(Kaip išgydyti šeimų ardymo vėžį)
Vytautas Kasnis
Kazys Jonaitis iššoko iš dar tebejudančio automobilio ir, vos nesuklupęs, greitai nubėgo ir, atidaręs namo duris, ėmė šaukti:
— Birute, Birute!
Tylu.
— Birute! — jis rėkė, kad net langai sudrebėjo.
Atbėgęs šeimininką pasitikti katinėlis, kiek pasiraitęs prie kojų, išsigandęs šauksmo, užšoko ant minkštasuolio atlošo.
— Saldute, katyte, kur Birutė? — metęs ant žemės skrybėlę ir odinį krepšį, sukniubęs ant kelių, siekė glostyti katę. — Jeigu ji tave paliko, ji yra kur nors netoli, nes ji tave labai mylėjo.
— Miau... miau, — miaukė katė, vingiuodama uodegyte.
Pasakęs žodį "mylėjo”, Jonaitis krūptelėjo ir dar kartą garsiai sušuko: "Mylėjo!” Palikęs atviras duris, jis nė nepajuto, kai įėjo kaimynai Juodikiai.
— Beldėmės, Kazy, — teisinosi Juodikienė, — bet turbūt negirdėjai. Kai tu tarnybos reikalais išvažiavai pirmadienį į Bostoną, vakare atėjusi Birutė mums pasakė, kad kitą dieną ji išvažiuoja draugės aplankyti, ir prašė, kad mes tau paskambintume į Bostoną.
— Kur? — pakilęs ir išskėtęs rankas šūktelėjo Jonaitis, — kur, sakykit! Kur ji išvyko?
— Ji mums nesakė, ir mes jos neklausėme, — labai džentelmeniškai pamojavęs dešiniąja, lyg tvykstelėjęs teniso rakete sviedinį, ramiai atsakė Juodikis.
— Ar matėte, kai išvyko? Viena ar su Kriaunaičiu? — lyg nesavas po kambarį lakstė Jonaitis. — Kodėl gi man nepaskambinote tą patį vakarą? Juk aš būčiau prašęs, kad viską man papasakotumėte, kas dedasi ... kas de.. .da. . .si mano namuose. ..
Pasakęs paskutinį žodį, Jonaitis lyg ir išsigando.
— Taip, kas dedasi, pabrėžusi žodį "dedasi” ir jį taip pat išdėstydama skiemenimis, kaip ir Jonaitis, Juodikienė sudribo kėdėje. — Tas žodis, Kazy, ir išvijo iš namų Birutę. Jei nori, aš tau dabar viską pasakysiu, kas dėjosi ir dedasi, nes tu žinai, kad mudvi su Birute esame geros draugės. Einame pas mus, pavalgysime vakarienės, pasikalbėsime.
— Ne, niekur neisiu šį vakarą, — atsisakė Jonaitis, tikėdamasis, kad gali Birutė sugrįžti ar jam paskambinti. — Tu išvirk čia mums kavos, aš atsinešiu konjakėlio.
Kaimynei išėjus į virtuvę, vyrai atsigaivino po stikliuką. Sveiks! Sveiks! — bet kalba neužsimezgė.
Brrrr...,— nusipurtė Jonaitis. — Žinai, mano tėvelis sakydavo, kad kieno burna karti, tam ir medus nesaldus. Ir aš, žiūrėk, nusipurčiau, išgėręs tauraus gėrimo. Turbūt mano burna yra prikartusi...
— Ne burna, bet širdis, Kazeli, — atnešusi kavą, įsiterpė Juodikienė. — Tu žinai, kas yra činčibiras? Tai toks atogrąžų medis, kurio sėklos labai karčios. Tėviškėje jį vartodavo kaip vaistą. O žmonės sakydavo, kad niūrus, lyg činčibero prisivalgęs.
— Tik nesakyk, kad aš esu piktas! — šoktelėjo Jonaitis.
Jeigu jau draugui galima pasakyti teisybę, tai tu labai piktas; taip bent skųsdavosi Birutė, — atkirto jos draugė Juodikienė. — Ji, atėjusi manęs aplankyti, dažnai sakydavo, kad tu suniuręs ir amžinai burbi. Vis priekabių ieškai, viskas tau negerai ir esi baisiausiai pavydus. Net pro ašaras juokdavosi, kad jei būtų renkamas pavyduolių karalius, tai tave išrinktų.
