P. DAUGINTIS
Popiežius Jonas Paulius II savo lankymosi JAV metu kalbėjo amerikiečiams (New York, Yankee Stadium): "Pašėlusio įvairių materialinių gėrybių sunaudojimo sustabdymas nėra pažangos sulėtinimas. Juk tai nėra žmonijos pažanga, kai kiekvienas leidžia viešpatauti savo lyties, savimylos ir jėgos instinktams bei polinkiams”.
Tikrai nėra pažanga leisti viešpatauti savo alkio ir troškulio instinktams — tiek daug suvartoti maisto ir gėrimų. Kiek iš to kyla įvairiausių ligų ir sunkumų! Kiek paskui išleidžiama vaistams, gydytojams, kovai su nutukimu! JAV-se kasmet išleidžiama 6 bilijonai kosmetikai, 52 bilijonai restoranams. Panašus perdėtas įvairių gaminių sunaudojimas vyksta ir kitose srityse. Be abejo, kad ir lietuviai šioje srityje neatsilieka.
Šv. Tėvas tai pavadino pašėlusiu gėrybių sunaudojimu, tarsi palygindamas su vežime pakinkytu arkliu, kuris kartais taip pašėlsta, kad "ima neštis lyg patrakęs per laukus, kad iš vežimo terasi ištaškytus gabalus (plg. puikų A. Tamošaičio, S.J., straipsnį šio žurnalo vasario mėn. numeryje).
Geras dalykas turėti pakankamai turto ir tinkamai pasinaudoti žemės gėrybėmis. Daugelis žmonių gal visai nejaučia, kaip toks perdėtas materialinių gėrybių suvartojimas veda į perdėtą kūniškų pasitenkinimų ir materialinių dalykų vertinimą. Taip palengva materializmas tampa vyraujančia laikysena ir ideologija. Tai nukreipia dėmesį ir jėgas nuo dvasinių dalykų, ir palengva vyksta žmonių nudvasinimas.
Per radiją, televiziją, filmus, spaudą biznieriška propaganda ragina ir šaukia visus į vis didesnį ir rafinuotesnį kūno patenkinimą į sotų prabangų gyvenimą, į laisvosios meilės praktikavimą, aukštindamas tokį gyvenimą ir taip gyvenančius žmones: kino žvaigždes, artistus ir kitus tariamuosius herojus. Taip formuojasi vartotojų visuomenė su savo materialistine kultūra ir civilizacija.
Tokia nuolatinė propaganda, viešoji nuomonė ir toks gyvenimas nukreipia nuo dvasinių dalykų į išorinius, į pasaulį. "Pasaulis” čia imamas bibline prasme: "akių pageidimas, kūno pageidimas ir gyvenimo puikybė”. Užtat plačiu mastu vyksta supasaulėjimas, t.y. pasaulinių, žemiškų dalykų didesnis vertinimas už dvasinius ir antgamtinius. Tokių žmonių religija vis blanksta ir silpnėja. Tokiu būdu vis platėja vakarų pasaulio žmonių nukrikščionėjimas.
Koks yra mūsų tautiečių nukrikščionėjimo laipsnis? Į tai yra sunku atsakyti, bet galima spėti, kad mūsų jaunoji karta yra labai priartėjusi prie amerikiečių. O kai kurie žinovai mano, kad JAV visuomenė jau vadovaujasi materialistine, ateistine pasaulėžiūra.
Materialistine ideologija besivadovaujanti visuomenė mažai ar visai nekreipia dėmesio į kitus žmones ir į gamtą. Netaupus ir neprotingas gamtos naudojimas išnaikina daug žuvų, paukščių, žvėrelių, užteršia upes, ežerus ir net jūrų vandenis, per greitai išnaudojama nafta ir įvairūs mineralai. Visai nesirūpinama, kas bus ateityje su naujomis kartomis, kaip bus su žemesnių klasių aprūpinimu, su atsilikusių kraštų gyvenimo pakėlimu.
Tarptautinio banko direktorius McNamara pareiškė, kad pasaulyje yra 800 milijonų žmonių, kurie gyvena visiškame neturte, kad 1978 m. daugiau kaip 30 milijonų vaikų mirė badu, nesulaukę penkerių metų amžiaus, bet vartotojų visuomenė tuo visiškai nesirūpina. Neturtingiems ir atsilikusiems kraštams padėti JAV skiria vos 0,8% savo pajamų ir stovi dešimtoje vietoje tarp tiems kraštams padedančiųjų valstybių.
