VYSK. VINCENTAS BRIZGYS
158. Kokiu būdu sakramentai yra išganymo ženklai ir priemonės?Sakramentai yra skirti pašvęsti žmones, ugdyti Kristaus kūną, garbinti Dievą. Būdami ženklai, jie patarnauja sakramentų prasmės supratimui. Jie ne tik remiasi tikėjimu, bet jį reiškia daiktais ir veiksmais. Jie ne tik suteikia malonę, bet savo apeigomis paruošia tikinčiuosius tą malonę priimti, deramai garbinti Dievą, reikštis meilės darbais. (Liturg., nr. 59; I, psl. 145).
159. Ar tikintiesiems reikia suprasti sakramentų reikšmę? Yra labai svarbu, kad tikintieji sakramentinius ženklus suprastų ir deramai pasiruošę sakramentus priimtų. Sakramentai yra žmogaus krikščioniško gyvenimo pradžiai ir jo ugdymui. (Liturg., nr. 59; I, psl. 145).
160. Krikštas. Kaip užaugusieji krikščionys ruošiasi krikštui?Ruošiami krikštui užaugusieji tebūna liturginėmis apeigomis, kiek tai įmanoma, priimami į katechumenatą. Katechumenatas yra ne vien tikėjimo tiesų aiškinimui, bet pilnutinis pasiruošimas krikščioniškam gyvenimui. (Bažn. mis. veikla, nr. 14; II, psl. 231).
161. Ar katechumenai yra Bažnyčios nariai?Per gautą iš Dievo tikėjimo malonę katechumenai yra Bažnyčios nariai. Jų paruošimas — katechumenatas yra būtinas, kad jie galėtų įsijungti į visą Bažnyčios gyvenimą ir naudotis tuo gyvenimu savo sielų gerovei. (Bažn. mis. veikla, nr. 14; II, psl. 231).
162. Kokia yra Krikšto sakramento reikšmė?Krikštas, apvalydamas žmogų nuo gimtosios nuodėmės, o suaugusį ir nuo asmeninių nuodėmių, atgimdo jį dalyvauti dieviškame gyvenime, įjungia į Kristaus Bažnyčią, į nukryžiuotąjį ir išaukštintąjį Kristų. Krikštas yra tik pradžia į tą gyvenimo pilnybę Kristuje, kuriai pasiekti Krikštas yra įsteigtas. Pakrikštytasis per tikėjimą, gyvenimą ir pagaliau per Evangeliją siekia tos gyvenimo pilnybės. (Ekum., nr. 22; II, psl. 44).
163. Sutvirtinimas. Kokia yra Sutvirtinimo sakramento reikšmė? Sutvirtinimo sakramentu katalikas glaudžiau sujungiamas su Bažnyčia, gauna ypatingos Šventosios Dvasios jėgos ir griežčiau įpareigojamas, kaip tikras Kristaus liudininkas, skleisti ir ginti tikėjimą žodžiu bei darbu. (Bažn., nr. 11; I, psl. 22).
164. Ar kunigai gali teikti Sutvirtinimo sakramentą? Rytų apeigų kunigai nuo senovės teikė ir dabar tebeteikia Sutvirtinimo sakramentą, vartodami vyskupo pašvęstą chrizmą ir laikydamiesi juos saistančių bendrų ir savos bažnyčios įstatymų. Romos apeigų kunigai šią galią turi gauti iš savo vyskupo ar iš kurios aukštesnės instancijos, vartodami tik vyskupo pašvęstą chrizmą. Jie privalo laikytis savo bažnyčios apeigų ir bendrų bei savo specialių nuostatų. Turįs galią teikti Sutvirtinimo sakramentą kunigas gali teikti jį saistančiomis apeigomis visų apeigų katalikams. (Rytų Bažn., nr. 14; II, psl. 53).
165. Eucharistija. Eucharistijos aukos reikšmė ir tikslas. Mūsų Išganytojas Paskutinės vakarienės metu, tą naktį, kurią buvo išduotas, įsteigė eucharistinę savo kūno ir kraujo auką. Tuo jis pratęsė savo kryžiaus auką per amžius iki tol, kol jis ateis, ir Bažnyčiai paliko savo mirties ir prisikėlimo atminimą — šventumo sakramentą, vienybės ženklą, meilės ryšį, velykinį pokylį, kuriame Kristų priimame, siela laimi malonę ir gauname busimosios garbės laidą. (Liturg., nr. 47; I, psl. 141).
