Daina Kamantaitė
"Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo vienatinį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas” (Jn 3, 16-17).
Tikėti reiškia laikyti tiesa kokį nors dalyką, pasiremiant Dievo tvirtinimu ir autoritetu. Tai yra religinis tikėjimas. Yra ir kitokių tikėjimų. Pavyzdžiui, mes tikime, kad yra Lietuva, nors mes, jaunesnieji, ten nesame buvę ir jos nesame matę. Mes tikime, pasiremdami tėvų ir mokytojų tvirtinimu bei autoritetu.
Tikėjimas skiriasi nuo žinojimo.Žinojimas yra tada, kai mes laikome tiesa kokį nors dalyką dėl to, kad jį matome, pažįstame, suprantame, patiriame, galime įrodyti.
Man (manau, kad ir kitiems) yra sunku suprasti tikėjimo tiesas, bet aš bandau elgtis taip, kaip šv. Paulius, kuris sako: "Tikėjimas laiduoja mums tai, ko viliamės, įrodo tikrovę, kurios nematome” (Žyd 11, 1). Tikėjimas mums įrodo tokias tikrovės, kurių gamtos mokslai negali suvokti ir įrodyti. Pavyzdžiui, tik tikėjimas mums gali pasakyti, kad pasaulis buvo Dievo sutvertas, kad mes esame skirti amžinam gyvenimui. Mūsų tikėjimo pagrindai yra Kristaus apreikšti ir aprašyti Evangelijose. Žmogus, turėdamas laisvą valią, gali tikėti, bet gali ir netikėti. Tikėjimas yra būtinai reikalingas, norint pasiekti amžinąją laimę.
Reikia dar pastebėti, kad tikėjimas su savo tiesomis ir normomis mums daug padeda ir šio gyvenimo problemas sprendžiant. Tikėjimas mums parodo tikrąją gyvenimo kryptį ir apšviečia kelią, kuriuo turime eiti. Jis duoda atsakymus į daugelį klausimų, kurių nepajėgia išspręsti nei gamtos mokslai, nei filosofija. Jis mums duoda jėgos, kantrybės, suteikia džiaugsmo bei vilties sunkiose gyvenimo aplinkybėse.
Aš tikiu evangelistų skelbiamą Dievą, viso pasaulio ir mano gelbėtoją bei galutinį tikslą.