VYSK. VINCENTAS BRIZGYS
5. DIEVO PAŽINIMAS IR MUSU IŠGANYMAS
13. Ar yra įmanoma pažinti Dievą iš sutvertų daiktų?Apreiškimu Dievas norėjo atskleisti save ir tai, kas jo amžinai nuspręsta apie žmonių išganymą, siekdamas "pasidalyti dieviškaisiais turtais, kurie prašoka žmogaus supratimą” (I Vat. susirinkimo dogm. konst. apie Apreiškimą).
II Vatikano susirinkimas išpažįsta, kad "Dievą, visų dalykų pradžią ir tikslą, tikrai galima pažinti prigimta žmogaus proto šviesa iš kūrinių” (plg. Rom 1,20). Susirinkimas taip pat moko, "kad tas tiesas apie Dievą, kurios iš esmės nėra žmogaus protui neprieinamos, net dabartiniame žmonijos stovyje visi gali lengvai, su tvirtu įsitikinimu ir be jokios klaidos pažinti”, pasinaudodami Apreiškimu (I Vat. susirink., t.p.).
14. Kokiu būdu teikiamas antgamtinis apreiškimas?Apreiškimo planą Dievas vykdo glaudžiai tarp savęs susijusiais veiksmais ir žodžiais. Išganymo istorijoje atlikti jo darbai nušviečia ir patvirtina tai, ko mokė ir apie ką kalbėjo žodžiais, o žodžiais skelbia darbus ir išryškina juose glūdinčias paslaptis (Apr., nr. 2; II, psl. 104).
15. Per ką Dievas duoda apreiškimą? Viską Žodžiu kuriąs ir palaikąs Dievas (plg. Jn 1,3) be perstojo kalba žmonėms apie savo kūrinius (plg. Rom 1,19-203). O norėdamas parodyti jiems kelią į dangiškąjį išganymą, jis be to jau pačioje pradžioje net ir pats apsireiškė pirmiesiems tėvams. Jis pašaukė Abraomą. Po patriarchų Mozės ir pranašų pastangomis jis mokė (žydų) tautą pažinti jį — vienintelį gyvąjį ir tikrąjį Dievą, rūpestingą Tėvą ir teisingą Teisėją, mokė laukti pažadėtojo Atpirkėjo. Taip amžiams slenkant, jis paruošė kelią Evangelijai. (Apreišk., nr. 3; I, psl. 104).
16. Ar žmogui skirtas Dievo apreiškimas yra baigtas, ar tęsiamas toliau?Kristus pačiu savo buvimu ir gyvenimu, žodžiais ir darbais, ženklais ir stebuklais, ypač mirtimi ir garbingu prisikėlimu iš numirusių ir pagaliau Šventosios Dvasios atsiuntimu galutinai atbaigė apreiškimą.
Krikščioniškoji išganymo santvarka, kaip naujas ir galutinis testamentas, jau niekad nenustos galios. Todėl nelauktina jokio naujo viešo apreiškimo, iki garbingai pasirodys mūsų Viešpats Jėzus Kristus (plg. 1 Tim6,14). (Apr., nr. 4; I, psl.- 105).
17. Ar dieviškasis apreiškimas yra perteiktas iki mūsų laikų? Maloningasis Dievas pasirūpino, kad tai, ką apreiškė visų žmonių išganymui, būtų nepaliestai išsaugota amžiams ir perduota visoms kartoms. Viešpats Kristus įvykdė ir savo žodžiais paskelbė pranašų pažadėtąją Evangeliją. Apaštalams jis įsakė skelbti tą Evangeliją visiems. Tai ištikimai vykdė ir apaštalai, ir jų meto apaštališkos dvasios vyrai, kurie, tos pačios Šventosios Dvasios įkvėpti, išganymo tiesas užrašė.
Kad Evangelija būtų be paliovos Bažnyčioje pilnai ir gyvai išlaikoma, apaštalai paliko savo įpėdinius vyskupus, perduodami jiems savo pačių mokymo pareigas. (Apr., nr. 7; I, psl. 106-107).