166. Eucharistijos reikšmė kitiems sakramentams ir aplamai Bažnyčios gyvenimui. Visi sakramentai, visas Bažnyčios apaštalavimo darbas yra susijęs su Eucharistija. Eucharistijoje yra visas Bažnyčios dvasinis lobis. Joje Kristus teikia žmonėms dvasinį gyvenimą. Eucharistija yra Bažnyčios mokymo ir apaštalavimo šaltinis bei viršūnė. (Kunigų tarnyba, nr. 5; II, psl. 177).
167. Kodėl II Vatikano susirinkimas grąžino s v. Mišių koncelebravimą į Romos liturgiją? Koncelebruojamos šv. Mišios Rytų liturgijoje visada išliko. Jos prasmingai simbolizuoja kunigystės vienybę. II Vatikano susirinkimas nurodo atvejus, kada Romos liturgijoje galima koncelebruoti šv. Mišias. Kiekvienam kunigui yra palikta teisė aukoti šv. Mišias vienam. Koncelebravimo atvejų tvarkymas yra vietos vyskupo kompetencijoje. Bažnyčios teisė neleidžia vienam kunigui privačiai aukoti šv. Mišių Didįjį Ketvirtadienį, Penktadienį ir Šeštadienį ir visada bet kurioje bažnyčioje tuo pačiu metu, kai joje laikomos koncelebruojamos šv. Mišios. (Liturg., nr. 57; I, psl. 144).
168. Kaip tikintieji turėtų dalyvauti šv. Mišiose? Bažnyčia rimtai trokšta, kad Mišių metu tikintieji nebūtų pašaliniai tylūs žiūrovai, bet pasistengtų suprasti apeigų ir maldų prasmę, aktyviai dalyvautų Mišių eigoje, suprasdami ir sekdami jų vyksmą. Jie turėtų atidžiai sekti Dievo žodį; kunigui aukojant Kristaus kūną ir kraują, aukoti ir save; komunijos metu ir patys priimdami Eucharistiją. Mišių metu nedera kalbėti maldas, nesiderinančias su Mišių eiga. Tikintieji telaiko sau pareiga deramai susipažinti su Mišių eiga, maldomis ir jose aktyviai dalyvauti.
169. Kodėl Eucharistijos priėmimą vadiname komunija? Lotynų kalbos žodis communio reiškia vienybę. Eucharistijoje visi susijungiame viename Kristaus kūne ir tuo būdu sueiname draugystėn ir tarp savęs. Mes drauge su kitais tampame viena duona, vienas kūnas, mes visi esame vienos duonos dalyviai (1 Kor 10,17). Taigi mes tampame to kūno nariai (1 Kor 12,27), ypač gi esame vieni kitų sąnariai (Rom 12,5). Kaip visi kūno nariai, nors jų yra daug, sudaro vieną kūną, taip ir tikintieji Kristuje (1 Kor 12,12). (Bažn., nr. 7; I, psl. 21).
170. Kodėl Bažnyčia ragina priimti šv. komuniją geriau Mišių, negu kuriuo kitu metu? Priimant šv. komuniją Mišių metu, kartu su kunigu išreiškiamas pilnesnis ir tobulesnis dalyvavimas Mišių aukoje. (Liturg., nr. 55; I, psl. 143).
171. Ar galima ir kada galima priimti šv. komuniją abiem (duonos ir vyno) pavidalais? Priimti šv. komuniją abiem pavidalais ne tik kunigams, vienuoliams, bet ir pasauliečiams gali leisti vyskupai Apaštalų Sosto numatytais ir patvirtintais atvejais. Tačiau lieka galiojantis Bažnyčios mokymas, patvirtintas Tridento susirinkimo, kad vienodai vertingai ir pilnai priimama šv. Komunija ir vienu pavidalu. Niekas negali reikalauti, kad komuniją priimtų abiem pavidalais tas asmuo, kuris pats to nenori. (Liturg., nr. 55; I, psl. 143).
