("Laiškų lietuviamsJ> konkurse II premiją laimėjęs straipsnis)
ALDONA KAMANTIENĖ
“Dieve, Tu esi mano Dievas,
Rūpestingai aš ieškau Tavęs.
Tavęs trokšta mano siela,
Geidžia Tavęs mano kūnas,
Kaip sausa ir trokštanti žemė be vandens” (Ps 62,1).
Gyvendamas pasaulyje, kuris yra pilnas garso, šviesos ir taršos, žmogus jaučia skaudžią tuštumą. Skubėdamas per mechanizuotą civilizaciją, jis ieško prasmės, kuri galėtų patenkinti jo vidinį alkį. Pagal psichologą Victor Frankel, žmogui yra būtina statyti savo gyvenimą ant tvirtų įsitikinimų ir pastovumo principų. Jis matuoja savo gyvenimo patirties vertę pagal tikslą, kurį jis sau pasiskiria. Tikintysis žmogus tą tikslą atranda tikėjime Dievu. Tačiau ir čia reikia turėti stiprų pamatą, ant kurio būtų statomas santykis su Dievu. Krikščionis tą pamatą gali surasti su nuolat nauju įsipareigojimu į Kristaus asmenį ir su Jam atsidavimu.
Koks yra mano krikščionybės supratimas? Ar Kristus yra man tik dogmatinis fonas ir populiarus krikščionybės simbolis, ar Jis yra gyva asmenybė krikščionybės centre? Ar Jis yra gyvas Dievas man šiandien, ar tik gyvenęs prieš du tūkstančius metų?
Kaip pats gyvenimas, taip ir tikėjimas yra procesas. Tikėjimas man neduoda atsakymų, kurie galioja visą gyvenimą. Tikėjimas, jeigu jis yra gyvas, yra besikeičiantis, dinamiškas, besikartojantis ir niekada neatbaigtas. Tikėjime nuolatos atsinaujinu su atsinaujinančia Bažnyčia. Tikėjimas man nėra toks pat, koks buvo prieš 20 ar 30 metų. Žmogus, kuris tikėjime jautėsi stiprus, kai buvo jaunas, o keisdamasis neaugo ir nesikeitė savo tikėjime, gali tą tikėjimo supratimą išaugti, kaip vaikas marškinėlius. Nesuradęs naujų savo tikėjimo sampratų, jis jį gali visai prarasti. Panašiai kaip žmonių bendravimas, taip ir bendravimas tarp Dievo ir žmogaus, jeigu jis neaugs, palaipsniui mirs, Tikėjimo procese mes atnaujiname Dievo supratimą ir savo ryšį su Juo. Tame procese gali pasitaikyti daug abejonių, krizių ir vidaus audrų. Kaip visuose tarpasmeniniuose bendravimuose, taip Dievo ir žmogaus bendravime ištvermingai pergyventos krizės bendravimui suteikia pastovumą ir gilumą. Pagal Paul Tillich, tikėjimas geriausiai bręsta krizėje. Kiti savo tikėjime nepergyvena jokių abejonių ir krizių, bet gal jie yra tie, kurie ir neatiduoda daug savęs ir savo gyvenimo savo tikėjimo procese. Tada jiems nėra daug ko prarasti ar atrasti. Savęs neatiduodamas, neinvestuodamas, žmogus automatiškai traukiasi toliau nuo Dievo. Taigi kiek duodame, tiek ir gauname.
Kartais skundžiamės, kad jaučiamės esą toli nuo Dievo. Bet gal mes norime, kad Jis toli būtų. Jeigu Jis yra mums neaiškus ir paslaptingas, gal ir norime, kad Jis toks liktų. Ralph Martin savo knygoje "Hungry for God” sako, kad jeigu Dievo sąvoka mums yra neaiški ir tolima, mūsų sekimas Juo taip pat yra iš tolo. Tačiau kai Dievas yra arti ir konkretus, mes turime daugiau i Jį reaguoti ir daugiau savęs Jam atiduoti. Artėjimas prie Dievo reikalauja iš mūsų didesnio Jam atsidavimo.
Norint augti tikėjime, reikia vystyti didesnį bendravimą su Dievu. "Tikėjimas nėra kaip tankas gazolino nuolat išsibaigimo pavojuje”, sako William R. Parker ir Elaine St. Johns savo knygoje "Prayer Can Change Your Life”. Jis auga ir stiprėja, kaip sportininko naudojami muskulai. Ir žmogaus su
Dievu bendravimo laipsnis bus toks, kiek to bendravimo bus.
Tikėjimas nėra pasiekiamas per bažnyčios mokslo laipsnius ar teologijos knygas. Jis nėra vien tik intelektualinis tiesų supratimas. Mūsų būtyje yra dar kažkas giliau, negu intelektas, kažkas daugiau asmeniška, negu jausmai, daugiau žmogiška, negu pasąmonė. Savo protu žmogus pasiekia tikėjimo slenkstį, bet tik su Dievo malone gali tą tikėjimą išpažinti.
