Vytautas Kasnis
Iš spaudos: "Birutė von Miller, neseniai su šeima atsikėlusi gyventi į Niujorką, kur jos vyras paskirtas atstovauti Vokietijos firmai, užsiprenumeruodama laikraštį, atsiuntė stambesnę auką. Jos trys dukterys gražiai kalba lietuviškai ir jau dalyvavo studentų suvažiavime”.
Perskaitęs laikraštyje šią žinutę, pasigrožėjau vardo išlaikymu ir pagalvojau, kad jis tinka prie kilmingųjų vokiečių baronų titulo. Pasidžiaugiau, kad gražiai lietuviškai išauklėjo dukteris. Gal ir jos ne Erikos, bet Birutės. Ir kai pro duris įėjo iš miesto grįžusi žmona su sūnumi, šūktelėjau: "Kęstuti, ar nenorėtum susipažinti su von Birute?”
Sūnus stabtelėjo, pakraipė pečiais ir nuėjo. O žmona, kabindama paltą, sako:
— Kokią čia dabar grafaitę jam perši?
Aš jiems garsiai perskaičiau apie Birutę von Miller ir nusikvatojau.
— Žinai, — taukštelėdamas per kaktą delnu, sakau, — o gal čia Birutė Burneikaitė, mano studijų draugė?
Pagriebiau telefoną ir paskambinau į laikraščio administraciją, klausdamas adreso.
— Tai vėl lėksi pas savo mylimąsias? — juokavo žmona.
— Žinai, kitą savaitę turiu skristi i Niujorką ir norėčiau ją aplankyti. Įdomu būtų susitikti su žmogumi, kurio nemačiau trisdešimt metų, jei ji ta pati.
Ir prisiminti buvusią meilę, ar ne taip? — erzino žmona.
— Gal ir ne ta pati Birutė, kurią pažinojau, bet ta Burneikaitė, girdėjau, ištekėjo už vokiečio, kai mes dar gyvenome Vokietijoje, — teisinau savo planą.
Vakarieniaujant pasakojau apie Birutę, kurią pažinau universitete ir kurią mes vadinome princese. Mes buvome su ja geri draugai ir dažnai susitikdavome studijų metu studentų pobūviuose.
Birutė von Miller gyveno Niujorke, Lincoln centre, prabangiame bute, dvidešimt trečiame aukšte. Man pasirašius svečių knygoje, palikus vizitinę kortelę, sargas jai paskambino. Pasikalbėjęs, man perdavė telefoną.
— Vytautas Danguolis, — sakau jai savo pavardę, — ar jūs nebūsite Birutė Burneikaitė?
— Taip, ta pati, — sako ji ir prašo grąžinti telefoną sargui.
Už minutės buvome vienas kito glėbyje ir negalėjome atsidžiaugti susitikimu.
— Zinai, Vytautai, kad tu buvai mano simpatija, — ji sako draugiškai, glostydama mano plaukus.
— To tai nežinojau, — teisinaus, — bet kad tu buvai mano simpatija, tai žinau.
— Kelinta iš eilės? — ji juokiasi.
— Pirmoji! — sakau.
— Ir Tu pirmasis!
Juokas veržėsi iš dangoraižio, ir mes nežinojom, nuo ko pradėti pasikalbėjimus bei prisiminimus. Trisdešimt metų. . . trisdešimt metų .. — painiojosi žodžiai. Ji parodė savo nuotraukas, aš — savo atsivežtas. Pasivaišinę kava ir pyragaičiais, išėjome į parką pasivaikščioti. Birutės vyras buvo išvykęs i Aliaską, o dukterys universitete. Buvo graži, šilta pavasario diena. Vaikščiodami prisiminėme paskutines dienas, kai dažnai susitikdavome, ir tą šeštadienio vakarą, kai einant pasivaikščioti Laisvės alėja, pasirodė rusų tankai. Buvome užėję į Konrado kavinę, bet po to vakaro daugiau nesusitikome.