172. Koks dabar yra eucharistinis pasninkas? Paskutiniuoju Apaštalų Sosto potvarkiu (1964 m. lapkričio 21 d.), nuo valgio ir svaiginančių gėrimų reikia susilaikyti bent valanda prieš komuniją. Šis susilaikymo reikalavimas — eucharistinis pasninkas nesaisto ligonių: jie gali priimti komuniją, nors būtų valgę ar ėmę vaistų vėliau, negu prieš valandą.
Nėra kliūtis priimti Eucharistijai vanduo, nors jo būtų buvę gerta prieš pat komuniją.
Suprantama, kad neturėtų priimti komunijos asmuo, kol jaučia svaiginančio gėrimo įtaką, nors būtų gėręs ir anksčiau, negu prieš valandą.
173. Atgailos arba Susitaikymo sakramentas. Kas yra Atgailos arba Susitaikymo sakramentas ir kas jį gali teikti? Priimantiems Susitaikymo sakramentą Dievas atleidžia nuodėmes. Tuo sakramentu susitaikome taip pat ir su Bažnyčia, kuri stengiasi žmonėms padėti pasitaisyti, atsiversti. Šį sakramentą teikia vyskupai ir kunigai. (Bažn,, nr. 11; I, psl. 29).
174. Ligonių patepimas. Kas yra ir ką suteikia Ligonių patepimo sakramentas? Šventuoju patepimu ir kunigų maldomis visa Bažnyčia paveda sergančiuosius kentėjusiam ir garbę pasiekusiam Kristui, kad jis palengvintų jiems kentėti ir juos gelbėtų (Jok 5,14-16). (Bažn., nr. 11; I, psl. 29).
175. Kas gali priimti Ligonių patepimo sakramentą? Šis sakramentas nėra tik tiems, kuriems gresia mirties pavojus. Jį gali priimti kiekvienas rimtai sergąs ligonis ir seneliai. (Liturg., nr. 73; I, psl. 148).
176. Kunigystė. Kas yra Kunigystės sakramentas? Kunigystės sakramentu vyriausio ir aukščiausio kunigo pavyzdžiu (Žyd 5,1-10) yra konsekruojami asmenys skelbti Evangelijai, ganyti tikintiesiems ir atlikti kulto pareigoms, kaip tikri Naujojo Testamento kunigai. (Bažn., nr. 28; I, psl. 54- 55),
177. Ką ypatingo teikia vyskupo šventimai? II Vatikano susirinkimas pakartoja, kad vyskupo konsekracija suteikia Kunigystės sakramento pilnybę. Vyskupai yra apaštalų įpėdiniai. Kunigai, diakonai ir kiti yra vyskupų padėjėjai-bendradarbiai. Tik vyskupai gali pašvęsti kitus vyskupus, jie drauge su popiežium valdo Bažnyčią, patys skelbia Evangeliją ir prižiūri jos skelbimą. Visomis šiomis galiomis jie teisėtai naudojasi tik vadovaujant popiežiui, hierarchiškai bendradarbiaudami su vyskupų kolegija i:r jos galva popiežium, kaip buvo apaštalų kolegija, vadovaujama šv. Petro. Vyskupas, nesiderinąs su popiežium ir vyskupų kolegija, netenka teisių į tas galias. (Bažn., nr. 21-22; I, psl. 42-45).
178, Kas yra bendra ir kas skirtinga pašvęsto kunigo ir pasauliečių kunigystėje? Pakrikštytieji savo atgimimu ir Šventosios Dvasios nužengimu yra pašvenčiami dvasios buveine ir šventa kunigija, kad visais krikščionio darbais būtų atnašaujamos dvasinės aukos ir skelbiama, koks geras yra tas, kuris juos pašaukė iš tamsos į savo nuostabią šviesą (1 Pt 2,4-10). Todėl visi Kristaus mokiniai, ištvermingai melsdamiesi ir šlovindami Dievą (Apd 2,42-47), turi aukoti save kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią atnašą (Rom 12,1), kiekvienoje žemės vietoje liudydami Kristų, ir tiems, kurie to pageidauja, paaiškinti apie savyje esančio amžino gyvenimo viltį (1 Pt 3,15).