18. Kokiais būdais Dievas perteikė apreiškimą iki mūsų laikų?Apaštalai perdavė Bažnyčiai visa, kas padeda Dievo tautai šventai gyventi ir plisti jos tikėjimui. Bažnyčia perdavė iki šiol visas Senojo ir Naujojo Testamento Švento Rašto knygas. Ilgainiui vis didėja apreikštųjų dalykų ir žodžių supratimas. Tą supratimą praplečia tikinčiųjų mąstymas bei gilinimasis į apreiškimą. Jį praturtina vidinė dvasių patirtis ir mokymas tų, kurie su paveldėta vyskupyste yra gavę tiesos malonę. (Apr., nr. 11; I, psl. 108).
19. Kaip suprasti įkvėpimą, duotą Švento Rašto autoriams?Dievas yra Švento Rašto knygų autorius ta prasme, kad joms parašyti jis pasirinko žmones, kurie naudojosi savo sugebėjimais ir galiomis, būdami Dievo įrankiais. Taigi Dievui veikiant juose ir su jais, kaip tikri autoriai jie užrašė visa ir tik tai, ko Dievas norėjo. (Apr., nr. ii; I, psl. no).
20. Kas Šventą Raštą aiškina?Dievo žodžiai Šventame Rašte, išreikšti žmonių lūpomis, pasidarė panašūs į žmonių kalbą, kaip kitados ir amžinojo Tėvo Sūnus, priėmęs trapų žmogaus kūną, tapo panašus į žmones. Taigi Švento Rašto aiškintojai turi žiūrėti, ką šventasis rašytojas tam tikrose aplinkybėse, savo meto bei kultūros sąlygomis, savo krašto kalba norėjo išreikšti ir išreiškė tada vartotomis literatūrinėmis formomis. Norint tinkamai suprasti, ką šventasis autorius norėjo raštu pasakyti, reikia deramai atkreipti dėmesį į to laiko galvojimo, kalbėjimo, pasakojimo būdą ir to amžiaus žmonių tarpusavio bendravimo papročius. Norint teisingai įžvelgti šventųjų tekstų prasmę, reikia ne mažesniu stropumu atsižvelgti i Švento Rašto turinį ir vieningumą, neišleidžiant iš akių visos Bažnyčios gyvosios tradicijos ir tikėjimo visumos. Visa apie Švento Rašto aiškinimą galutinai apsprendžia Bažnyčia, kuri dievišku paskyrimu eina Dievo žodžio saugotojos ir aiškintojos pareigas.
Jei kas manytų, kad Šventą Raštą gali suprasti ir aiškinti, kaip išmano, kiekvienas tam nepasiruošęs žmogus arba aiškintų atskiras vietas, nepaisydamas ryšio su Švento Rašto visuma, jis ir pats klystų, ir kitus klaidintų. (Apr., nr. 12-13; -I, psl.- 111-112).
21. Kaip mes turime žiūrėti į Šventąjį Raštą?Šventąjį Raštą drauge su šventąja Tradicija Bažnyčia visuomet laikė ir tebelaiko svarbiausia tikėjimo norma. Visas Bažnyčios mokymas, kaip ir pats krikščioniškasis tikėjimas, turi būti Šv. Rašto gaivinamas ir vedamas, -( Apr., nr. 21; I, psl. 117).
Tad tebūna skaitomos ir studijuojamos šventosios knygos, "kad Dievo žodis sklistų ir būtų šlovinamas” (2 Tęs 3,1) ir kad Bažnyčiai patikėtas apreiškimo lobis vis labiau ir labiau pripildytų žmonių širdis. (Apr., nr. 26; I, psl. 120).
22. Kuri Šv. Rašto dalis mums yra svarbiausia?Iš visų Šv. Rašto knygų, įskaitant ir Naująjį Testamentą, Evangelijoms priklauso ypatinga vieta, nes jos yra pirmaeilis šaltinis įsikūnijusio Žodžio, mūsų Išganytojo, gyvenimui ir mokslui pažinti.
Keturias Evangelijas Bažnyčia visada ir visur laikė ir tebelaiko apaštalų kilmės dokumentu. Tai, ką Kristaus įsakyti apaštalai skelbė, paskui jie patys ir kiti jų meto apaštališkos dvasios vyrai, Šventosios Dvasios įkvėpti, mums perdavė raštu kaip tikėjimo pamatą — ketveriopą Mato, Morkaus, Luko ir Jono Evangeliją. (Apr., nr. 18; I, psl. 115).