— Mes tave vadindavome princese, ir man atrodė, kad tas vardas tau labai tiko, — prisiminiau pirmąjį su ja susitikimą. — Tu savo išvaizda, laikysena man vis primindavai užburtą pilies karalaitę, o dabar, matai, ir prie tavo pavardės pridėtas kilmingas "von”. Tad atspėjome tavo ateitį.
— Atsisėskime valandėlę, ir aš tau papasakosiu, kodėl mane taip pavadino. Išgirsi visą princesės gyvenimo istoriją.
Ir lengvai atsidususi, ji pradėjo pasakoti: "Vaikystėje mėgstamiausias mano žaidimas buvo vaidinti princesę. Senelė, kuri save vesdino iš bajorų Butvilų giminės, visas man sektas pasakas apipindavo kunigaikščių, princų, princesių aureolėmis. O niekam negirdint, senelė ir lenkiškai mane mokė, nes princesės turinčios mokėti ir daugiau kalbų. O senelis, kuris buvo gyvenęs Amerikoje, vis sakydavo, kad kalbos — tai didelis turtas. Angliškai jis susikalbėdavo, o rusiškai ir žydiškai tai kaip žirnius bėrė, tad ir man savo kalbines žinias perduodavo. Žaisdama su vaikais, aš vis kokią nors karūną ant galvos užsidėdavau ir kalbėdavau svetimus žodžius, kartais ir pati jų nesuprasdama. Ir kokia tada būdavau išdidi, kad jie nesupranta, ir kokie jie man geri, kad aš moku "poniškai” kalbėti. Iš mamos pramokau vokiškai, nes ji augo Rygoje, dėdės kunigo Butvilo globojama, tai ten tą kalbą išmoko. O mūsų kaimynai buvo latviai, tai su jais žaisdama, pramokau ir latviškai.
Tai taip ir prikibo prie manęs "Princesės Daugliežuvės antravardis, Pradžios mokyklą lankydama, nesibodėjau to vardo, bet kai pradėjau lankyti gimnaziją ir į berniukus paslapčia ėmiau žiūrėti, tai ir su ašaromis ir pykdama prašydavau manęs nepravardžiuoti.
Universitete studijavau anglų ir vokiečių kalbas, bet gilinau ir kitas, jau pramoktas. Susidraugavau su konservatorijos profesoriaus Martinoni dukra ir gana gerai pramokau itališkai, šiek tiek ispaniškai. Laisvu nuo studijų laiku kviečiama darydavau vertimus laikraščių redakcijose bei vertimų biuruose. Baigusi gimnaziją, turėjau susitaupiusi pinigų, tai vasaros atostogas praleidau Vokietijoje ir Šveicarijoje. O studijuodama universitete, kas vasarą vykdavau į užsienį kalbų pasitobulinimui.
Tuo mano dažnu lankymusi užsieniuose labiausiai rūpinosi tėvelis, mamai vis dažnai nuogąstaudamas, kad tik aš iš užsienio neparsivežčiau kokio "princo”. Jam nepatikdavo ir mano susirašinėjimas su naujais pažįstamais užsienio kraštuose.
— Ir sekasi tau su tais vyrais, — kartą vartydamas laiškus jis man priminė, — matau, kad su mergaitėmis tu nenori draugauti. Ir su lietuviais tu nenori draugauti. Tai, žiūrėk, vis koks nors žydelis, vokietukas ar ruselis pasimaišo. O dabar vėl su tuo "bam-bizu” susidraugavai, gal net įsimylėjai, — tėvas gana rūsčiai užsipuolė.
Juozaitį aš tikrai labai mylėjau, ir kai tėvelis jį gana piktai "bambizu” pavadino, užspringau ašarose, lyg nujausdama, kad mudviejų meilė kryžminėje ugnyje. Prieš tėvelį niekados nebuvau pakėlusi balso, nes ir gerbiau, ir mylėjau jį, bet tą kartą šūktelėjau:
— Niekados, tėveli, netikėjau, kad iš tavo lūpų kada nors išgirsiu tokį negražų, pravardžiuojantį žodį. Tu gerai žinai, kad jis liuteronas, krikščionis, geras žmogus, tai kodėl dabar, tėveli, pats būdamas geras katalikas, pravardžiuoji kitus?
