ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.
Ėjo kartą žmogus naktį per girią. Pateko dar į tokius pelkėtus kemsynus. . . Panašiais žodžiais prasideda keletas liaudies pasakų. Tas pasakos keliautojas nakties gaubiamais miškais ir pelkynais neblogai vaizduoja tikrovę — mus pačius. Juk keliaujame per gyvenimą, kur, kaip girioje, galima pasiklysti, būti apipultam dantis rodančių žvėrių ar nuviliotam viliūgių žaltvyksčių į klampias pelkes, nes dažnai esame supami nežinojimo tamsos, abejojimo miglos, pagundų traukos.
Kad matytų, kur per tas tamsumas eiti, Dievas žmogui yra davęs du žiburius: protą ir tikėjimą. Puikios tai lempos orientavimuisi. Bet kai kada tie du žiburiai mums rodo kelią ne į tą pačią pusę. Kartais protas, dargi remiamas patirties, diktuoja, kad dalykai turėtų būti vienaip, o tikėjimas moko, kad su jais yra kitaip. Iš čia kyla tikėjimo klaustukai.
Kodėl šie du žiburiai mus kartkarčiais skirtingai diriguoja? Svarbiausia priežastis ta, kad jie nevienodo stiprumo: tikėjimo šviesa siekia žymiai toliau, negu proto. Todėl šiam, kurio šviesa taip toli neprasiskverbia, kartais prieš akis besitiesiantis kelias atrodo vedąs į tiesą, o iš tikrųjų į ją reikia eiti kita kryptimi. Tad tikėjimo neaiškumų gvildenimas daugiausia yra ne kas kita, kaip proto kreipimas žvelgti reikiama linkme. Taip čia bus daroma, negrinėjant religijos klausimus. Kaip ir svarstyti praėjusiame numeryje, jie pateikti augančių mergaičių, bet rūpimi ir daugeliui suaugusių. Šį kartą bus sustota tik prie vieno klausimo, nes dėl dalyko svarbos ne pro šalį jį pasiaiškinti apimliau. Klausimas toks:
Kodėl kiekvieną savaitę reikia eiti į bažnyčią? Ar yra didelė nuodėmė to nedaryti? Jeigu mes tikime Dievą ir meldžiamės namie, ar taip jau bloga į bažnyčią nenueiti?
Pasakojama, kad esą perlų, kurie, pakartotinai liesti žmogaus rankų, prarandą savo spindesį ir jo jau nebeatgauną. Vienintelis būdas grąžinti tų perlų pirmykštei žavai esąs palaikyti juos panėrus į jūros vandenis, iš kurių yra kilę. Šv. Mišių auka yra tartum koks brangus perlas, Dievo dovanotas tikinčiųjų bendruomenei. Bet, kaip matyti iš klausimo, kai kurių galvojime jis taip apsinešiojęs ir praradęs savo spindesį, kad visai nebeima noras juo puoštis: jaustųsi laimingesni, jei su ta puošmena nereikėtų turėti reikalo. Todėl šio perlo trauklumui grąžinti reikia panerti jį į gelmes, iš kurių yra kilęs. Jos mūsų dvasiai atsiskleidžia, kai žvelgiame į Dievo Sūnų, atsisveikinantį su savo draugais prieš mirtį. Tos gelmės ten švyti iš širdies, kuria kiekvienas tauresnis žmogus juk ir matuoja tai, kas didžia.
Atsisveikino su jais už vakarienės stalo. Skaitant šio įvykio aprašymą evangelijose, mums krinta į akis, kaip stipriai Kristus buvo išsiilgęs draugystės ryšio. Jis sakosi trokšte troškęs būti su savo mokinių būreliu tai šventai vakarienei, prieš kentėdamas. Ten kalbėdamasis, piešia savo santykį su jais — tokį glaudų, kaip vynmedžio ir šakelių, kuriuos jungia į gyvybinį vienetą tie patys tarp abiejų tekantys syvai. Nors pačiam prieš akis stovi čia pat laukianti kančia su savo baisybėmis, jo mintys sukasi apie paliekamus draugus, su kuriais taip susieta jo širdis: rūpinasi, kad nebūt slegiami baimės, parblokšti nevilties, draskomi nežinios. .. Tai išsamiau už kitus aprašo apaštalas Jonas, kuriam vakarienės metu teko laimė Viešpaties tariamų žodžių klausytis pasilenkus ant jo krūtinės. Kaip didžiai svarbi Kristui buvo draugystė, patvirtina ir tai, kad netrukus klaikią Alyvų daržo valandą pakartotinai ėjo pas savo rinktinius mokinius ieškoti atramos.