— Tai gražiausia, — gana piktokai pasakė Jonaitis ir, išgėręs gurkšnį karštos kavos, vos neužspringo. — Kas labai myli, tas turi pavydėti.
— Pirmiausia, pavydas yra liga. Antra, pavydas yra lyg tie varžtai, kuriuos tu nori uždėti savo mylimam žmogui. Trečia, pavydas — tai vagystė, ir tu nori, kad mylimas žmogus turi būti tavo įrankis, — ramiai dėstė Juodikis. — Aš kalbu apie pavydą šeimoje, meilės pavydą.
— Aš kartoju, kad aš pavydus ir labai pavydus, — šluostydamas rasotą kaktą, sako Jonaitis. — Bet jūs turite suprasti, kad aš labai ją myliu. Aš noriu, kad ji priklausytų man, tik man...
— Ar ji tau neištikima? Ar turi įtarimų? — paklausė Juodikienė.
— Ne, ne ir dar kartą ne! — lyg išsigandęs, visas pabalęs, atsakė Kazys. — Tai mane įžeidžiantis klausimas. Ką tuo norite pasakyti?
— Tu juk, mus pamatęs, tuoj paklausei, ar Birutė išvyko viena, ar su Kriaunaičiu. Vadinas, įtari, nepasitiki, — neatlaidžiai kirto Juodikienė. — Jie draugai, labai geri draugai, bet atmink ir per amžių žinok, kad Birutė tau ištikima ir svetimų vyrų negundo, o Kriaunaitis nėra viliojęs moterų ir nė nebando jos vilioti, jam tik labai ji patinka ir, kartoju, juodu yra geri draugai. Savo galvosena, įsitikinimais, būdu jie turi daug ką bendra. Svarbiausia — jie nepavyduliauja ir yra ištikimi savo šeimoms. O tu tuoj griebiesi įtarinėjimų. Kodėl? O dėl to, kaip pats prisipažinai, kad esi pavydus.
Vieną rytą televizijos programoje buvo kalbama apie vis didėjantį šeimų išsiskyrimą, — įsiterpė Juodikis, — kalbėjęs psichopatologas tvirtino, kad pavydūs žmonės yra psichopatai, ir dėl tos ligos labai didelis nuošimtis šeimų nesugyvena, ten viešpatauja nuolatinis erzelis — visa tai neiškentę, daugelis skiriasi.
— Tai ką tu nori tuo pasakyti? Tu manai, kad aš ligonis. Tu nori įrodyti, kad vyras, kuris labai myli žmoną ir dėl to pavydi jos kitiems, yra ligonis? Tai įžeidimas! — šūktelėjo Jonaitis ir pradėjo vaikščioti po kambarį. — Nesitikėjau, kad jūs, mano artimi draugai, galite mane įžeisti ir taip, sakyčiau, žiauriai pasijuokti.
— Sakyk, ką nori ir kaip nori, bet Birutė pas tave negrįš, jei ir toliau bus tas erzelis jūsų namuose, — ramino Juodikienė.
— Tu prisipažinai, kad esi pavydus, nes labai myli. Bet dabar turėjai progos įsitikinti, kad pavydas ir meilė nesiriša, kad jie yra vienas kito priešai. Jei nori pavyduliauti, tai turi išsižadėti šeimos gyvenimo, o jei, kaip sakai, labai myli, tai turi išsigydyti iš pavydo. Mat blogiausia, kad pavydas, lyg tas padidinamasis stiklas, mažus dalykus padaro dideliais. Pats kartą prisipažinai viename vakarėlyje, kad tave kankino baisios mintys, kai pamatei žmoną, anot tavęs, per meiliai šokančią su kitu vyru. Tu tada pasigėrei ir man skundeisi, kad greičiausiai jie intymiai mylisi. Tu išpūti akis, kai pamatai Birutę pasibučiuojant į žandą su draugais. Padidinamasis stiklas tada tau parodo kitą vaizdą
— tu matai aistringai besibučiuojančius. Ir taip pats kuri vaizdus, įvykius ir gyveni, kankinies fantazijomis. Kūrėjams, menininkams fantazija reikalinga ir būtina, bet šeimos gyvenimui, realiam, gražiam sugyveni-mui yra reikalinga meilė ir jos palydovas — pasitikėjimas. Kai pareiškiamas nepasitikėjimas vyriausybėms, jos griūva, ir valdžią paima kiti. Kai šeimoje pradedama rodyti vieno ar kito nepasitikėjimas, ji atsiduria slidžiame kelyje ir susidaro jai pavojus visai sugriūti.
