BIRUTĖ A. VINDAŠIENĖ
Po keturių dienų Romoje sėdame į autobusus ir jau vokiečių vadovų vedami apleidžiame amžinąjį miestą. Keliaujame į Florenciją. Plati autostrada veda į šiaurę. Neilgai trukus, ant kalno išdygsta didžiulis Assisi pranciškonų vienuolynas ir bažnyčia. Čia sustojame kelioms valandoms aplankyti šv. Pranciškaus bažnyčios ir kapo.
Assisi senas miestas, gatvės siaurutės, todėl ir autobusas tik privežė prie kalno, o paskui ėjome pėsti. Prie krautuvių durų pristatyta suvenyrų, languose daug rankdarbių: mezginių, siuvinėtų daiktų, žalvario dirbinių, bet mes skubame aukštyn. Štai jau ir aikštelė. Į bažnyčios šventorių veda tiesūs, aukšti laiptai. Lipame į bažnyčią, o iš ten vėl leidžiamės laiptais žemyn prie šventojo kapo. Šv. Pranciškaus kapas tamsios koplyčios altoriuje, kurį galima apeiti iš visų pusių. Žmonės uždega žvakes, meldžiasi, bet fotografuoti neleidžiama.
Po pietų pertraukos vėl važiuojame į šiaurę ir Florenciją pasiekiame jau vakarop. Mūsų viešbutis miesto pakraštyje. Gatvės plačios, statyba moderni, daugiabučiai namai.
Rytą važiuojam apžiūrėti Florencijos. Autobusas sustoja prie Santa Maria del Fiore katedros. Čia trys nepaprastai gražūs spalvoto marmuro pastatai: katedra, krikštykla ir varpinė. Katedra buvo pradėta statyti 1296 m. ir užbaigta 1436 m. Prie jos statybos dirbo daug italų architektų. Katedra yra romaniško stiliaus su gotikos architektūriniais ornamentais, kurie jai suteikia pakilumo, linijų lengvumo ir grakštumo. Pastatas yra balto, žalio, rausvo ir pilko marmuro, natūraliai žėrintis spalvų raštais, užbaigtas kupolą virš didžiojo altoriaus. Jis pasižymi nepaprastu grožiu ir dominuoja visą Florencijos miestą. Jau seniai Florencijoje yra miesto nuostatas, kuris neleidžia statyti jokių kitų pastatų, aukštesnių už katedrą.
Greta katedros stovi to paties stiliaus marmurinė Giotto varpinė. Jos statyba truko nuo 1334iki 1359m. Ši varpinė ne tik stilinga ir grakšti, bet ir labai aukšta — 82 metrų. Ji su katedra nesusijungia.
Priešais katedrą, perėjus aikštę, stovi šv. Jono krikštykla, skirta šv. Jono Krikštytojo garbei. Pastatas iš spalvoto marmuro, priskiriamas 11-12 amžiaus romaniškam stiliui. Čia buvo planuota išėjimai į visas keturias pasaulio šalis, bet buvo įstatytos tik trejos durys, nes viename gale buvo altorius. Šis pastatas iki 1128 m. ėjo Florencijos katedros pareigas. Jame buvo pakrikštytas ir garsusis poetas Dante.
Variniai slenksčiai ir varinės durys puošia šv. Jono krikštyklą, bet gražiausios yra rytų durys. Į jas meninikas Lorenzo Ghiberti sudėjo 27 darbo metus, iš vario nuliedamas 10 Senoio Testamento paveikslų, tokio grožio, kad Michelangelo jas pavadino Rojaus vartais.
Santa Maria del Fiore katedroje randame dar vieną Michelangelo Pietą, kurią skulptorius pradėjo, turėdamas 75 metus amžiaus, ir planavo ją pastatyti ant savo kapo. Ši Pieta, vaizduojanti 3 asmenis, laikančius Kristaus kūną, liko neužbaigta.
Pravažiuojame marmurinę romaniško stiliaus Santa Maria Novella bažnyčią. Ji pastatyta iš balto ir žalio marmuro. Pradžią jai davė 1279 m. domininkonų ordino vienuoliai.
Šv. Kryžiaus bažnyčia buvo statoma 100 metų, tarp 13 ir 14 amžiaus. Bažnyčia aiškiai romaniško stiliaus, bet greta jos stovinti varpinė — gotiška. Ją pravažiavus, į akis krinta didžiųjų durų mėlyna šešiakampė žvaigždė. Čia palaidota daug žymių mokslininkų, rašytojų, muzikų, kurių kapus puošia balto marmuro skulptūros, vaizduojančios jų talentų liūdinčias mūzas.