Apsikabinau jį ir pabučiavau į žandą. Mano ašarotos akys susitiko su tėvelio blizgančiomis akimis. Jis priglaudė mano veidą prie savojo ir taip be žodžių mudu kurį laiką stovėjome. Paskui iš padažnėjusio jo kvėpavimo supratau, kad jis dėl visa to sunkiai išgyvena, jaudinasi. Kiek atsitraukusi nuo jo, žiūriu į jo drebančias rankas, į virpančias lūpas...
— Žinai, — ėmė aiškintis tėvelis, — kartais žodžiai išsprūsta staiga, kaip žvirbliai iš pastogės išbaidyti. Nežinai, iš kur tie žodžiai ateina į tavo galvą, lyg iš gilios pasąmonės.
Mums su tėveliu garsiai besikalbant, visa tai išgirdusi atėjo ir mama. Dabar mes visi trys susėdome minkštasuolyje, ir mama pradėjo pasakoti, kaip daug kartų buvo susitikusi su Juozaičio motina, ir ji pasakė, kad sūnus niekados neves katalikės, jeigu ji nenorės persikrikštyti. Kartą pyktelėjusi mano mama pasakė Juozaitienei, kad jos duktė niekados nebus perkrikšte. Ir tėvelis daug kartų kalbėjosi su senuoju Juozaičiu. Juodu ginčijosi, kad nei tas, nei ta nebus perkrikštai.
Po to pasikalbėjimo su tėvais aš viską išpasakojau Juozaičiui. Jis taip pat, slėpęs nuo manęs savo tėvų pasisakymus apie mūsų draugystę ir meilę, viską nuoširdžiai man papasakojo. Baisu ir prisiminti, kaip mudu visa tai sunkiai išgyvenome. Kūrėme, darėme įvairiausius planus, bet nesimatė prošvaisčių. Vaikščiojome kaip šešėliai, laukdami dangaus pagalbos ir palaimos. Mūsų saulėta meilė vis labiau niaukėsi, ir rinkosi tamsūs debesys. Beliko laukti, kad audra praūš pro šalį, mūsų neužkliudžiusi. Ir taip beskaičiuojant mūsų gražios meilės valandas, staiga skrodė žaibas. Juozaičio tėvas gavo širdies ataką. Aš bijojau būti jo ligos kaltininkė, tai su Juozaičiu baigiau meilės romansą.
Po to susipažinau su tavim, bet tau žurnalistinis darbas ir studijos daug labiau rūpėjo, negu mergaitės. Tau pažadėjo stipendiją, ir rengeisi važiuoti į Čekoslovakiją. Man atrodė, kad tu su manimi draugavai tik dėl to, kad tau reikėjo svetimų kalbų mokytojos. Ar ne taip buvo? Prisipažink!
Dabar aš tau papasakosiu apie antrąją mano meilę, kuri baigėsi vedybomis. Kai Kaune vyko Europos krepšinio pirmenybės, aš buvau pakviesta prie spaudos korpuso. Susipažinau su Čekoslovakijos vokiečiu, sporto redaktorium. Kai po pirmosios sporto rungtynių dienos su būriu žurnalistų nuėjome į Versalio restoraną, mums bešokant, jis prisipažino, kad mane įsimylėjo iš pirmo žvilgsnio. Juokaudama ir aš jam tą pat pasakiau, pridėdama, kad jis, kaip reporteris, kiekviename mieste vis suranda mergaitę, kurią įsimyli iš pirmo pamatymo. Tai išgirdęs, jis užsigavo ir šokant daugiau su manimi nekalbėjo. Iš tikrųjų ir aš juo susižavėjau. Kiek pabuvę Versalyje, ėjome į Metropolio restoraną, kur radome būrį lietuvių žurnalistų. Iš ten vėl grįžome į Versalį ir vakarojimą baigėme paryčiais. Aš buvau jų palydovė ir vertėja. Ir taip kas vakarą po kiekvienų žaidynių mes su žurnalistais kur nors maklinėdavome. Mudviejų pažintis ir draugystė augo, darėsi intymesnė. Atsisveikinant, jis užmovė man ant piršto žiedą, papuoštą jo šeimos herbu. Atsimenu, kai tą vakarą, mums bevaikščiojant po Ąžuolyno parką, jis mane pirmą kartą pabučiavo :ir pavadino sužadėtine. Aš krūptelėjau. Mintimis buvau namie. Rodos, matau mamą, sėdinčią su knyga rankose ir manęs belaukiančią; tėvelį, nervingai po kambarį vaikščiojantį ir pro langą besidairantį. Ir pagalvojau, kas būtų, jeigu jie dabar mane matytų ir išgirstų, ką jis kalbėjo. .. Baisu! Baisu!
