P. Dts.
Neseniai pasirodė ir pas mus 1979 m. gale Italijoje išspausdinta knyga "Petras Perkumas”. Tai labai gražiai ant gero popieriaus išleista knyga. Beveik kiekvienas puslapis iliustruotas didesne ar mažesne nuotrauka, po kuria paaiškinimas mėlynomis raidėmis. Pusė knygos skirta trumpais rašiniais ir įdomiais draugų prisiminimais apibūdinti kilnaus lietuvio saleziečio jaunuolio Petro Perkumo gyvenimą.
Jis gimė 1917 m. Kadagynų kaime, Kretingos apskrityje, neturtingoje, tačiau tikrai katalikiškoje ir veiklioje žemaičių šeimoje. Jo brolis Antanas įstojo pas saleziečius ir vėliau tapo kunigu misijonierium Kinijoje, o dabar kapelionauja Venecueloje. Taip pat ir Petriukas, baigęs pradžios mokyklą, norėjo tapti saleziečiu. Tėvai priešinosi. Juos perkalbėjęs, 1932 m. išvyko į saleziečių naujokyną Italijoje. Po metų, kaip ir jo brolis Antanas, pradėjo ruoštis į misijas. Mokėsi amatų mokykloje "Conti Rebaudengo” Torino mieste.
Ten jis "išsiskiria iš visų ne ypatingais talentais, bet dosnumu, stropumu, pasiaukojimo dvasia... Atvirumas, nuoširdumas, linksmumas lyg veržte veržėsi iš jo švelnios, dosnios asmenybės” (51 psl.). Jis iš tikrųjų buvo toks, kaip kartą pats buvo išsireiškęs: "Aš esu ūgiu dar mažas, bet turiu didelę širdį”. Jis daug mokėsi, meldėsi ir uoliai apaštalavo tarp saleziečių kandidatų ir mokinių. Tačiau jo širdies negalavimai vis stiprėjo. Vos 19 m. amžiaus jis miršta 1937 m. sausio 12 dieną. Jo darbo ir mokslo draugai prie karsto kalbėjo: "Pagaliau ir mes, misijų aspirantai, broliai amatininkai turime naują Domininką Savio”.
Apie jį buvo parašyta italų kalba trumpa, graži knyga, išversta į įvairias kalbas. Kur tik darbuojasi saleziečiai, ten įvairiuose kraštuose garsina šalia Domininko Savio (1954 m. paskelbto šventuoju) ir kilnųjį lietuvį Petrą Perkumą. Lietuviams saleziečiams ir jų gausiems bendradarbiams Petras Perkumas — tai lietuvių Domukas Savio.
Antroje knygos dalyje taip pat trumpais įvairių autorių rašinėliais kalbama apie dvasinius pašaukimus. Štai kaip viename jų ("Dvasinių pašaukimų akiračiai”) rašoma: "Reikia pažvelgti į save, į savo šeimą ir pasižiūrėti, ar kartais neatsiras jaunuolis ar suaugęs vyras, kuris gal nieko kito nelaukia, kaip tik mūsų padrąsinimo, mūsų pagalbos, mūsų maldos, kad Kristus jį pasirinktų savo darbininku.
Dažnai viskas priklauso nuo dviejų ar trijų TAIP, arba nuo dviejų ar trijų NE, iš-tartų jaunystėje, arba ir jau susipažinus su gyvenimu, su jo problemomis ar net dramomis. Pašaukimas ugdomas ant motinos kelių, bet ir visiems kitiems Dievas įsakė rūpintis savo ir kitų išganymu, taigi ir dvasiniais pašaukimais. Tačiau pirmiausia vykdykime Kristaus paskatinimą: Melskite pjūties Viešpatį, kad siųstų darbininkų į savo pjūtį” (164 psl.).
Tėvai saleziečiai trokšta, kad ši knygelė pakliūtų į geriausias, tikriausias rankas ir pasitarnautų dvasinių pašaukimų ryškesniam išjudinimui ir ugdymui, kad paskutiniame dvidešimtmetyje (1980—2000) atsirastų daugiau pašaukimų, nes mūsų tautai ir Bažnyčiai reikia ryžtingų dvasiškių, seselių, veikėjų pasitraukiantiems pavaduoti.
PETRAS PERKUMAS, Redagavo kun. Petras Urbaitis. Lietuvių saleziečių leidinys, S. Paulo, Brazilija, 1979 m. 264 psl., kaina 8 dol. arba laisva auka.