Kur draugystės ryšys, ten galioja dėsnis, kurį patvirtina kiekvieno mūsų širdis: kai draugą nuo mūsų atskiria laikas ar vieta, jo niekas taip nedžiugina, kaip prisiminimas, ir niekas taip neskaudina, kaip pamiršimas. Todėl Kristus taip norėjo būti prisimenamas draugų, kai nuo jų skirs vieta ir laikas. Jo draugai — ten buvę apaštalai ir visi, kurie tikėdami priims šių paskelbtą išganymo žinią. "Tai darykite man atminti!” girdime jo šventus tartum testamento žodžius, einant už tuos draugus mirti, kai šią laisvą savo gyvybės auką išreiškia visiškai jiems dovanodamas save Paskutinėje vakarienėje duonos ir vyno pavidalais. Mišios yra Atpirkėjo širdžiai šio taip brangaus noro vykdymas — kad prisimintume, ką jis yra iš meilės padaręs mums, savo draugams. Jomis prieš mūsų akis dangaus veikimu sudabartinama anoji Paskutinė vakarienė ir tuo pačiu Kristaus už mus prisiimta kančios mirtis.
Neseniai buvo paskelbtas šventuoju nacių koncentracijos stovykloje miręs kunigas Maksimilijonas Kolbe. Kartą iš jos vienas baudžiamųjų pabėgo. Stovyklos komendantas išrikiuotiems kaliniams pranešė, kad už tai 20 iš jų turės atsakyti mirtimi. Bet tą skaičių sumažino iki 10 ir, eidamas pro išrikiuotųjų eiles, ėmė rinktis aukas. Vienas iš 10-ies komendanto pasirinktųjų mirties bausmei buvo kareivis Pranas Gojovničekas. Pradėjo vargšas gailiai šaukti, kad jau niekada nebematysiąs savo žmonos ir vaikų. Tai girdėdamas, vienas kalinys, kunigas Kolbe, žengė į priekį, nusiėmė kepurę ir paprašė komendantą, kad jam būtų leista mirti šio kalinio vietoje. Gojovničekas buvo grąžintas atgal, o už jį mirti pasiimtas anas kunigas. Galime suprasti, su kokia padėka šis kareivis su visa šeima dažnai minėdavo savo geradarį, kuris pats mirdamas išgelbėjo jo gyvybę. "Jis mirė už mane!” nuolat aidėjo buvusio kalinio širdyje.
Šiame įvykyje vaizdžiai atsispindi kruopelytė to, ką mums vra padaręs Kristus. Didžiojo penktadienio malda apie jį sako, jog už mus nedvejodamas pasidavė į nedorėlių rankas ir kentėjo kryžiaus kančią. Kiekvieno mūsų lūpoms tinka šv. Pauliaus žodžiai: "Gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane” (Gal 2,20). Kad mums padėtų veiksmingai tai prisiminti, jis įsteigė Mišias, per laiko srautus ir vietos tolius atkeliančias į mūsų tarpą Paskutinę vakarienę ir pačią Golgotą, kur už mus, savo draugus, nukankintas mirė. Jau matėme, kaip prisiminimas yra jo Širdžiai brangus. Turint visa tai prieš akis, ryškėja atsakymas į pradžioje nurodytą klausimą: ar taip jau bloga tiems, kurie pajėgia, sekmadieniais ir švenčių dienomis nenueiti į Mišias? Ar tai didelė blogybė, gal ir galima įvairiai galvoti. Bet kad tai didelė kiaulystė, pagalvojus turi būti aišku kiekvienam.
Kai kas klausia, kodėl Kristaus atlikto darbo lygiai gerai negalima prisiminti namie, ten sekmadienį meldžiantis, kaip ir nuėjus į bažnyčią. Turbūt trumpiausias atsakymas yra, jog Atpirkėjas norėjo, kad tą darbą prisimintume Paskutinės vakarienės būdu: kaip broliai savo tarpe, susirinkę būti kartu su juo prie šventos puotos stalo.
* * *
Yra toks lietuvių priežodis: "Nepatepsi — nevažiuosi”. Koks teisingas tas senas mūsų liaudies priežodis, patvirtina pati modernioji technika, nes matome jį galiojant ne tik arklio traukiamam sodiečio vežimui, bet ir labiausiai ištobulintam automobiliui, iš viso, bet kokiai mašinai. Be reikiamo tepalo ima trintis ir žviegti, viena kitą ėsti joje judančios dalys ir ašys. Ratai, krumpliai ir guoliai, jei netepami, veikiai užsiveržia, sudyla ar net sprogsta ir tokiu būdu paraližiuoja visą mašiną, kartais padarydami ją bevertę atiduoti į geležies laužą. Čia mašinos tepimo vaizdas, pritaikytas žmogui, padės geriau suprasti praktišką Mišių vertingumą ir paaiškins, kodėl naudinga eiti sekmadieniais į bažnyčią.