Mano susijaudinimą jis pastebėjo ir paklausė, kodėl aš atrodau taip išsigandusi. Aš atsakiau į klausimą, jį pabučiuodama. Dar kurį laiką pasėdėję ant suolelio, išsiskyrėme.
Po to jis kelis kartus lankėsi Kaune, buvome susitikę Vokietijoje. Kas savaitę iš jo gaudavau laišką. Rašė mano draugės adresu. Bijojau duoti namų adresą, nes tėveliai būtų atkreipę dėmesį, kas man taip dažnai rašo.
Po Čekoslovakijos užėmimo Adolfas išsikėlė gyventi į Berlyną. Jo tėvai pateko į Hitlerio nemalonę. Kaip žinai, po to rusai okupavo mūsų kraštą. Tėvelius išvežė į Sibirą. Aš likau viena ir slapsčiausi. Dėl mano susirašinėjimo su užsienio draugais rusai mane laikė šnipe. Manau, kad dėl manęs ir tėvelius išvežė.
Su Adolfu susitikau vokiečių okupacijos metu. Jis buvo karo korespondentas. Susitikome tik kelioms valandoms, nes jis turėjo išvykti su savo kariuomenės daliniu toliau į rytus. Paskui vėl susirašinėjom, jis mane lankė Vilniuje. Mane, kaip kalbų žinovę, paskyrė dirbti karo komendantūroje. Rusams vėl okupavus Lietuvą, atsidūriau prie Karaliaučiaus, kur nuošaliai miške buvo išrikiuota ilga eilė traukinio vagonų. Čia buvo redaguojami ir spausdinami įvairių tautybių laikraščiai. Aš dirbau vertėja ir korektore. Vėl susitikau Adolfą. Mums besikalbant, buvo paskelbtas aliarmas; vos spėjome subėgti į slėptuvę, kai visą traukinį sudaužė. Po to kartą susitikome Dresdene ir Berlyne. Visi tie susitikimai buvo netikėti, nelaukti. Kaip romane, kaip filme. Rodos, vienas kitą vijomės, sekėme. Kažkoks nujautimas mus suvesdavo tai gatvėje, tai traukinyje, tai restorane. Jis vis man sakydavo, kad Dievas jam padeda mane surasti ir juokaudamas grasindavo, kad ir norėdama nuo jo nepabėgsiu. Pa karo susitikome Salzburge, muzikos festivalyje, ir ten būdami, mudu susižiedavome. Jis gavo darbą Ruppo įmonėse, dirbo informacijų skyriuje. Tarnyboje greitai kilo ir pasiekė aukštą postą. Šiai įmonei jis dabar atstovauja Amerikoje.
Susižiedavau, pagauta nuostabios muzikos romantikos, negalvodama apie vedybas. Nenoriu tavęs varginti savo tolimesnio audringo gyvenimo pasakojimais, nes jie tau gali būti neįdomūs. Bet jei turi kantrybės, eikime į restoraną, išgersime kavos. Be to, jau ir priešpiečių metas”.
Mes sėdėjome dangoraižio viršūnėje, ir ratu besisukantis restoranas atvėrė nuostabiai gražius Niujorko vaizdus. Reino vynas atgaivino. Ji tęsė pasakojimą toliau.