23. Kodėl Bažnyčia stengiasi skelbti apreiškimą visiems žmonėms? Apreiškimas yra duotas visiems žmonėms. "Kaipgi žmonės šauksis to, kurio neįtikėjo? Kaipgi jie įtikės tą, apie kurį negirdėjo? Kaip išgirs be skelbėjo? O kas gi skelbs nesiųstas?” (Rom 10, 14-15).
Tad Bažnyčia skelbia išganymo žinią netikintiesiems, kad visi žmonės pripažintų vienintelį tikrąjį Dievą bei tą, kurį pasiuntė — Jėzų Kristų ir grįžtųsi nuo savo kelių, darydami atgailą. (Šv. Liturg., nr. 9; I, psl. 127-128).
24. Kaip Bažnyčia vykdo pareigą skelbti apreiškimą visiems žmonėms?Visi Bažnyčios nariai, o ypač kunigai, yra įpareigoti dalintis su visais Evangelijos tiesa (plg. Gal 2,5), kuria Viešpats juos yra apdovanojęs. Tai daroma krikščioniškai elgiantis pagonių ir netikinčiųjų tarpe, atvirai skelbiant netikintiesiems Kristaus paslaptį, aiškinant katekizmą ar mokant Bažnyčios mokslo, stengiantis gyvenimo klausimus nagrinėti Kristaus mokslo šviesoje. Šią savo pareigą Bažnyčia vykdo ypatingu būdu misijų veikla. (Misijinė Bažn. veikla, nr. 10; II, psl. 226).
25. Ar turi ką nors bendra misijų — išganymo skelbimo veikla ir žmonių kultūra? Bažnyčia, skirta visų amžių bei kraštų žmonėms, nėra išimtinai ir neatskiriamai susieta su jokia rase ar tauta, su jokiu ypatingu gyvenimo būdu, jokiais senais ar naujais papročiais. Ji gali užmegzti ryšius su skirtingomis kultūros formomis ir tuo praturtinti save pačią bei įvairias kultūras.
Kristaus naujiena be paliovos atnaujina puolusio žmogaus gyvenimą ir kultūrą, kovoja su klaidomis bei blogybėmis, kurios kyla iš nesiliaujančios žmogų suvedžioti nuodėmės, ir ją šalina. Ji nuolatos skaidrina ir kelia tautos dorą, savo atgamtiniais turtais ji tarsi iš vidaus vaisina, stiprina ir atbaigia bei atnaujina Kristuje (Ef 1,10) gražiausius kiekvienos tautos ir epochos savumus. Taip Bažnyčia, vykdydama savo uždavinį, tuo pačiu yra akstinas ir pagalba žmogui bei visuomenei kultūrėti, o savo visokeriopa, net liturgine, veikla ugdo žmogaus vidinę laisvę. (Bažn. pas., nr. 58; I, psl. 235).
6. TIKĖJIMAS
26. Ar žmogus privalo priimti Dievo žodį?Apreiškiančiam Dievui privalomas "tikėjimo klusnumas” (Rom 16,26; 2 Kor 10,5), kuriuo žmogus laisvai atiduoda visą save, visiškai protu ir valia nusilenkdamas atsiskleidžiančiam Dievui ir noromis pritardamas jo apreiškiamai tiesai. Šiam tikėjimui reikia paruošiančios ir padedančios Dievo malonės bei Šventosios Dvasios vidinės pagalbos. Toji dvasia paveikia širdį ir palenkia ją į Dievą, atveria dvasios akis ir padaro, kad kiekvienas gėrisi, pritardamas tiesai ir ją tikėdamas. Kad apreiškimas būtų vis geriau suprantamas, ta pati Šventoji Dvasia nuolat tobulina tikėjimą savo dovanomis. (Diev. Apr., nr. 5; I, psl. 105).