O ir ta turtingųjų šalių teikiama pagalba nėra per daug efektyvi. Anie kraštai turi mokėti gana aukštas palūkanas (paprastai 7,5%) ir kasmet sugrąžinti atitinkamą kvotą. Užtat Pietų Amerikos kraštai tegali pasinaudoti tik 25% paskolų. O McNamarai esant direktorium, tarptautinis bankas kasmet gauna 400 milijonų pelno, savo 116 tarnautojų štabui moka vidutiniškai po 50 tūkstančių, o direktoriui 116 tūkstančių dol. metinio atlyginimo. Gerą biznį daro ir didieji privatūs bankai.
JAV-ių katalikų šalpos fondas padeda užjūrių atsilikusioms šalims šimtais milijonų dolerių, tačiau ir jis turi didelį, brangiai apmokamą personalą, taip pat turi vadovautis JAV-ių valdžios vedama politika, nes iš jos gauna tris ketvirtadalius savo lėšų. O ji paprastai tarnauja anų kraštų diduomenei. Pašalpos ir paskolos eina urbanizacijai, didelių fabrikų statybai, susisiekimo tinklo plėtimui. Vis dėlto reikia pastebėti, kad JAV ir kitų šalių pagalba daug gero padaro tiems kraštams, tik, žinoma, ne tiek, kiek galėtų ir kiek jos reikėtų.
Be abejo, atsilikusių kraštų skurdi ir baisi padėtis yra ir dėl jų gyventojų menko apsišvietimo, žemos kultūros, apsileidimo, tingėjimo bei gobšios viešpataujančios klasės savimylos. Tačiau turbūt kalčiausias čia bus JAV ir kitų vakariečių perdėtas materialinių gėrybių sunaudojimas, įkvėptas savanaudiško materializmo.
Tie atsilikę kraštai už savo iškasamus mineralus, žaliavas ir pagamintus produktus juos išveždami tegauna labai žemas kainas. O kartais aukšti muitai ar darbininkų unijų priešinimasis eksportą padaro praktiškai neįmanomą. Aišku, kad savojo krašto gyventojai yra finansiškai nepajėgūs pirktis tų gaminių.
Beveik tą pat būtų galima pasakyti apie savosios šalies atsilikusių sričių ar jos varguomenės negalėjimą pakilti į tikrai žmonišką gyvenimo lygį.
Lengva suprasti, kad tokia varguomenė ir atsilikusieji kraštai yra didelė, baisi grėsmė. Jau naftos šaltinių kraštai pasipriešino dėl mokamų žemų kainų. Jie susijungė ir dabar išreikalauja labai aukštas kainas. Tai sukėlė industrializuotose vakarų šalyse dar ir dabar tebesitęsiančią ekonominę krizę su visomis skaudžiomis jos pasekmėmis. Tai gali padaryti ir kiti ūkio produktų bei žaliavų tiekėjai. Be to, jie gali atsisakyti pirktis pramonės gaminius.
Varguomenė ir anų kraštų žmonės lengvai pasiduoda demagogų kurstymui, pvz. Irano teroro ir riaušių kėlėjams. Mums sunku net įsivaizduoti, kas įvyktų, jeigu būtų sukurstyti JAV-ių negrai. Kiek žudynių, teroro veiksmų, riaušių būtų miestuose, koks civilinis karas įsiliepsnotų!
TIK SOLIDARUMAS GALI IŠGELBĖTI
Į tą perdėtą materialinių gėrybių suvartojimą, neatsižvelgiantį į vargstančius ir badaujančius, tegali būti vienas atsakymas — solidarumas. Solidarumas — tai jautrus atsakomingumas už kitus, darbais ir gyvenimu pasireiškiąs stojimas vienų už kitus pagal žinomą dėsnį: visi už vieną, vienas už visus. O prigimties įstatymas sako: daryk kitiems tai, ko pats norėtum, kad kiti tau darytų. Pagaliau Dievo įsakymas: mylėk savo artimą, kaip pats save! Solidarumas — tai kito žmogaus vertinimas: ir lietuvio, ir amerikiečio; ir baltojo, ir negro; ir arti, ir toli esančio, ypač suvargusio žmogaus. Tai veikli meilė ir žinojimas, kad esame vieni nuo kitų visokeriopai priklausomi.