"Pasakysiu, kad tėvai buvo teisūs, nenorėdami, kad aš draugaučiau su svetimtaučiais. Vis prisimenu jų pasakymą: kas tėvų neklauso, valgo duoną sausą. Susižiedavau, netikėdama, kad ištekėsiu, o ištekėjusi, kažkokiu nujautimu maniau, kad ilgai su juo negyvensiu. Viskas buvo gerai, meilė žydėjo, iki susilaukiau pirmosios dukros. Prieš vestuves mudu juokaudami ne kartą kalbėjomės, kad jei bus mergaitė, ją krikštysime katalike ir mokysiu lietuviškai kalbėti, o jei berniukas, tai bus liuteronas ir vokietukas.
Kartą mus aplankyti atvažiavo jo tėvai. Mūsų pirmosios mergaitės vardas yra taip pat Birutė. Ji, žaisdama su uošvių atvežta lėlyte ir ją migdydama, uždainavo lietuvišką dainelę "čiūčia-liūlia”. Ir užvirė audra. Tėvas pašėlo, tai išgirdęs. Visu balsu ir pykčiu pritarė ir jo žmona. "Was ist los, was ist los!” — užgriaudė, tartum perkūnas. Mano vyrui, matyt, išsigandus, pradėjau aiškinti, kad aš moku daug kalbų, tai ir vaikus mokysiu. Kas čia blogo? Su viena vokiečių kalba toli nenukeliausi, — stipriai atkirtau. Be to, ji lietuvaitė, lietuvės motinos dukra.
— Lietuvos nebėra, ji rusų okupuota. Be to, tai mažas kraštas, dabar ten visi rusiškai kalba, — mano uošvis griaudė perkūnais, kad net cigaras iš burnos iškrito.
Prisiminiau kadaise girdėtą pasakymą, kad "kvailas, kaip vokietis po pietų”, ir, pasakiusi kiek piktesnį lietuvišką žodį, pasiėmusi už rankos mergaitę, išėjau verkdama iš kambario.
— Adolfai, Adolfai! — ėmė šaukti tėvas, — ar tu girdėjai, kas čia darosi? Donnerwetter! Donnerwetter!
Girdėjau, kad jie garsiai kalbėjo, ginčijosi. Pirmoji atėjo uošvienė į mano kambarį ir ėmė meiliai kalbėti, teisinti savo vyrą, kad jis per daug alaus išgėręs, kad jis labai nervingas, daug nuo Hitlerio kentėjęs. Po kurio laiko atėjo ir uošvis. Jis atsiprašė.
Bet po to atsitikimo ir Adolfas pasikeitė. Jau nebe tas herojus, pavergęs širdį iš pirmo žvilgsnio. Tėvai ėmė mus dažniau lankyti. Gimus antrai mergaitei, aš nusileidau, ir ją pakrikštijom Erikos vardu. Trečiąją mergaitę pakrikštijom Danguole. Susilaukę antros mergaitės, turėjom persikelti gyventi į miestą, kur uošviai gyveno. Nesuradę buto, apsigyvenome pas juos. Adolfas gavo paaukštinimą tarnyboje ir buvo paskirtas didelės įmonės vicedirektorium. Jo prašoma, sutikau pasilikti uošvijoje, tikintis, kad čia ilgai negyvensime — jam mokant gerai angliškai, gal persikelsime gyventi į Ameriką.
Kol dar uošvienė mokytojavo, buvo ne taip blogai. Nors pusdienį buvau viena. Bet kai ji išėjo į pensiją, nebesutilpom vienoje virtuvėje. Nuolat buvo erzelis. Ką tik aš bedarydavau, viskas buvo negerai, "lietuviškai”. Ta lietuvybė buvo linksniuote linksniuojama. Sekmadieniais virdavo kova dėl bažnyčios, nors su Adolfu buvome susitarę, kad vieną sekmadienį einame į katalikų, kitą į protestantų bažnyčią. Dabar Adolfas dažnai išvykdavo tarnybos reikalais, mažiau namie būdavo. Aš likau su mergaitėmis kryžminėje ugnyje. Buvau kalta ir dėl to, kad nesusilaukiau berniuko. Kokia gi bus ateitis jų giminei, kas neš herbų vėliavas... "Alles verloren, alles verloren”, kartą, per daug išgėręs alaus, skundėsi uošvis.