27. Kaip galima pagilinti tikėjimą? Kai žmogus pats stengiasi geriau pažinti, suprasti tikėjimo turinį ir juo gyventi, tai Šventoji Dvasia savo veikimu padeda žmogui tikėjimą ir suprasti, ir vertinti. (Diev. Apr., nr. 5; I, psl. 105).
28. Ar galima tikėjimą įsakyti, ar jis turi būti laisvai priimtas?Vienas pagrindinių katalikybės dėsnių sako, kad žmogus turi atsiliepti Dievui laisvu tikėjimu. Todėl niekas negali būti verčiamas priimti tikėjimą prieš savo norą. Tikėjimo aktas pačia savo prigimtimi yra laisvas veiksmas, nes žmogus, Išganytojo Kristaus atpirktas ir pašauktas būti įsūnytu (Ef 1,5), tik tada gali bendrauti su apsireiškiančiu Dievu, kai Tėvo traukiamas (Jn 6,44) jam nusilenkia protingu ir laisvu tikėjimu. (Tik. laisvė, nr. 10; II, psl. 297)
29. Ar galima tikėjimą drausti ir trukdyti? Bendroji gerovė ypač tarpsta, galint naudotis žmogaus asmens teisėmis ir atlikti pareigas. Todėl rūpintis tikėjimo laisvės teise privalo ir atskiri asmens, ir visuomeninės grupės, ir pasaulinė valdžia, ir Bažnyčia, ir kitos religinės bendruomenės. Saugoti ir ugdyti neliečiamas žmogaus teises yra esminė kiekvienos pasaulinės vyresnybės pareiga. Todėl civilinė valdžia privalo teisingais įstatymais ir kitomis sėkmingomis priemonėmis saugoti piliečių tikėjimo laisvę ir sudaryti tinkamas sąlygas religiniam gyvenimui plėtotis, kad piliečiai iš tikrųjų galėtų naudotis tikėjimo laisve ir atlikti pareigas, o pati žmonija džiaugtųsi teisingumo ir taikos gėrybėmis, sekančiomis iš žmogaus ištikimybės Dievui ir jo šventai valiai. Prieštaraujama Dievo valiai ir šventoms asmens bei tautų šeimos teisėms, kai kokiu nors būdu naudojama jėga tikėjimui griauti arba jį trukdyti visoje žmonijoje, kurioje nors šalyje ar kurioje nors gyventojų grupėje. (Tik. laisvė, nr. 6; II, psl. 294-295).
30. Kokią įtaką turi tikėjimas žmonių gyvenimui? Tikinčio žmogaus gyvenime pildosi Kristaus žodžiai: "Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas neša daug vaisių, nes be manęs jūs nieko negalite padaryti” (Jn 15, 5). Vien tikėjimo šviesa ir įsimąstymas į dieviškąjį žodį įgalina žmogų visuomet ir visur žiūrėti į Dievą, kuriame "mes gyvename, judame ir esame” (Apr 17,28), visuose įvykiuose ieškoti jo valios, matyti Kristų visuose žmonėse, ar jie būtų artimi, ar svetimi, teisingai spręsti apie laikinųjų dalykų prasmę ir vertę, žiūrint tik jų pačių ar siejant juos su žmogaus tikslu. (Pasaul. apaštalav., nr. 4; II, psl. 136-137).
31. Ko tikėjimas iš mūsų reikalauja santykiuose su Dievu ir su žmonėmis? Visi krikščionys teišpažįsta prieš visus žmones tik vieną triasmenį Dievą ir įsikūnijusį Dievo Sūnų. Gerbdami vieni kitus, bendromis pastangomis teliudija savo viltį, kuri niekad neapvilia. (Ekum. nr. 12; II, psl. 36).
32. Kurie yra tikri Dievo žodžio vykdytojai? Dievo ir artimo meilė yra tikro Kristaus mokinio žymė. Niekas nemyli labiau už tą, kuris aukoja savo gyvybę už savo brolius (1 Jn3,16). O kasdieniniame gyvenime savo meilę Dievui išreiškiame pamaldumu, ypač priimdami Eucharistiją, stengdamiesi vykdyti Dievo įsakymus ir patarimus. Meilę artimui išreiškiame pagarba ir pastangomis daryti jam gera. (Bažn., nr. 42; I, psl. 74).