Vykstame į "Akademiją” apžiūrėti galerijos. Vadovas aiškina, kad Michelangelo pradėjo Dovydo statulą, būdamas 26 metų amžiaus, ir po 4 metų ją užbaigė. Statula išreiškia fizinę ir dvasinę jėgą. Be Dovydo dar yra ir daugiau marmuro statulų, iš kurių skiriasi, tarsi neužbaigta, besiveržiančio iš akmens žmogaus figūra. Tai viena paskutiniųjų Michelangelo skulptūrų, vaizduojanti žmogaus dvasinį norą išsiveržti iš fizinio pasaulio varžtų. Čia radome ir ketvirtą Michelangelo Pietą. Jos visos gražios, tačiau pati gražiausia yra Vatikane.
Visa popietė buvo skirta apžiūrėti miestui. Vieni skuba į krautuves, kiti į muziejus. Miestas nedidelis, palyginus su Amerikos didmiesčiais, neklaidus, pilnas gražių aikščių su fontanais ir renesanso statulomis. Čia daug yra pasidarbavę ir kultūrinių lobių pririnkę italų didikai Medici. Jų pastangomis 16 amž. viduryje buvo pastatyti dideli ir gražūs Uffizi meno muziejaus rūmai. Jie yra klasikinio romaniško stiliaus, iš lauko remiami ir puošiami marmuro kolonų bei statulų. Šių rūmų architektas buvo Giorgio Vasari, kurio vardu pavadintas ir vienas muziejaus koridorius.
Jau 400 metų, kai Medici kunigaikščių giminė renka meno šedevrus ir išstato Uffizi muziejuje viso pasaulio žmonių pasigėrėjimui. Čia ilgus koridorius puošia Romos imperatorių biustai, klasiškos graikų ir romėnų statulos, sarkofagai ir vonios, išpuoštos skulptūromis, ant sienų kabo dekoratyviniai kilimai, austi Briuselyje, kuriuose vaizduojamos legendos ir kunigaikščių bei karalių gyvenimas. Gausu religinio turinio paveikslų. Daug gražių portretų iš renesanso laikų, kuriuose menininkai išreiškia grožio supratimą darniomis spalvomis, švelniomis, grakščiomis linijomis, pasirinkdami istorines ar legendarines temas. Šis muziejus nepaprastai praturtina žmogaus meno pojūčius.
Uffizi muziejaus rūmai remiasi į Arno upę, o pro langus matyti Ponte Vecchio (Senasis tiltas). Jis garsus savo auksakalių krautuvėmis. Tiltas visai netoli nuo miesto centro. Per jį niekas nevažiuoja. Tvirtai atsirėmęs akmeninėmis kojomis į Arno upės dugną, jis net per tris aukštus talpina gražiausius aukso išdirbinius bei brangenybes. Languose išstatyti pavyzdžiai vilioja pirkėjus. Krautuvės mažytės, skoningai įrengtos, patarnavimas mandagus, individualus. Apžiūrėjom krautuves, puikius papuošalus, aukštas kainas. Kai ką perkam, o kitas svajones paleidžiam Arno vandeniu pasroviui.
Pasukam į Piazza Republica. Čia didelis pastatas be sienų, tik ant aukštų kolonų laikomas romaniškas stogas. Tarp kolonų daugybė atvirų krautuvėlių. Pirk, ką tik nori.
— Ach, signora, už šį odinį rankinuką tik 65.000 lyrų, — sako vienas pardavėjas.
Žiūriu abejingai.
— Na, 55.000 lyrų!
Šypsausi. Jaunas pardavėjas pažvelgia į savo tėvą, o šis palinguoja galva.
— Kaip jums — 45.000 lyrų...
Kaina smarkiai krinta, o aš šypsausi.
— Nesustokim, einam toliau, — paragina bendrakeleivė, ir mes nueinam.
Siaurose gatvelėse randame daug rūbų, indų, papuošalų bei odos išdirbinių krautuvių. Florencijoje yra labai daug odos įmonių, todėl visi odos dirbiniai daug pigesni, negu kitur.
Vakarieniaujame viešbutyje, o po vakarienės autobusu grįžtame į Piazza Republica, kur kavinėje klausomės itališkos populiarios muzikos, o nuo kalno stebime nakties šviesose paskendusį miestą.