Tikėjimo išpažinime žmogus vispusiškai išeina iš savęs. Kviečiančio Dievo ir kvietimą priimančio žmogaus komunikacija yra viso tikėjimo reikšmė ir pagrindas. Žmogaus didžiausias šuolis prie Dievo yra pasitikėjimo aktas. Tikėdamas aš sakau Dievui savo "amen” arba "sutinku”. Tai nėra mano lūpų kalba, bet širdies, proto ir visos būties kalba. Tikėjime ne tik suprantu, bet ir priimu ir išgyvenu. Tai yra patirtis, kurią gaunu Šv. Dvasios pagalba. Ji perviršija visokią logiką ir mokslinį žinojimą. Didžiausią pasitikėjimo ir atsidavimo, ne pasidavimo, šuolį matome Evangelijoje, moteriškės ir elgetos tikėjime. Jie tikėjo, kad pasveiks, prisilietę Jėzaus rūbo. Jų tikėjime abejonių nebuvo. Po jų pasveikimo, aišku, visi veržte veržėsi Jį paliesti, bet nė vienas nebuvo pagydytas, nes nė vienas taip netikėjo. Norint pajusti ir išgyventi Dievo galybę ir meilę, reikia paliesti Jį su tokiu tikėjimu, kaip ta paprasta moteris ar tas aklas elgeta.
Tikėti ir pasitikėti nėra lengva. Žmogus nori nuolatinio užtikrinimo arba garantijos. Dažnai savo tikėjime esame kaip tas kalnų lipikas, kuris paslydęs ir bekrisdamas į bedugnę, užsikabino už šakos ir, laikydamasis virš bedugnės, šaukėsi pagalbos. Tada jis išgirdo balsą: "Aš esu tavo Dievas, ar tiki manimi?” — “Taip, Dieve, tikiu”, buvo žmogaus atsakymas. "Tai pasileisk”, pasigirdo ramus balsas iš apačios. Nelengva mums pasileisti tam paskutiniam ir būtinam šuoliui prie Dievo, nes esame žmonės menko tikėjimo.
Kaip minėjau, augti tikėjime yra būtina. Viena iš tokių tikėjime augimo priemonių yra malda. Malda yra dialogas tarp žmogaus ir Dievo. Kristaus mokiniai niekada neklausė Jo, kaip daryti stebuklus, dauginti duoną ir žuvį, prikelti mirusius, bet prašė išmokyti juos melstis. Malda nereiškia išmoktų formulių atkartojimo arba Dievui savo prašymų pateikimo. Maldoje vyksta mano vispusiškas, asmeninis atsivėrimas ir atsidavimas Dievui. Maldoje susitinku su Dievu veidas veidan ir pasirodau Jam toks, koks esu.
Bet koks yra tas mano Dievas, į kurį meldžiuosi ir kuriuo tikiu? Ar Jis yra tas pats mano vaikystės vaizduotės nupieštas visagalis, tolimas, rūstus buhalteris, kuris mane griebs, jeigu mano sąskaitos nebus tvarkoje? John Powell, S.J., savo knygoje "A Reason to Live, a Reason to Die” sako, kad mes susikuriame Dievą į savo panašumą, sudedami į Jį savo žiaurumus, kurie atspindi mūsų bendravimą vieno su kitu.
Senajame Testamente pranašo Izaijo lūpomis Dievas užtikrina mums savo meilę: "Jeigu motina užmirštų savo kūdikį, aš niekada Jūsų neužmiršiu. Aš išpjoviau jūsų vardą savo delnuose, kad niekada jūsų neužmirščiau”. Daug vilties mums teikia ši nesibaigianti Dievo meilė mums. Naujajame Testamente šios meilės centrą randame Jėzuje Kristuje, kuris liepia mums vienas kitą mylėti, kaip Jis mus mylėjo. Čia matome Kristų — tikrą žmogų. Jis gimė, kaip ir kiekvienas iš mūsų, kentėjo šaltį, alkį, skausmą, mirtį. Taigi, būdamas žmogus, Jis kalbėjo mūsų kalba. Būdamas Dievas, išgyveno visą žmogaus prigimtį, išskyrus nuodėmę. Jis mums rodo savo besąlyginę meilę. Kristus negimė, nekentėjo ir nemirė už mus, kad mus nuteistų, pasmerktų, nubaustų. Jis mus atpirko, nes mus mylėjo. Tai suteikia man vilties, kad užuot pasmerkęs, Jis man atleis, užuot nuteisęs — išteisins, užuot baręs — paguos. Jo besąlyginį atleidimą ir meilę matau, kai Jis ištaria prostitutei: "Tau yra atleista”. Mes neturime užsipelnyti Jo meilę. Ji yra mums suteikta. Jis visuomet siūlo mums savo meilę, net ir tada, kai nuo jos nusigręžiame. Mums nereikia keistis, augti, tobulėti, kad Jis mus mylėtų. Mes esame Jo mylimi, kad galėtume augti, keistis, tobulėti. Nuostabiai gera, suradus Dievą be galo mylintį ir suprantantį, priimantį ir atleidžiantį. Man yra lengviau kreiptis į tokį Dievą, negu į sunkiai pasiekiamą, tolumoje esančią būtybę.
