Felix Timmermans (1886-1947)
ŠVENTAS PRANCIŠKUS
Gana visų tuščių dalykų!
Mėnulis groja sidabrine vakaro fleita,
nebedainuoja jis kartu, daina baigta,
gražesnis balsas rado kelią į jo sielą.
Jis šoks į Dievo meilės prarają,
atsisakydamas ir praeities, ir savo rūbų,
sutanoje, ir jo siela kaip fleita,
dainuoja prie namų ir elgetauja,
dainuoja vilkui, paukščiams ir gėlėms,
kas tik yr gyvas- broliu ir seseria vadina,
ir Meilėje dainuoja jis, kaip nendrė laibas.
Gryname žmoguje liepsnoja Dievas
ir gręžia savo ugnį per rankas, kojas, į širdį.
Iš kiekvienos žaizdos džiūgauja saulės giesmė.
ŠVENTO HUBERTO BRIEDIS
Jo strėlės seka man pėdas,
klastingos vikrios rankos.
Ak, gelbėk, Viešpatie! Esi Tu Meilė,
ir Tavo sidabrinis kvapas samanom alsuoja,
kartais dainuoja lapams, kurie klauso,
pažvelki į mane iš tų aukštybių!
Ir sunaikink medžiotojui strėles ir lanką!..
Per mano baimę eina Tavo šviesa,
žibėdamas sukuos atgal
ir juntu Tavo kryžių ant ragų liepsnojant!
Žmogus sustoja išsigandęs ir tylus,
šaudyklė krinta jam iš rankų,
ir verkdamas jis klaupiasi ant žemės.
Tavoji Meilė sužeidė jam širdį.
Dabar, kada Tave žinau, tarnaudamas nešu,
man darosi mirtis, kurios bijau, saldi,
bėgu per dienas aš gaivus ir su viltim, ragais pirmyn.
Vertė Z. Tenisonaitė
(Iš spaudai paruošto rinkinio "ADAGIO”)