33. Kaip suprasti atsivertimą arba išganymo priėmimą? Kai žmogus įtiki Dievą ir atveria savo širdį jo žodžiui bei malonės veikimui, sakome, kad jis atsivertė. Tačiau tai yra tik pradžia, kurios pakanka, kad žmogus, atsisakęs nuodėmės, yra įjungiamas į Dievo meilės paslaptį ir šaukiamas su juo bendrauti. Naujai atsivertęs žmogus tik pradeda dvasinę kelionę, pereina iš iki tol buvusiojo į naują žmogų, atbaigtą Kristuje (plg. Kol 3,5-10). (Bažn. mis. veikla, nr. 13; II, psl. 230).
7. APREIŠKIMAS IR IŠGANYMAS
34. Ką Šventas Raštas sako apie žmogaus kilmę? Šv. Raštas moko, kad žmogus yra sukurtas kaip Dievo paveikslas, įstengiąs pažinti ir mylėti savo Kūrėją, jo paskirtas būti visų žemės kūrinių valdovu, jais naudotis Dievo garbei ir savo išganymui. (Bažn. dab. pas., nr. 12; I, psl. 180).
35. Žmogaus laikysena pasaulyje. Žmogus neklysta, laikydamas save aukštesniu už kūno reikalavimus, galvodamas esąs daugiau, negu vien gamtos dalelė ar beženklis žmonių bendruomenės narvelis. Savo vidaus pasauliu jis iškyla virš visų daiktų. Tačiau, būdamas nuodėmės pažeistas, jis jaučia kūno maištavimą. Ta pati žmogaus vertybė reikalauja kūnu garbinti Dievą (1 Kor 6, 13) ir neleisti jam tenkinti blogų savo širdies polinkių. (Bažn. dab. pas., nr. 14; I, psl. 181).
36. Kaip Dievas vykdo žmogaus išganymą? Pirmiesiems žmonėms nusidėjus, Dievas jų neapleido, bet nuolatos teikė išganymo viltį, pažadėdamas Kristų Atpirkėją.
Kristus, vykdydamas Tėvo valią, pradėjo žemėje dangaus karalystę, apreiškė mums jos paslaptį ir savo klusnumu žmoniją atpirko. Bažnyčia, kuri jau dabar yra slėpiningai pasaulyje esanti Kristaus karalystė, Dievo galia auga. Kada tik atnašaujama ant altoriaus kryžiaus auka, "kuria mūsų velykinis avinėlis — Kristus yra paaukotas” (1 Kor 5,7), yra tęsiamas mūsų atpirkimo darbas. (Bažn., nr. 3; I, psl. 16). Šį Kristaus įvykdytą atpirkimą perteikia visiems žmonėms jo įsteigtoji Bažnyčia misijų darbu.
37. Mirtis. Kūno mirtis yra žmogaus nuodėmės pasekmė. Savo mirtimi Kristus žmogų atpirko iš nuodėmės. Savo prisikėlimu jis parodė, kad nugalėjo mirtį ir nuodėmės pasekmę — mirtį, kad, laikui atėjus, jis prikels iš mirusiųjų ir žmones. (Bažn. dab. pas., nr. 18; I, psl. 184).
38. Ar visi žmonės yra reikalingi išganymo? Visi žmonės yra paliesti pirmųjų žmonių nuodėmės, "visi nusidėjo ir stokoja Dievo garbės” (Rom 3,23). Niekas vien savo jėgomis neišsilaisvina iš nuodėmės ir nepakyla virš savęs; niekas visiškai neišsilaisvina iš savo silpnybės, vienišumo ir vergystės. Visiems reikia Kristaus-pavyzdžio, išvaduotojo, gelbėtojo, gaivintojo. (Bažn. mis. veikla, nr. 8; II, psl. 225).