Gavau žinią iš Lietuvos, kad mano tėvai yra gyvi ir gyvena Sibire. Pradėjau jiems siųsti siuntinius. Siunčiau giminėms ir Lietuvoje. Adolfas visa tai žinojo. Jis nei trukdė, nei pritarė. Bet kai sužinojo uošviai, užvirė didžiausia audra. "Jie duonos turi ir badu nemiršta... negi gali išmaitinti visą Sibirą ir Lietuvą. ..” — jie man vis primindavo gana piktai. O Adolfas vis dažniau užsimindavo apie taupymą, prikišdavo, kad aš per daug išlaidi.
Dainavau liūdnas dainas mergaitėms, guodžiausi maldoje. Gyvenimas pasidarė kartus. Laukiau tik dangaus pagalbos ir palaimos.
Kartą nugirdau, kad uošviai, skaitydami laišką, vis dažnai minėjo Lietuvą ir lietuvius. O vakare, jų sūnui grįžus namo ir visiems susėdus prie vakarienės stalo, uošvis pasakė džiaugsmingą naujieną, kad gavo iš sesers laišką. Jos visa šeima buvo apsigyvenusi Lietuvoje, paskui ištremta į Sibirą, po to grąžinta į Lietuvą, iš kur atvyksta į Vokietiją. Klausė, ar mes galėtume juos laikinai priimti. Pirmoji šūktelėjau aš, kad reikia priimti. Džiaugsmingai pritarė ir mano dukterys. Nusileido abejojanti uošvienė ir Adolfas.
Kai po kurio laiko atvyko į Miuncheną uošvio sesuo su šeima, jų pasitikti nuvažiavo į aerodromą Adolfas ir jo tėvai. Aš pasilikau namų ruošai.
Tu netikėtum, koks buvo džiaugsmas, jiems susipažinus su manimi ir mano dukromis. Adolfui mane pristačius ir pasakius mano vardą, jie visi keturi sušuko, kad net langai sudrebėjo: "Birutė!... Birutė!... — tai tu lietuvaitė...” Šiuos žodžius jie ištarė labai gražiai lietuviškai. Tuoj pasklido po kambarį lietuvių kalba. Aš, mano mergaitės ir keturi svečiai bučiavomės, šaukėm iš džiaugsmo. Adolfas ir jo tėvai žiūri, nesuprasdami, kas čia darosi.
Kai susėdome prie vaišių stalo, uošvio sesuo ėmė pasakoti, kad rusams okupavus dalį Vokietijos, kur jie gyveno, ištiko ba-das. Juos pasiekė žinia, kad būriai traukia į Lietuvą, nes ten žmonės, patys daug neturėdami, atitraukia nuo savo burnos duonos kąsnį, kad galėtų pasidalinti su badaujančiais vokiečiais. Ir taip ji su vaikais iškeliavo (vyras žuvo kare). Lietuvą pasiekė basi, apiplyšę, nuvargę, išbadėję, vos kojas galėdami pavilkti. Lietuvoje tuoj atsigavo, pradėjo mokytis lietuvių kalbos ir taip išgyveno kelerius metus. Kai 1954 m. buvo didysis trėmimas į Sibirą, ištrėmė ir juos. Bet su lietuviais gyvendamas nepražūsi. Jie vieningi, kultūringi, pamaldūs, viskuo, ką tik turi, su kitais dalinasi. Taip mes išsilaikėme Sibire; grįžę į Lietuvą, pagyvenome dar metus ir dabar čia laimingai atsidūrėme. Baigusi pasakoti, pakėlė vyno taurę už Lietuvą ir lietuvius.
Kitą rytą mūsų namuose skambėjo lietuvių kalba. O koks pasidarė uošvių gerumas ir saldumas! Švytėjo ir Adolfas, vadindamas mane princese lietuvaite. Aš vėl pasidariau jo gyvenimo džiaugsmas.
