiasi, kaip įmanydami, juos auklėti, bet kartais, nežinia dėl ko, vaikai nueina blogais keliais. Taip ir Dievas, sukurdamas žmogų ir suteikdamas jam laisvą valią, vieną aukščiausių savo savybių, norėjo tik gera žmogui. Norėjo, kad jis protingai ir laisvai gyventų, pats pasirinkdamas priemones ir veiksmus tvarkyti savo gyvenimą, laisvai prisidėti prie kitų žmonių laimingo gyvenimo, dalyvauti didingame Dievo kūrybos plane ir tokiu būdu įsigyti daug nuopelnų.
BLOGIS TAMPA NUSIKALTIMU
Šv. Raštas antropologiškai, vaizdžiai pasakoja, kaip pirmieji žmonės valgė uždrausto medžio vaisių. Adomas ir Ieva pasielgė prieš savo prigimtį — apgalvotai ir laisvai nepripažino savo kūrėjo Viešpačiu Dievu, galinčiu įsakyti ką nors daryti ar ko nedaryti. Taip daro ir kiekvienas žmogus, laisvai nepaklusdamas ir nusidedamas Dievui. Savo neprotingu, su žmogaus prigimtimi nesiderinančiu veiksmu jis laisvai tiesiogiai ar netiesiogiai nepripažįsta Kūrėjo Viešpaties. Žmogus keliasi aukščiau už jį, dėdamasis geriau žinąs, kas jam gera, kas laimę teikia. Taip jis save daro visai nepriklausoma būtybe, dievu ("būsite lygūs Dievui” — Pradžios knyga, 3,5). Žmogus net apkaltina Dievą, kad pavydįs jam laimės...
Tai yra Dievo įžeidimas, jo paniekinimas — didelis, begalinis nusikaltimas. Užtat jis ir baustinas begaline bausme — pragaru. Pragaras ir nėra niekas kita, kaip amžinas Dievo nepripažinimo nekintamumas, įamžintas atsisakymas prašyti Dievą pasigailėti ir atleisti. Tai yra amžinas begalinio Gėrio, Grožio, Tiesos ir Meilės stokojimas. Žinoma, prisideda ir amžinos bausmės — kentėjimas už padarytąjį žmonėms ir Dievui blogį.
BLOGIO NUGALĖJIMAS
Kaip Dievas nesunaikina laisvos blogos valios, taip nepanaikina ir žmogaus padaryto blogio. Tačiau Dievas padeda žmogui nugalėti blogį.
Per pirmuosius tėvus blogybė paplito pasaulyje. Tačiau ir Dievo malonė stipriai veikė žmonėse, besistengiančiuose gera daryti. Per savo įsikūnijusį Sūnų Jėzų Kristų Dievas atleidžia visų laikų žmonėms jų nusikaltimus, susitaiko su jais, remia juos savo gausia malone ir savo galinga tėviška Apvaizda juos saugo bei veda. Žmonių bloga valia ir jos pasekmė — blogi veiksmai bei įvairios blogybės buvo numatytos dieviškosios Apvaizdos plane.
Dievas jas panaudoja geram. Jų proga Dievas parodo savo gailestingumą, išmintį ir galybę. O žmogus nusikalsdamas, nusidedamas pažįsta savo vargingumą ir menkumą, nusižemina prieš Dievą, išpažįsta jį savo, visų žmonių ir visų daiktų Viešpačiu Dievu, prašo Išganytoją pasigailėti ir pagelbėti.
Be to, žmogus, turėdamas apvaldyti gamtos jėgas, nugalėti sunkenybes ir išvengti nelaimių, turi labiau išvystyti savo gabumus ir jėgas. Jis labiau bendradarbiauja su kitais, daugiau jiems atleidžia, užjaučia varguose, kančiose, nelaimėse ir jiems padeda. Pakeldamas savo kančias ir vargus, jis dalyvauja Kristaus darbe išganyti sielas. Taip "lengvas dabartinis mūsų vargas ruošia mums neapsakomą, visa pranokstančią amžinąją garbę” (2 Kor 4,17).
Gal Dievas kartais leidžia uraganus, audras, žemės drebėjimus, traukinių ar automobilių nelaimes bei staigias mirtis kaip asmeninę ar kolektyvinę bausmę.
Tad visų nelaimių ir blogio priežastis nėra Dievas, o tik žmogus, panaudodamas savo laisvą valią prieš Dievo nustatytą tvarką.