Bendroji tikinčiųjų ir tarnaujančioji, arba hierarchinė, kunigystė skiriasi esme, ne vien laipsniu. Tačiau jos yra viena kitai skirtos ir kiekviena jų savo būdu dalyvauja vienoje Kristaus kunigystėje. Hierarchinis kunigas savo turima šventąja galia formuoja ir valdo kunigiškąją tautą; atstovaudamas Kristaus asmeniui, jis paverčia dovanas eucharistine auka ir atnašauja jas Dievo bendruomenės vardu. O tikintieji savo karališkąja kunigyste Eucharistiją aukoja drauge su kunigu ir tą kunigystę išreiškia sakramentų priėmimu, malda bei padėka, švento gyvenimo pavyzdžiu, savęs išsižadėjimu ir veiklia meile. (Bažn., nr. io; I, psl. 28).
179. Moterystė. Kas yra Moterystės sakramentas? Moterystė yra sakramentas, kuriame vyras ir moteris prisiekia vienas antram ištikimybę, meilę ir bendrą gyvenimą iki mirties. Šio sakramento galia padeda vyrui ir moteriai kartu siekti šventumo, įgalina gimdyti ir auklėti šeimą. Šioje tarsi namų židinio bažnyčioje tėvai turi būti savo vaikams žodžiu ir pavyzdžiu pirmaisiais tikėjimo mokytojais ir ugdyti savo vaikuose kiekvienam savą pašaukimą. (Bažn., nr. 11; I, psl. 30).
180. Kas yra sakramentalijos? Sakramentalijomis vadinami įvairūs pašvęsti daiktai ar veiksmai, Bažnyčios naudojami įvairiems dvasiniams reikalams. Sakramentalijas įvesti ar panaikinti gali tik Apaštalų Sostas (Can. 1144).
181. Kuriam tikslui Bažnyčia įvedė sakramentalijas? Sakramentalijomis žmonės paruošiami priimti sakramentų malones. Jomis taip pat pašventinami įvairūs gyvenimo reikmenys bei momentai. (Liturg., nr. 66; I, psl. 145).
182. Ar pasauliečiai gali teikti sakramentalijas? II Vatikano susirinkimas paliko teisę diecezijų valdytojams vyskupams leisti, kad kai kurias sakramentalijas, bent ypatingomis aplinkybėmis, galėtų teikti ir kvalifikuoti pasauliečiai. (Liturg., nr. 79; I, psl. 149).
183. Mirusiųjų laidojimas. Ką naujo į-vedė II Vatikano susirinkimas mirusiųjų laidojimo apeigose? II Vatikano susirinkimo nutarimu, laidotuvių apeigose labiau išreiškiamas krikščionių mirties velykinis pobūdis — prisikėlimas. Apeigų tikslesnę liturgiją nustato krašto vyskupai, patvirtina Apaštalų Sostas. Liturginių drabužių spalvos atžvilgiu galima laikytis deramų krašto tardicijų. Naujai įvestos Mišios, laidojant kūdikius. (Liturg., nr. 81-82; I, psl. 150).
184. Kokia yra Bažnyčios mintis tikinčiųjų laidojimo būdo atžvilgiu? Bažnyčia pabrėžtinai primena, kad reikia laikytis tradicinio laidojimo būdo. Tik išimtinais atvejais gali būti leista kūną sudeginti. Jeigu tai daroma dėl pakankamos priežasties be paniekos krikščionybei, galimos už mirusį pamaldos bažnyčioje. Yra draudžiama kunigams dalyvauti deginimo vietoje ir ten prieš ar po deginimo atlikti kokias nors liturgines apeigas. (Tikėjimo Doktr. šv. Kongregacijos dekretas, 1964. V.8).
185. Kunigų pareigos — Brevijoriaus malda. Ar yra pasauliečių, kalbančių Brevijoriaus maldas? Kalbėti Brevijoriaus maldas gali ir pasauliečiai. Yra brolijų ir kitokių pasauliečių institucijų, kurių regulos reikalauja, kad jų nariai kalbėtų Brevijoriaus ar vadinamąsias Mažąsias Valandas. (Liturg., nr. 98; I, psl. 154).
186. Ką Bažnyčia pataria pasauliečiams šiuo klausimu? Ypač tose vienuolių ar kitose bažnyčiose, kur vienuoliai ar kunigai kartu kalba Brevijoriaus maldas, Bažnyčia pataria dalyvauti ir pasauliečiams, kartu kalbant tas pačias maldas. (Liturg., nr. 100; I, psl. 155).
