JUOZAS VAIŠNYS, S.J.
Kaip liūdnas ir nykus būtų pasaulis, jei nebūtų prisikėlimo: jei diena grimztų į tamsą be vilties, kad rytoj vėl kelsis šviesa, jeigu vasara pasinertų rudens ūkanose be vilties, kad ją vėl prikels pavasaris. Koks liūdnas būtų žmogaus gyvenimas, jeigu jis, lenkiamas senatvės, netikėtų, kad vėl grįš nepraeinanti jaunystė. Tai nebūtų gyvenimas, o tik kelionė į mirtį, tai būtų tik laidotuvių procesija.
Kaip liūdnas ir nykus būtų pasaulis, jeigu jam nebūtų sušvitusi atpirkimo šviesa, kuri iš tamsaus kapo prisikėlė, kad vestų žmogų į amžiną prisikėlimą. Ne mirčiai žmogus yra sutvertas, bet gyvenimui. Ne kančia ir liūdesys yra jo dalia, bet laimė ir džiaugsmas.
Kai skamba ir gaudžia Velykų varpai, kai žmonės gieda himnus, skelbiančius pergalę, triumfą, džiaugsmą ir viltį, kartais ne vienas nuleidžia akis žemyn ir pagalvoja, ar mes einame prisikėlimo, ar mirties keliu. Juk pasaulyje tiek skurdo, vargo, kančios... Pasaulis pilnas kontrastų: vienur klesti didžiausia ekonominė gerovė ir net prabanga, o kitur milijonai miršta badu. Šiandien daug kalbama apie laisvę, bet gyvenimas dar pilnas vergijos liekanų. Kiekvienas supranta modernaus karo baisumą, bet visi jam ruošiasi, nesigailėdami bilijonų. Klestint didžiausiai mokslo pažangai, žmogus, visiškai pasimetęs gyvenime, nežino, kam jis gyvena, kur eina, ko siekia. Visi kalba apie vienybę, bet nė piršto neprideda jai ugdyti: žmogus prieš žmogų kovoja, brolis brolį išduoda, visur tiek maža meilės, tiek daug neapykantos.
Didžiojo šeštadienio bažnytinėje liturgijoje viešpatauja ypatinga nuotaika: baigiasi gavėnia ir prasideda Velykos, džiaugsmas maišosi su liūdesiu, kentėjimas keičiasi į triumfą, mirtis kovoja su gyvybe, ant kapo iškyla prisikėlimo vėliava. Tai prasmingiausias mūsų gyvenimo simbolis. Gyvenimas yra
Donato Slavicko nuotrauka
pilnas kontrastų — tai blogio ir gėrio, šviesos ir tamsos, meilės ir neapykantos mišinys. Apšviesti tamsą, nugalėti blogį gėriu ir neapykantą pakeisti meile — tai žmogaus gyvenimo uždavinys.
Kai Kristus iš paskutinės vakarienės salės ėjo kentėti ir mirti, kai jam buvo telikusios kelios minutės dar būti drauge su savo mylimais mokiniais, jis jiems kalbėjo apie tai, kas svarbiausia, apie savo mokslo esmę ir pagrindą, nuolat kartodamas tik du žodžius: vienybė ir meilė. "Tai mano įsakymas, kad mylėtumėte vienas kitą, kaip aš jus mylėjau. .. Būkite viena, kaip aš ir Tėvas esame viena. . . Iš to žmonės pažins, kad esate mano mokiniai, jei būsite vieningi ir mylėsite vienas kitą...” Tai nuolat ir nuolat jo kartoti žodžiai, tai jo mums paliktas testamentas.