39. Ar dabar Kristus yra su mumis? Dievas Švenč. Trejybėje vienas įvairiais būdais yra su žmonėmis, o Kristus —Atpirkėjas yra su jais ypatingu būdu. Kad Bažnyčia galėtų atlikti jai Kristaus skirtą misiją, Kristus visuomet yra su ja, ypač liturginiuose veiksmuose. Jis yra Mišių aukoje, nes "dabar kunigų rankomis aukoja tas pats, kuris save paaukojo ant kryžiaus” (Trid. ses. 22). Jis yra savo galia sakramentuose: kam nors krikštijant, krikštija pats Kristus. Jis yra savo žodyje, nes jis pats kalba, kai Bažnyčioje yra skaitomas Šv. Raštas. Jis yra drauge, kai Bažnyčia meldžiasi ir gieda, nes pats pažadėjo: "Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten aš esu jų tarpe” (Mt 18,20).
40. Ar dabar yra su Bažnyčia Šventoji Dvasia?Viešpats Jėzus prieš savo mirtį taip sutvarkė apaštališkąją tarnybą ir pažadėjo atsiųsti Šventąją Dvasią, kad visur ir visada apaštalai drauge su Šventąja Dvasia vykdytų išganymo darbą (plg- Jn 14-17 skyr.). Kristus atsiuntė iš Tėvo Šventąją Dvasią, kad jo atliktą išganymo darbą ji tęstų, veikdama žmonių širdyse, ir vestų Bažnyčią plitimo keliu. Sekminių dieną ji nužengė į mokinius, kad liktų su jais per amžius (plg. Jn 14,16). (Bažn. mis. veikla, nr. 4; psl. 216 -217).
8. BAŽNYČIA
41. Ką vadiname Bažnyčia?Bažnyčia vadiname Kristaus tikinčiųjų bendruomenę, sujungtą Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vienybe, kurios galva yra pats Kristus, o tikintieji yra jo mistinio kūno nariai. (Bažn., nr. 4; I, psl. 17).
42. Santykis tarp tikrosios religijos ir Bažnyčios.Pats Dievas yra nurodęs žmonėms kelią, kaip, jam tarnaudami, jie gali pasiekti išganymą ir amžinąją laimę. Tikime, kad šis vienintelis tikras kelias yra tikėjimas, kurio laikosi katalikiškoji ir apaštališkoji Bažnyčia ir kurį skelbti visiems žmonėms ją įpareigoja Viešpats Jėzus, sakydamas apaštalams: "Eikite tad ir mokykite visas tautas, krikštydami jas vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios ir mokydami jas laikyti visa, ką tik esu jums sakęs” (Mt 28,19-20). Visi žmonės privalo ieškoti tiesos, ypač tiesos apie Dievą ir jo Bažnyčią, ir pažinę, ją priimti ir jos laikytis. (Tik. laisvė, nr. 1; I, psl. 289).
43. Bažnyčios kilmė. Šventosios Bažnyčios paslaptį parodo jos įsteigimas. Viešpats Jėzus pradėjo savo Bažnyčią, skelbdamas džiugią naujieną, jog atėjusi nuo amžių pažadėtoji Dievo karalystė (Mk 1,15; Mt 4, 17). Miręs ir prisikėlęs, užžengęs į dangų, Jėzus atsiuntė Tėvo pažadėtąją Dvasią. Tuo būdu Bažnyčia, aprūpinta savo Steigėjo dovanomis ir ištikimai laikydamasi jo įsakymo mylėti, nusižeminti ir išsižadėti savęs, yra siunčiama skelbti ir visose tautose kurti Kristaus ir Dievo karalystę. (Bažn., nr. 5; I, psl. 18).
44. Kokia prasme Bažnyčią vadiname mistiniu Kristaus kūnu?Dievo Sūnus, priimdamas žmogaus prigimtį ir savo mirtimi bei prisikėlimu nugalėdamas mirtį, žmogų atpirko ir pakeitė į naują kūrinį (Gal 6,15; 2 Kor 5,17). Perteikdamas savo Dvasią iš visų tautų pašauktiems broliams, padarė juos savo mistiniu kūnu.
Tame kūne plaukia į tikinčiuosius Kristaus gyvybė, nes sakramentais paslaptingu, bet tikru būdu jie yra sujungti su kentėjusiu ir garbingu Atpirkėju. (Bažn., nr. 7; I, psl. 21).