Solidarumą amerikiečiams labai aiškiai nurodė popiežius Jonas Paulius II minėtoje savo kalboje: "Veiklios pastangos kurti deramą ir vis didesnį solidarumą yra pirmoji taikos sąlyga... Visi žmonės turėtų vis prisiminti Evangelijos palyginimą apie turtuolį ir vargšą Lozorių. Mes negalime būti abejingi, naudodamiesi turtais ir laisve, jei prie mūsų durų stovi XX amžiaus vargšas Lozorius!
Mes turime surasti kuklaus pragyvenimo kelią... ir tai išreikšti mūsų laikų ekonominiais bei politiniais terminais ir žmogaus teisių vykdymu... Visi JAV-ių ir viso pasaulio vargšai yra jūsų broliai ir seserys Kristuje. Jūs niekada neturite būti patenkinti, duodami jiems tik trupinius nuo jūsų puotos stalo. Privalote imti iš savo substancijos, o ne vien duoti iš to, kas atlieka; taip pat elgtis su jais, kaip su svečiais prie jūsų stalo”.
Šiais stipriais ir įspūdingais žodžiais šv. Tėvas nurodo konkrečią ir pagrindinę priemonę vykdyti solidarumui — surasti kuklaus pragyvenimo kelią ir jo laikytis. Jis pateikia didelius radikalius reikalavimus, tačiau jie galimi ir būtinai vykdytini. Tai nėra utopiški siekiai.
Jungtinių tautų Maitinimo ir Žemdirbystės komisijos paskutinio metinio pranešimo parengėjai sako: "Prie mūsų kultūros ir technikos pažangos visiems solidariai prisidedant, per ateinančius 25 metus galima iš žmonijos pašalinti badą, alkį ir skurdą. Jeigu ne, tai neturtingieji taps 25 kartus neturtingesni už turtinguosius”.
Dar galima pridurti, kad nusivylę jie griebsis smurto ir teroro, mesis į komunizmo glėbį su visomis skaudžiomis pasekmėmis.
Taigi ir mes, lietuviai, kad būtume solidarūs su savo tautiečiais, išsisklaidžiusiais visame pasaulyje, ir išvengtume tų minėtų blogybių, turime sąmoningai laikytis kuklaus gyvenimo būdo, kaip tai darė mūsų tėvai ir seneliai.
Vaikai ir jaunimas, tėvų mokomi ir jųpavyzdžio traukiami, yra linkę būti dosnūs ir didžiadvasiški kitiems. Jie pasitenkina daug paprastesnių gyvenimo būdu, ypač jei patys gali aktyviai reikštis. Kukliai ir neišlaidžiai gyvenant, atlieka laiko, jėgų ir pinigų būti solidariais ir padedančiais kitiems. Pirmiausia mes esame įpareigoti teikti pagalbą savo tautiečiams. Tam tikslui jau turime įvairių institucijų: Lietuvos Dukterų draugiją, Balfą, Tautos fondą. Tos institucijos yra pasiryžusios padėti vargšams, remti lietuviškuosius reikalus, Lietuvos laisvinimo darbus, persekiojamą Lietuvos Katalikų Bažnyčią.
Mums dera įsijungti į lietuvių ar amerikiečių parapijas ir dalyvauti jų veikloje, šelpiant našlaičius, pamestinukus, misijonierius, skubios pagalbos reikalingus kraštus, prisidedant prie vykdomos akcijos prieš abortus, kovojant už katalikiškas mokyklas, susiartinimą su kitų rasių ir tautų žmonėmis.
Kas gali, turėtų dalyvauti ir politinėje amerikiečių veikloje, pvz. savo apylinkėje stojant už geresnius politinius kandidatus, rašant laiškus deputatams, senatoriams ir t.t.
Manau, kad mūsų kuklus pragyvenimas ir solidarumas, teikiant pagalbą tiems, kurie jos reikalingi, padėtų mums, lietuviams, vykdyti didžiąją mūsų misiją — parodyti tikrąją komunizmo įsigalėjimo priežastį. Juk jis kaip tik ir įsigalėjo dėl to solidarumo stokos pasaulyje. Taip pat tai padėtų ir mūsų jaunajai kartai išvengti tos baisios grėsmės, kylančios iš įsijungimo į amerikiečių "consumer society”, vartotojų visuomenę. Daug mūsų tautiečių jau pasuko ir daug negrįžtamai nuėjo tuo perdėtu materialinių gėrybių suvartojimo keliu, vedančiu į materializmą, nudvasėjimą ir tautinę bei dvasinę mirtį, nukrikščionėjimą. Šio rašinio mintys tebūna įspėjimas apie tą beveik nejučiomis mūsų tarpe išsiplečiantį dvasios vėžį.