Praėjus mėnesiui po svečių atvykimo, aš ir mano mergaitės buvome išviliotos visokiems reikalams į miestą. Kai grįžome namo, mums buvo paruošta staigmena. Ant stalo tarp žvakių buvo pastatyta Lietuvos trispalvė, šalia didelis tortas, papuoštas lietuviškomis spalvomis. Adolfas ir uošviai mus pasitiko išskėstomis rankomis, ir uošvis lietuviškai pasakė: "Tegyvuoja laisva Lietuva!” Mat buvo Vasario šešioliktoji. Po pietų visi giedojome Lietuvos himną. Uošviai laikė rankose jo vertimą. Baigėme malda. Uošvio sesuo pasisakė, kad gyvendama Lietuvoje ir Sibire, buvo labai sužavėta lietuvių pamaldumu ir, kunigo paruošta, priėmė katalikų tikėjimą. Po to, ji pradėjo giesmę "Marija, Marija”. Visi verkėme. Verkė susigraudinę ir uošviai.
Po vaišių uošvienė pakvietė mane į savo miegamąjį. Ten ant lovos ir kitų baldų buvo išklota visokiausių gėrybių. Tai buvo paruoštos dovanos mano tėvams Sibire, giminėms Lietuvoje ir jos vyro sesers draugams lietuviams.
Kai dabar parašysiu laišką tėvams į Sibirą, jie supras mane ir atleis dukrai palaidūnei, nepaklausiusiai tėvų valios. Adolfas ir uošviai uoliai kas antrą sekmadienį lankė katalikų bažnyčią, o aš su dukromis kas antrą sekmadienį eidavome į liuteronų bažnyčią.
Pagyvenus drauge visai šeimai, mus atkėlė į Niujorką. Už kelių mėnesių mus aplankyti atvyks uošviai. Kaip būtų įdomu, kad ir tu tada atvažiuotum”.
Daug kartų apsisuko dangoraižio restoranas ratu, keitėsi žmonės prie stalų, tyliai skambėjo muzika. Susidaužė dvi kristalinės vyno taurės, ir mes užvertėme vienos moters, gražiosios lietuvaitės princesės, dienoraščio lapus.
Pavasarėjantis didmiestis skendo popiečio vėsumoje. "Dievas sukūrė tautas, tad reikia jų ir laikytis”, spaudė ranką gražioji princesė, vietoje pilies, atvėrusi dangoraižio duris.
Redakcijos prierašas.Šiame vaizdelyje matėme religiškai ir tautiškai mišrios šeimos problemas. Ar jos liko išspręstos? Atrodo, kad tautinę problemą lyg ir išsprendė tas atsitiktinis įvykis, bet kaip su religine problema? Gali atrodyti, kad ir ji buvo gražiai išspręsta, susitarus vieną sekmadienį eiti į katalikų bažnyčią, o kitą į protestantų. Bet reikia neužmiršti, kad katalikai yra įpareigoti kiekvieną sekmadienį dalyvauti Mišių aukoje, kurios protestantų bažnyčioje nėra. Ekumeninis sąjūdis yra labai gražus dalykas, bet jis nereikalauja atsisakyti savo tikėjimo nuostatų ir įpareigojimų.
• Indijos 21-je vyskupijoje dirba apie 10.000 indų katalikų kunigų. Iš jų 6 tūkstančiai yra kilę iš Keralos. Iš 44.000 indų seselių vienuolių net 32.000 kilusios iš tos pačios pietinės Indijos valstijos.
• Arkivyskupą Oscar Arnulfo Romero, 62 m., kovo 24 d. nušovė teroristai, kai jis aukojo Mišias Salvadoro sostinės koplyčioje. Tai buvo iškili asmenybė. 1979 metais jis buvo pasiūlytas kandidatu Nobelio taikos premijai. Jo nemėgo kraštutiniai dešinieji, nes jis ryžtingai gynė žmogaus teises, bet jis neįtiko ir kraštutiniams kairiesiems, kurių prievartos veiksmus jis griežtai smerkė.