45. Bažnyčia, kaip mistinis Kristaus kūnas ir bendruomenė, yra tas pat. Kristus, vienintelis tarpininkas, savo šventąją Bažnyčią — tikėjimo, vilties ir meilės bendruomenę — šioje žemėje įsteigė kaip regimą organizmą ir be perstojo ją palaiko, per ją visiems skleidžia tiesą ir malonę. Ši hierarchiškai sutvarkyta bendruomenė ir mistinis Kristaus kūnas, regimas sambūris ir dvasinė bendruomenė, žemiškoji dangaus gėrybėmis praturtinta Bažnyčia, nelaikytina dviem skirtingais dalykais, bet viena sudėtinga tikrove, kurioje yra draugėn suaugę žmogiškasis ir dieviškasis elementas. (Bažn., nr. 8; I, psl. 23).
46. Ką Bažnyčioje vadiname šventųjų bendravimu? Kol žemėje gyvena žmonės, vieni Bažnyčios nariai gyvena žemėje, kiti mirę dar yra atsiteisimo ir apsivalymo būklėje, kiti jau yra amžinoje laimėje. Tačiau visi Dievo ir artimo meilėje yra viena. Visi, kurie yra Kristaus, yra viena Kristuje.
47. Ar Bažnyčia yra būtina žmonių išganymui? II Vatikano susirinkimas, remdamasis Šv. Raštu ir tradicija, moko, kad ši keliaujanti Bažnyčia yra būtina išganymui. Vienas Kristus tėra tarpininkas ir išganymo kelias; Kristus, esąs tarp mūsų savo kūne — Bažnyčioje. Pabrėžtinai iškeldamas tikėjimo ir krikšto reikalingumą (Mk 16,16; Jn 3,5), susirinkimas patvirtino, kad reikalinga Bažnyčia, į kurią žmonės krikštu įeina, lyg per duris. Todėl negali būti išganyti tie, kurie žino, kad Katalikų Bažnyčia yra Dievo per Kristų įsteigta ir išganymui reikalinga, bet atsisako į ją įeiti arba joje pasilikti. (Bažn., nr. 14; I, psl. 33).
48. Ar Bažnyčia yra tik viena?Kristaus Bažnyčia yra vienintelė, kurią tikėjimo išpažinime sakome esant vieną, šventą, katalikišką ir apaštališką. Ją mūsų Atpirkėjas, prisikėlęs iš numirusiųjų, perdavė Petrui ganyti (Jn 21,17), jam ir kitiems apaštalams pavedė, kad ją skleistų ir valdytų (Mt 18,18); ją skyrė visiems amžiams būti "tiesos šulu ir atrama” (1-Tim 3,15). Toji Bažnyčia, šiame pasaulyje įsteigta ir sutvarkyta kaip bendruomenė, yra Katalikų Bažnyčia, valdoma Petro įpėdinio ir su juo veikiančių vyskupų. (Bažn., nr. 8; I, psl. 24).
49. Ar krikščionių suskilimas suderinamas su Kristaus valia? Viešpats Kristus įsteigė tik vieną vienintelę Bažnyčią, bet daugelis krikščionių bendruomenių skelbiasi žmonėms, kad jos esančios tikrasis Jėzaus Kristaus palikimas. Jos visos laiko save Viešpaties mokinėmis, bet yra skirtingai įsitikinusios ir eina skirtingais keliais, tarsi pats Kristus būtų pasidalijęs (1 Kor 1,13). Aišku, kad šis pasidalijimas atvirai prieštarauja Kristaus valiai, yra papiktinimas pasauliui ir kenkia šventam uždaviniui — skelbti Evangeliją visai kūrinijai. (Ekum., nr. 1; II, psl. 23-24).
50. Ar krikščionys suskilę tik mūsų laikais? Šioje vienoje ir vienintelėje Dievo Bažnyčioje jau nuo pradžios buvo skilimų (plg. 1 Kor 11,18-19; Gal 1,6-9; 1 Jo 2,18-19). Apaštalai laiko juos smerktinais ir griežtai peikia (plg. 1 Kor 1,11; 11,22). Vėlesniais šimtmečiais kilo dar didesnių nesutarimų, ir gana nemažos bendruomenės nutraukė vienybės ryšius su Katalikų Bažnyčia, kartais ne be abiejų pusių žmonių kaltės. (Ekum., nr. 3; II, psl. 27).