Jei žvelgsime plačiau, tai juk pamatysime, kad ir žmogus yra stebėtina mašina, išėjusi iš Kūrėjo rankų — ne tik savo kūnu, bet ir visu savo dvasios pasauliu. Pati visuomenė, kurią mes sudarome kaip paskiri ratai, vienas su kitu sujungti įvairiais tarpusavio santykiais, tartum kokiais krumpliais ir diržais, yra akivaizdi besisukanti mašina. Todėl ir čia galioja anas priežodis: "Nepatepsi — nevažiuosi”. O tepalų yra įvairių: nuo paprasčiausio deguto ar lajaus iki specialių brangiųjų alyvų, taigi ir labai aukštos vertės, ir gana nekokių. Mišių auka, galima sakyti, yra puikios rūšies alyva, Dievo didžiadvasiškai parūpinta žmogaus gyvenimo ratams. Tik daugelis iš nesusipratimo ją menkai tenaudoja, graibydamiesi kitokių tepalų. Žvelgiant į Mišių apeigas, negalima nematyti jų stebėtino poveikio ir pavienio žmogaus gyvenimui, ir visuomenės mašinai.
Pradėkime iš eilės. Mišių pradžioje, mušdamiesi į krūtinę, prisipažįstame padarę klaidų, prašovę pro šalį. Jeigu Mišios tebūtų vien tai ir nieko daugiau, turėtume sakyti, kad jos įstabiai sklandina žmonių tarpusavio santykius. Juk pagrindinė versmė, iš kurios kyla nesklandumai visuomenėje, šeimoje, draugijoje, yra nosies rietimas prieš kitą: kas aš! Svarbiausia iš jos keroja vaidai, barniai, kerštavimai, žodžiu, ratų trintis. O pažvelgus j savo paties klaidas, žmogaus nebeima noras nosies prieš kitą raityti: nebėra kaip. Labai prasmingas ir anas gestas — prisipažįstant klydus, muštis į krūtinę, tuo išreiškiant, jog už klydimus esame verti mušimo. Kaip žmogų beims noras kitą daužyti, — ar tai kumščiais., ar žodžiais, ar dar kitaip, — jei pats matosi vertas peikimo ir pylos?
Tas pradinis žingsnis yra geras pasiruošimas Mišioms, bet drauge tartum puikiausia alyva, nuostabiai tepanti žmogaus gyvenimo ratus, ar Į juos žvelgsime asmeniškai, ar visuomeniškai. Čia mūsų gaunama alyva, galima sakyti, išplauna lauk, tartum kokius žvirgždus, savo nosies raitymą ir į kitą skersakiavimą. Kai šių žvirgždų prisirenka tarp mūsų gyvenimo ašių ir guolių, ratai ima žviegti, trintis, daužytis, užsiveržti, byrėti. Trumpai, jei Mišios tebūtų toks savo kalčių prisipažinimas ir nieko daugiau, jau vien dėl to būtų vertos lankyti, nes teikia didžios naudos.
Bet Mišios yra suvis daugiau. Panagrinėkime jų reikšmę toliau, laikydami prieš akis tą patį tepimo vaizdą. Eikime prie vieno dalyko, kuris, jeigu į mūsų gyvenimą įsimeta (arba dažniausiai kitų įmetamas), baisiai trukdo džiugiam ir sklandžiam jo ratų judėjimui, nes šie ima suktis vaitodami, kartindami savijautą, draskydami pačią mūsų širdį. Ta žmogaus gyvenimą ištinkanti nedalia yra kentėjimas, skausmas, kurio taip apstu ir likimo nepašykštima, kad tiesiog priklauso prie mūsų būties. O koks geriausias ir veiksmingiausias tepalas, skausmui ėdant ir tartum kišant baslį į pačius mūsų širdies ratus, gerai nurodyta vienoje giesmėje — pakelti tą savo širdį aukštyn: "Kad širdį tau skausmas kaip peiliais suspaus, / Kad žmonės pabėgs ir tavęs neužjaus, / Pakelk tada širdį nuo žemės aukščiau, / Ir bus tau be žodžių kentėti lengviau”.
Pakelk tada širdį nuo žemės aukščiau... Mišios yra tuo veiksmingos, kad tam širdies kėlimui aukštyn pats dangus jose ateina mums į pagalbą, prie mūsų nusileisdamas, kaip gražiai išreiškia kitos giesmės žodžiai: "Ties Tavo altorium dangus man prilinksta, / Nutilsta man audros, pasaulis lyg dingsta. / Tavim aš gėriuosi, man siela nušvinta, / Širdin ramus džiaugsmas gaivia rasa krinta”. Tas dangus Mišiose prilinksta ne bet kaip, O be galo glaudžiai ir giliai veikdamas mūsų gyvenimą.