Kaip ir kur randu Dievą? Dar nuo vaikystės laikų, turėjau savo vaizduotėje Kristaus atsimainymo sceną ant Taboro kalno. Ten Jis pasikeitė savo apaštalų akivaizdoje. Jo veidas spindėjo, kaip saulė, o rūbai buvo balti, kaip sniegas. Apaštalai buvo pagauti tos nepaprastos šviesos; jiems buvo gera ten būti. Daug savo gyvenimo metų priėmiau tą Persimainymo sceną, kaip Evangelijoje konstatuotą faktą. Tačiau kartą užkliuvau už prancūzų teologo Louis Evely minties, kur jis dėstė, kad apaštalai, atsiskyrę nuo pasaulio trukdymų ir visą savo dėmesį skyrę tik Jam, praregėjo savo vidaus akimis ir išvydo Jį tokį, koks Jis visą laiką buvo. Kaip dažnai gyvenime, Jį sutikę, nepažįstame, nematome, negirdime, nes esame per daug užimti kuo kitu. Tikėjimo akimis yra įmanoma Dievą pamatyti ir išgirsti net ir ten, kur mažiausiai tikimės Jį sutikti. Geriausiai ir arčiausiai Dievą galiu pažinti, pagal Louis Evely, "Jo karalystėje manyje”. Jis manyje kalba man suprantama kalba. Man belieka tik klausytis.
Dievas paliečia kiekvieną iš mūsų savu laiku ir savu būdu. Todėl ir pati geriausia mūsų malda yra visiškas atsidarymas ir atsidavimas Jam tyloje. Jis neateina pas mus, kol manome, kad esame savyje viskam pajėgūs. Jis mus paliečia, kai gyvenimas atrodo bereikšmis ir tuščias, kai jaučiamės atsiskyrę nuo žmonių, kai neapkenčiame patys savęs dėl savo žmogiško silpnumo. Jis mus paliečia, kai nuolat skaudžiai klumpame, nepasiekdami savo įsivaizduoto tobulumo, kai neviltis pražudo džiaugsmą gyventi. Kaip tik tokiais momentais Jis prabyla į mus savo raminančioje tyloje, sakydamas: "Tu esi mano, tavęs nepaliksiu”, arba "Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas manimi tiki, nors ir mirtų, jis gyvens, ir kas gyvena ir tiki manimi, niekada nemirs” (Jn 11,25).
Kaip dažnai šiais skubėjimo laikais esame persiėmę savimi ir savo veikimu, kad negirdime tų Jo raminančių žodžių tyloje ir nepajuntame Jo švelnaus palietimo! Esame kurti ir akli kitam žmogui, kurti poetui ir filosofui, nejautrūs vaikui ir ligoniui, kurti ir akli Dievo gamtos grožiui. Pakopę su Kristumi į kalną, kaip tie apaštalai, tikėjimo akimis pamatysime Dievą džiaugsme, meilėje, skausme, liūdesyje, vienišume. Ji atrasime beviltiškumo tamsoje ir vilties šviesoje. Jį išgirsime pirmajame kūdikio pravirkime ir paskutiniame mirštančiojo atodūsyje. Jis bus atsisveikinančio rankos paspaudime ir išlydinčiojo laiminime. Visas šis atradimas yra tikėjimo dovana, ko anksčiau nepajėgiau suvokti.
Evangelistas Billy Graham sako: "Aš žinau, kad Dievas yra, nes aš Jį asmeniškai išgyvenu. Aš su Juo kalbėjau, su Juo ėjau, Jis manimi rūpinasi ir veikia mano kasdieniniame gyvenime”. Čia prisimenu pasakojimą apie žmogų ir Kristų, kurie ėjo pajūrio smėliu ir stebėjo smėlyje įmintas pėdas. Žmogus, prisiminęs Kristaus pažadą, kad Jis niekada jo nepaliks ir visuomet eis su juo drauge, susimąstęs paklausė, kodėl jo gyvenimo sunkiausiuose momentuose jis mato tik vienas pėdas smėlyje. Kristus jam ramiai atsakė: "Tada, kai buvo tik vienos pėdos smėlyje, mano vaike, aš tave nešiau”.
Pripažinti, kad Jis eina šalia manęs, kad Jis neša mane sunkiuose mano gyvenimo momentuose, tikėti, kad Jis manim rūpinas ir veikia mano gyvenime, yra pakopa mano tikėjimo procese.
Poeto William Blake žodžiais,
"Su tikėjimu galiu matyti Dievo pasaulį smėlio grūde,
Dangų — laukinės gėlės žiede,
Laikyti laiką ant savo delno
Ir amžinybę — vienoje valandoje”.
• Okupuotoje Lietuvoje 148.149 lietuviai pasirašė prašymą ir pasiuntė Brežnevui, reikalaudami grąžinti 1960 m. Klaipėdoje pastatytą bažnyčią, kurios statyba rūpinosi dabartinis Kauno ir Vilkaviškio vyskupijų administratorius vysk. L. Povilonis.