Ne kitokius žodžius reikėtų kartoti ir šiandien, pažvelgus į mūsų lietuviškąją visuomenę. Tos Kristaus norimos meilės ir vienybės mums labai trūksta. Mes nesugebame vieningai dirbti, vienas prieš kitą kovojame ir skaldomės. Bet argi nepagalvojame, kad tokiu būdu skaldome ir silpniname mūsų veiklą ir visą lietuviškąją visuomenę, pasitarnaudami tik didžiausiam savo priešui, rusiškajam komunizmui, kuris rankas trina iš džiaugsmo, matydamas mūsų kivirčus ir nesantaikas. Norėdamas šiek tiek humoristiškiau į šį reiškinį žvelgti, prisimeni pasaką apie tuos du susikovusius liūtus, kurie vienas kitą prarijo, ir pasiliko tik jų uodegos. Jeigu mes taip ir toliau vienas prieš kitą kovosime, tai ne daugiau kas liks ir iš mūsų lietuviškosios veiklos.
Kiekvienam logiškai ir šaltai galvojančiam asmeniui turėtų būti aišku, kad labiausiai mus skaldo visokie "duplikatoriai”, steigdami tuo pačiu vardu organizacijas ar institucijas. Mes tų organizacijų ir institucijų jau turime pakankamai — jeigu viena nepatinka, galima pasirinkti kitą. Pavyzdžiui, jeigu kam nors nepatinka skautai, jų veiklos metodai, jų vadovai, tai gali pasirinkti ateitininkus ar kurią kitą jaunimo organizaciją, bet jeigu jis, užuot taip daręs, imtųsi steigti kokius nors "reformuotus skautus”, tai čia jau būtų skaldymas. Juk ką gi sakytume, jeigu kas nors susigalvotų steigti "reformuotą Altą” ar "reorganizuotą Vliką”? Be jokio abejojimo tokie asmenys būtų smerktini, nes tai būtų labai aiškus mūsų veiklos skaldymas.
Žinoma, kartais žmogus, darydamas kokį nors žingsnį, visai be blogos valios suklysta. Klysti yra žmogiška, bet, pažinus savo klaidą, joje pasilikti yra labai negarbinga ir negražu. Tikimės, kad ir tie suklydę "duplikatoriai” susipras ir savo veiklą vystys kokioje jau nuo seniau esančioje mūsų organizacijoje ar institucijoje. Jeigu jie turėtų drąsos taip pasielgti, tai tikrai mes prieš juos nulenktume galvą.
Šių Velykų proga mums reikėtų susikaupti ir pagalvoti apie savo dvasinį prisikėlimą kultūringesnei ir krikščioniškesnei veiklai. Prisiminkime tą visų mylimą vienybės apaštalą Tumą - Vaižgantą, kuris, paklaustas, kuriai partijai priklausąs, atsakydavo: "Nežinau, bet galiu nurodyti tris pagrindinius savo partijos principus: viršuje — Dievas; apačioje Lietuvos žemė; o šalia — broliai ir sesės lietuviai”. Jis visus vertino, visiems stengėsi padėti, nė vieno neniekino. Pats prisipažįsta, kad toks jo elgesys yra davęs gerų rezultatų. Štai jo žodžiai: "Viso mano gyvenimo tendencija — tiesti tiltą tarp vienos ir kitos krypties inteligentų — yra labai dažnai davusi geresnių rezultatų, negu šalinimasis ir brutalus prieštaravimas”.
Jeigu mes dirbame ir kovojame ne savo ambicijoms apginti, bet norėdami laimėti savo tėvynės prisikėlimą, tai į tą didžią kovą turime kviesti kiekvieną lietuvį. Mūsų yra nedaug, mūsų jėgos labai ribotos, tad kiekvieno talka būtinai reikalinga. Jeigu esame per silpni pasiekti krikščionybės idealą — mylėti kiekvieną savo brolį, tai pasistenkime pasiekti bent kiekvienam kilniam žmogui reikalingą minimumą — jį toleruoti.
• Arčiausia prie Sovietų Sąjungos JAV katalikų parapija yra Beringo sąsiaury, Little Diomede saloje, tik trys mylios nuo Rusijos.