51. Kurie krikščionys yra pilnai įsijungę į Bažnyčią?Į Bažnyčios bendruomenę yra pilnai įsijungę tie asmenys, kurie turi Kristaus Dvasią, priima visą tos bendruomenės santvarką bei visas joje esančias išganymo priemones ir, be to, tikėjimo išpažinimo, sakramentų, bažnytinės vadovybės bei bendrybės ryšiais yra jos regimame organizme susieti su Kristumi, kuris valdo per popiežių ir vyskupus.
Katechumenai, kurie Šventosios Dvasios vedami pareiškia norą būti įjungti į Bažnyčią, jau tuo pačiu troškimu yra su ja sujungiami. (Bažn., nr. 14; I, psl. 34).
52. Kokie yra Bažnyčios santykiai su atsiskyrusiais krikščionimis? Bažnyčią daug kas sieja su tais, kurie, būdami pakrikštyti, vadinasi garbingu krikščionių vardu, bet neišpažįsta pilno tikėjimo arba nesilaiko bendravimo vienybės Petro įpėdinio valdžioje. Dvasia visuose Kristaus mokiniuose žadina troškimą siekti, kad visi Kristaus paliktu būdu taikiai susijungtų į vieną kaimenę, vadovaujamą vieno ganytojo. Kad tai įvyktų, Bažnyčia nesiliauja melstis, viltis ir veikti, ragindama savo narius apsivalyti ir atsinaujinti, kad juose — Bažnyčios nariuose ryškiau spindėtų Kristaus veidas. (Bažn., nr. 15; I, psl. 34-35).
53. Ką vadiname ekumeniniu sąjūdžiu? Ekumeniniu sąjūdžiu yra laikomi darbai ir užsimojimai, planuojami ir organizuojami, žiūrint įvairių Bažnyčios reikalų ir laiko aplinkybių, krikščionių vienybei ugdyti (Ekum., nr. 4; II, psl. 29). Kokiais būdais tai gali būti daroma, kalba II Vatikano susirinkimo dekretas apie Ekumenizmą, nr. 4 -12.
54. Kokios pamaldos galimos kartu su atsiskyrusiais krikščionimis? Yra leistinos bendros maldos kartu su atsiskyrusiais krikščionimis, ypač už susivienijimą. Tačiau bendravimo liturginėse apeigose negalima laikyti be atodairos vartotina priemone krikščionių vienybei siekti. Kaip ir kur konkrečiai elgtis, išmintingai tespręs vietos vyskupas, atsižvelgdamas į visas laiko ir vietos sąlygas bei asmenis, nebent vyskupų konferencija ir Šventasis Sostas kaip nors kitaip patvarkytų. (Ekum., nr. 8; II, psl. 34).
55. Ar yra kokių skirtumų santykiuose su atsiskyrusiais Rytų krikščionimis? Atsiskyrusios Rytų krikščionių bendruomenės turi daug ką bendra su Katalikų Bažnyčia: turi kunigystės ir kitus sakramentus. Rytiečiams, kurie gera valia gyvena atsiskyrę nuo Katalikų Bažnyčios, galima teikti Susitaikymo, Eucharistijos, Ligonių patepimo sakramentus, jeigu jie patys prašo ir yra tinkamai pasiruošę. Taip pat ir katalikams leidžiama tų pačių sakramentų prašyti iš tų rytų krikščionių dvasininkų, kurių bažnyčiose sakramentai yra teisėtai teikiami, kai verčia reikalas ar tikrai dvasinė nauda ir fiziškai bei morališkai yra neįmanoma prisišaukti ar nuvykti pas katalikų kunigą. Tokio bendravimo su atsiskyrusiais rytų krikščionimis būdai ir drausmė yra paliekami vietos vyskupų priežiūrai ir tvarkymui. Yra jų kompetencija, pasitarus tarp savęs arba išklausius ir atsiskyrusių bažnyčių vadovų nuomones, išleisti tinkamus nuostatus, tvarkančius tokį bendravimą. (Rytų Bažn., nr. 27-29; II, psl. 58-59)-