— Tai tu tvirtini ir žinai, kad Kriaunaitis niekuo dėtas, ir aš be reikalo jį kaltinu, — pradžiugo Jonaitis. — O kaip Jokantas?
— Atsimeni, kai tu gerokai įsigėręs kartą man sakei, kad jeigu turėtum ginklą, tai nušautum Kriaunaitį ir Jokantą? — juokavo Juodikienė. — O aš tada tau pasiūliau visą būrį vyrų iššaudyti, įskaitant ir mano vyrą, nes ir jam patinka Birutės draugystė. Vietoje revolverio, pasiūliau įsigyti kulkosvaidį — su juo greičiau gali susitvarkyti.
— O sakyk, ar Birutei nepatiko Kriaunaitis? — klausė Jonaitis.
— Kaip vyras — ne, bet kaip draugas
— taip. Ir įsikalk sau į galvą, kad tik kaip geras draugas. Tai ji man pati pasakė, ir tuo aš įsitikinau. Ji tik tave mylėjo ir tą ištikimybę ne tik išgyveno, bet ir demonstravo. Be to, tu žinai, kaip ji yra giliai religinga.
— O kaip Kriaunaitis, ar nebuvo jos įsimylėjęs?
— Tu žinai, kad su jais mes svainiuojamės, gerai sugyvename, tad galiu tvirtinti, kad šeimų jis neardo, gražiai sugyvena savo šeimoje ir moterų nevilioja. Jis, kaip buvęs jūrų kapitonas, gal ir turėjo audringą gyvenimą, bet kai sukūrė šeimą, pasidarė sėslus. Jo žmona vis pajuokauja, jog jis dažnai sakąs, kad Birutė jam labai patinka, kad per paskutiniuosius keturiasdešimt metų (tiek metų jis vedęs) kitos tokios žavios moters nėra sutikęs. Bet čia padėk tašką ir nekurk tolimesnių fantazijos vaizdų. Nesikankink ir kitų nekankink. O dabar, kai išsikalbėjom, širdis vienas kitam atvėrėme, išgerkime už seną draugystę po lašelį Birutės gaminto midaus. Valio! Tegyvuoju judviejų meilė!
— Sakyk, ar tu žinai, kur dabar yra Birutė?
— Lipk į antrą aukštą ir Birutės miegamajame rasi po pagalve laišką.
Midaus stiklelį apvertęs, Kazys žaibu užšoko į antrą aukštą. Po kelių minučių grįžo ašarotomis akimis ir šaukdamas, kad dabar pamatė, koks niekšas jis buvęs.
— Jei sutinki su laiške parašytais žodžiais, tai šok į vonią, nuplauk ašaras ir po valandėlės ateik pas mus vakarienės, — pakvietė Stefutė Juodikienė. — Jei sakoma, kad šeimose pirmieji septyneri metai yra kritiškiausi, tai šj vakarą, juos atšventę, pradėsite naują gyvenimą.
— Ak, dangau, — šūktelėjo Jonaitis, — juk šiandien yra mūsų vedybinio gyvenimo septynerių metų sukaktis, o aš nė gėlių neturiu, o krautuvės jau uždarytos!
— Aš nupirkau ir vazoną padėjau prie laiptų. Nesirūpink.
— Man reikia atsiprašyti ir Kriaunaitį.
— Pakviečiau dar gyvus, tavo nesušaudytus Kriaunaičius ir Jokantus.
— Stefute, tu angelas! — puolė į glėbį ir bučiavo Stefutę Juodikienę. — Koks aš laimingas, kad turiu gerų draugų, — bėgdamas į vonios kambarį, pasakė Kazys.
— Gerų vaistų gerą švirkštą jam suleidote, — pagyrė Birutę ir Stefutę Juodikis. Vertai judviem duotas gailestingųjų seserų diplomas. Skubėkime namo. Netrukus susirinks svečiai.