Kitą dieną išvykome iš Florencijos ir apie 1 val. jau buvome Veronoje. Sekmadienis, viskas uždaryta, tik valgyklos ir kavinės atidarytos. Viduryje miesto parkas su fontanu, kurio vandenį stiprus vėjas purškia seno sugriuvusio koliziejaus link. Palydovas aiškina, kad šis koliziejus, kaip ir Romoje, buvęs skirtas tik vaidinimams, žaidimams, sportui, patricijų vyrų malonumui. Jis yra trečias savo didumu ir maždaug to paties amžiaus, kaip Romos koliziejus. Norėjom jį pamatyti iš vidaus, bet buvo užrakintas, o prižiūrėtojas buvo "siestoje”, t.y. ilsėjosi iki 4 val. po pietų. Kiek nuliūdę, važiuojame toliau. Palydovas, norėdamas mus paguosti, užveža į aukštą kalną, į kunigaikščių pilį. Bet ir čia uždaryta — siesta. Pilies kieme žydi dideli oleandrų krūmai, magnolijos, o pakalnėje nusitiesia visas Veronos miestas, kurio viduriu, kaip ir Florencijoje, teka didelė upė. Vaizdas įspūdingas, tad visi fotografuojame.
Diena pradeda niauktis, o išvažiavus iš Veronos lyja. Keliaujame pamatyti didžiausio šiaurės Italijos ežero — Lago di Garda. Vakare pasiekiame žavią vasarvietę — Desenzano miestelį. Čia mūsų nakvynės vieta, o rytoj lankysimės Venecijoje. Desenzano miestelis, išsitiesęs ežero pakrantėje, pilnas gražiausių vilų, kurių tvarkingai aptvertuose kiemuose stovi brangūs automobiliai, žydi rožių sodai, darželiai, auga magnolijos ir palmės. Gatvės platesnės negu Romoje, o šaligatviai vos vienam žmogui praeiti. Kiek platesnis šaligatvis eina pačiu ežero krantu. Juo vaikščioja italų vasarotojai. Prie šaligatvio stovį suoleliai leidžia pasigėrėti ežero vaizdu. Ežero vanduo švarus, geras maudytis. Antroje ežero pusėje prasideda Alpių kalnai. Vasaros saulėje kyla į dangų jų žaluma. Mes vaikščiojame ir kvėpuojame grynu oru, džiaugiamės smilgomis, motiejukais, dobilais ir žydinčiomis magnolijomis.
Naktį pradeda lyti, o apie 4 val. ryto pakyla viesulas. Vėjas negailestingai drasko langines, zvimbia lango stikluose ir klebena duris. Rodos kambarys pilnas vėjo grėsmės, darosi nejauku.
Išaušta apsiniaukęs rytas. Po pusryčių išvažiuojame į Veneciją, jūros karalienę. Keliaujam per tiltus ir tunelius, nes jau prasideda Alpės, kalnų keliai. Netoli Venecijos pasiekiame pajūrio lygumą ir pervažiuojam 4 kilometrų ilgio tiltą per pelkes. Venecijos priemiestis pilnas fabrikų, tik jie ne salose, o kontinento pakraštyje.
Mūsų autobusas sustoja Piazza di Roma aikštėje, ir kol mūsų palydovai parūpina bilietus į laivą, mes perkame suvenyrus ir lauktuves. Jau ir čia platūs laiptai veda į tipišką Venecijos tiltą per kanalą. Susėdę į laivą, didžiuoju kanalu (Canale Grande) plaukiame į Lido salą, j Šv. Morkaus aikštę.
Venecija yra ant 118 salų, kurias riša 160 kanalų ir 400 tiltų. Šį miestą pastatė ir šimtmečiais puošė italų didikų Dožų giminė. Tai vienintelis pasaulio miestas, kurio pamatus plauna vanduo, o pagrindinis susisiekimas vyksta motorlaiviais, laiveliais ir gondolomis.
Praplaukiame gyvenamus namus, kur prie laiptų stovi pririšti laiveliai, matome puošnius rūmus su skulptūromis ir freskais bei statulomis, stilingas bažnyčias ir daugybę išsišakojusių kanalų. Lido saloje palydovai mus veda parodyti stiklo pramonės. Stiklo pūtimo technika ir menas perduodama iš kartos į kartą. Stebimės, kaip per keletą minučių padaroma meniška vazelė, arklio statulėlė. Malonu stebėti besivystančias stiklo formas. Paskui einame į stiklo dirbinių krautuvę, kur akys nuo vieno rinkinio bėga prie kito, prie įvairiausių formų vazų, stiklinių bei kitokių ornamentinių daiktų, papuoštų net 22 karatų auksu. Venecija yra garsi stiklo pramone.