15. KELIAS Į IŠGANYMĄ
187. Dievo įsakymai ir sąžinė. Kokia yra aukščiausia taisyklė žmogaus gyvenime? Žmogaus gyvenimo aukščiausia taisyklė yra pats dieviškasis, amžinasis, objektyvus ir visuotinis įstatymas, kuriuo Dievas pagal savo išminties ir meilės planą tvarko, kreipia ir valdo šį pasaulį bei visus žmonių bendruomenės kelius. Tad kiekvienas žmogus turi pareigą ir teisę ieškoti religinės tiesos, kad galėtų daryti teisingus sąžinės sprendimus. (Tik. laisvė, nr. 3; II, psl. 291).
188. Ar žmonės visur privalo laikytis objektyvių dorovės reikalavimų? Dorinė sritis apima visą protaujančio Dievo kūrinio bei pašaukto į aukščiausius dalykus žmogaus prigimtį. Todėl susirinkimas skelbia, kad visi privalo absoliučiai pripažinti pirmenybę objektyviai dorovei. Tik ji viena pralenkia ir atitinkamai derina visas kitas, nors ir didžiavertes, žmogaus veiklos sritis. (Visuom. bendr. priemon., nr. 6; II, psl. 14).
189. Sąžinė. Ar gali žmogus rasti objektyvios moralės įstatymus be dieviško apreiškimo? Savo sąmonės gelmėse žmogus pastebi įstatymą, visada raginantį mylėti, daryti gera, vengti blogio. Kiekvienas žmogus privalo laikytis to įstatymo, nes tuo įstatymu jis bus teisiamas (Rom 2,14-16). Žmogus privalo ieškoti tiesos. Atsitinka, kad žmogus klysta iš nekalto nežinojimo, tačiau negalima teisinti apsileidimo ieškoti objektyvios tiesos. (Bažn. dabart. pasaulyje, nr. 16; I, psl. 183).
190. Kas yra sąžinė? Sąžinė yra žmogaus vidinis, negirdimas balsas, liepiąs daryti gera, vengti bloga, sprendžiąs, kas yra gera, kas bloga. Kai žmogus žino Dievo įstatymus, sąžinė jam pasako, kas yra pagal Dievo įstatymus ir kas jiems priešinga. (Bažn., dab. pasaul., nr. 16; I, psl. 183).
191. Ar privalome klausyti sąžinės? Sąžinės balso žmogus privalo ištikimai klausyti, bet ką veikdamas, kad pasiektų Dievą, savo tikslą. Žmogus negali būti verčiamas ką nors daryti prieš savo sąžinę. Taip pat negalima jam kliudyti taip elgtis, kaip jo sąžinė reikalauja, ypač tikėjimo srityje. (Tik. laisvė, nr. 3; II, psl. 291).
192. Ar klausydamas savo sąžinės žmogus turi paisyti tik pats savęs? Savo laisvės principą ir sąžinės laisvę žmogus saugo ne kur kitur, o gyvendamas bendruomenėje. Naudojantis laisve, reikia laikytis asmeninio ir visuomeninio principo, atsižvelgiant į bendrąją gerovę. Su visais reikia elgtis teisingai. Ginti visuomenę nuo blogybių, kurios gali kilti iš sąžinės laisvės piktnaudžiavimo, pirmoje eilėje yra civilinės valdžios pareiga. Tačiau valdžia turi atlikti šią savo pareigą ne sauvaliaudama ar neteisingai remdama kurią vieną pusę, o laikydamasi teisės normų, kurios atitinka objektyvią dorovinę santvarką. Visa tai yra pagrindinė bendrosios gerovės dalis, vadinama viešąja tvarka. (Tik. laisvė, nr. 7; II, psl. 295).
• JAV aukščiausiasis tribunolas patvirtino Kentucky valstijos aukšč. teismo sprendimą, kuriuo apribojama valstijos galia kištis Į privatines mokyklas, reikalaujant vartoti valstijos patvirtintus vadovėlius, reikalaujant patvirtinti mokytojus ar nustatant programas dėl akreditavimo.