Kadangi jose svarbiausia yra švenčiama Kristaus kančios drama, ten regime amžinojo Tėvo Sūnų apspjaudytą, išjuoktą, tampomą po teismus, pusgirčių kareivių kruvinai nučaižytą botagais, varomą į egzekucijos vietą už miesto. .. Kam nepalengvėja gyvenimo dyglių dūriai, kartais baisiai skaudūs, tokiu būdu dalijantis kentėjimu su juo? Minimas erškėčiuotas Atpirkėjo kančios kelias, be to, galingai veja šalin kūno malonumų ieškojimą, pasidavimą gašlumui, išlepimą, kurie, it kokie vampyrai, siurbiasi prie žmogaus ypač patogumais apsipylusioje civilizacijoje, ne vieną tokią jau sužlugdę praeityje.
Mišios taip pat yra neatskiriamos nuo Eucharistijos, kurią priimdami paslaptingu būdu daromės viena su Kristumi, ir jis darosi viena su mumis. Jau pats tas vienijimosi būdas byloja dvasiai labai žavia simbolio kalba. Pagrindinės Mišių apeigos, galima sakyti, yra pasikeitimas dovanomis. Pradžioje, aukojimo metu, Įteikiamos Dievui mūsų jam atnešamos dovanos — duona ir vynas. Jos išreiškia mus pačius — ir mūsų būtį, kurią kaip valgis bei gėrimas palaiko, ir mūsų darbą, kurio yra vaisiai. Konsekracijoje tos mūsų dovanos, Viešpaties priimtos, jo galia perkeičimos, neišsakomai sukilninamos — darosi gyvu Kristaus kūnu ir krauju su jo dievybe ir šventumu. Atėjus Komunijai, šios — dabar jau dangaus—dovanos Dievo duodamos mums. Ar begalėtų būti gražesnis ir žmogaus širdžiai artimesnis būdas dangui prie mūsų prilinkti?
Galima pridėti dar vieną požiūrį, kuriuo Mišiose mums tas dangus prilinksta. Jei jau žemėje kiekvienam bent kiek tauresniam tėvui brangus jo sūnus, tai juo didesne meile savo vienatinį Sūnų myli dangaus Tėvas. Todėl jis turėjo su ypatinga meile žvelgti į tuos, kurie ištikimai stovėjo po jo kenčiančio Sūnaus kryžiumi, kaip evangelijose aprašytos moterys, apaštalas Jonas ir kiti. Mi-šiomis, kaip mus moko tikėjimas, yra atnaujinama Kalvarijos auka. Kas jose dalyvauja, tas tartum stovi po kenčiančio Dievo Sūnaus kryžiumi ir todėl neabejojamai turi būti dangaus Tėvo laiminamas.
* * *
Pradžioje Mišias palyginome su didžiaverčiu perlu. Bažnyčia šią jai patikėtą brangenybę, kaip ir pritiko, amžiams slenkant apsupo menu, muzikos, giesmės, gesto, smilkalo, iškilmingo drabužio apeigomis. Kiekvienas šimtmetis stengėsi duoti, kas jam atrodė vertingiausia. Kai kam gal pro tą išorinio aptaiso gausą buvo pasidariusi neberyški pati vidinė Mišių esmė. Priežodis sako, kad einant per mišką galima nebematyti pačių medžių. Todėl protarpiais vykdomos liturginės reformos. Dabar, sakysime, įvestos ir specialiai vaikų supratimui pritaikytos Mišios, nes iki šiol gal pernelyg visa būdavo sukerpama pagal suaugusius.
Bet, kad ir kokios būtų reformos, Mišias tik tas galės reikiamiau vertinti, kas yra įsisąmoninęs kertines krikščionybės tiesas, su kuriomis jos (kaip ir visas Kristaus atpirkimas) rišasi: kūrinio visišką priklausomybę nuo Kūrėjo, mūsų prigimties pirmykštį garbingumą ir puolimą, iš to fakto mumyse pasilikusį dvilypumą, nuodėmės purvinumą ir Visagalio šventumą, amžinosios pražūties pavojų, žmogaus skurdą be Dievo, pagaliau kad pati Dievo esmė yra meilė. Kieno sąmonėje šios tiesos apiblukusios, nerealios, tam ėjimas į bažnyčią ir Mišios yra šiaip sau priedas, ne gyvybinis reikalas, o Kristaus pelnytas atpirkimas — tik graži frazė.