Šv. Morkaus aikštę iš visų trijų pusių supa trijų aukštų rūmai. Prie jų lauke sustatyti staliukai apsėsti pavargusių kavos mėgėjų, už kolonų slepiasi puikios krautuvės, o aikštės vidurį valdo tūkstančiai karvelių. Žmonės perka kukurūzų sproginukus ir jais lesina karvelius, kurie čia labai jaukūs ir prieina visai arti žmogaus.
Kitame aikštės gale stovi Šv. Morkaus bazilika. Ji buvo pradėta statyti 827 m., kad joje būtų galima palaidoti šv. Morkaus kūną. Statyba baigta 1071 m., bet šventojo kapo ten nėra, tik liko jo vardas ir gražus meno kūrinių rinkinys bažnyčioje, sutraukiąs turistus iš visų pasaulio kraštų.
Priešais Šv. Morkaus baziliką stovi labai aukštas bokštas — varpinė. Čia keltuvai veža žmones į viršų, iš kur puikiai matyti Venecijos miestas, didieji kanalai, kitos salos ir Šv. Morkaus aikštė iš viršaus. Vaizdai tikrai žavūs. Ant vienų rūmų bokšto dvi didelės statulos kūjais muša valandas, o virš Šv. Morkaus didžiųjų durų trūksta trijų žirgų, kurie šiuo metu yra Londono muziejuje.
Dožų rūmai — tai puikiausias 14 amžiaus architektūros pavyzdys. Šiuo metu čia yra muziejus, kuriame galima pamatyti nuostabių freskų bei garsių dailininkų tapybos kūrinių. Turistus domina ne tik rūmų grožis, bet ir požeminis kalėjimas. Sakoma, kad iš to kalėjimo nuteistieji būdavo vedami per mažąją Šv. Morkaus aikštę, per Atodūsių tiltą į mirties bausmės vietą, kur jiems nukirsdavo galvas. Jie žvelgdavo jūros link ir dūsaudavo, atsisveikindami su šiuo gražiu pasauliu. Šis tiltas kerta kanalą, kuris išsilieja į jūros įlanką. Antroje įlankos pusėje matyti Šv. Jurgio sala su puikiais pastatais, kurie tartum plaukia tarp jūros ir dangaus. Net ir mirti pasmerktas žmogus čia galėtų stovėti, gėrėtis ir dūsauti.
Po pietų pradeda rimtai lyti. Sako, Venecijoje lietus dažnas svečias. Iš aikštės išnyksta karveliai ir žmonės, o mes vėl laivu plaukiame į Piazza di Roma ir autobusais grįžtame į Desenzano. Kitą rytą vėl autobusais keliaujame į šiaurę. Lauke vėsu, saulėta diena, o kelias bėga Lago di Garda pakrantėmis, kartais pasislėpdamas pusiau atviruose tuneliuose, kartais pakildamas į kalną ir leisdamas mums pasigėrėti kalnuose Įstrigusio ežero vaizdu.
Po kiek laiko išsukame iš didžiojo kelio, ir autobusai kopia į kalną. Palydovas aiškina, jog važiuojame Į St. Michelle kalną, iš kurio puikiai matyti visas Lago di Garda ežeras. Siauras keliukas eina stačiomis pakriaušėmis, užspausdamas pro langą žvelgiantiems kvapą, kol sustoja pačioje kalno viršūnėje. Čia randame malonų restoraną su terasa Į ežero pusę ir mažytę Šv. Mykolo koplytėlę. Koplytėlė jauki, vaizdas Į ežerą nepaprastas, o iš kitos pusės St. Michelle kalną supa aukšti, snieguoti Alpių kalnai. Tikrai reto grožio vieta.
Čia mums buvo tik poilsio vieta. Po geros valandos vėl leidžiamės žemyn į didįjį vieškelį. Žemyn važiuoti baugiau, negu į kalną. Kelias siauras, staigūs vingiai, tipingi kalnuose, o pro autobuso langą matyti tik staigi pakriaušė žemyn. Už tai, kai pasiekėme vieškelį, visi plojome savo vairuotojui už puikų sugebėjimą važiuoti kalnų keliais. (b.d.)