Mūsų visuomenėje yra įsigalėjusi labai klaidinga nuomonė, kad Katalikų Bažnyčia liepianti žudyti gimdančią motiną ir gelbėti kūdikį, jeigu negalima jų abiejų išgelbėti. Sakoma, kad medikų dėsnis yra: pirma motina, paskui kūdikis; Bažnyčios dėsnis esąs priešingas: pirma kūdikis, paskui motina. Tai yra tikra nesąmonė. Bažnyčia niekados to nemokė ir nemokys. Bažnyčia neskirsto pirmos ar antros vietos nei motinai nei kūdikiui. Jai kiekvienas žmogus yra vienodai brangus, nesvarbu, ar jis būtų šimtametis senelis, ar vos gimęs, o gal dar ir negimęs, kūdikis. Ji liepia gelbėti kiekvieną žmogišką gyvybę ir griežčiausiai draudžia žudyti nekaltą žmogų, nesvarbu kokiam tikslui tai būtų daroma.
Gydytojas turi stengtis gelbėti ir motiną ir kūdikį. Jeigu jam tai nepasiseks, jeigu, jam taip besistengiant abudu gelbėti, vienas arba ir abudu žus, tai ne jo kaltė: jis darė, ką galėjo, norėdamas abudu išgelbėti. Jeigu jis norėdamas vieną išgelbėti, kitą žudytų, aiškiai nusikalstų prieš penktąjį Dievo įsakymą. Reikia pastebėti, kad dažnai į šį klausimą tėvai arba gydytojai perdaug lengvapėdiškai žiūri: jeigu yra trupučiuką rizikos, jeigu motinos gyvybei gresia koks nors pavojus, tuoj žudomas kūdikis, kad būtų išgelbėta motinos gyvybė. Teisinamasi, kad iš dviejų blogybių reikia pasirinkti mažesniąja: jei žus motina, šeimai bus didesnė nelaimė negu, žuvus kūdikiui. Daugeliui atrodo, kad tai yra visiškai logiška ir savaime aišku. Bet čia yra aišku tik viena — tiesioginis kūdikio žudymas, nors ir norint išgelbėti motiną, yra sunki nuodėmė prieš penktąjį Dievo įsakymą. Gal tai bus dar aiškiau iš kitos rūšies pavyzdėlio.
Štai prie didelio namo, kuriame gyvena keli šimtai žmonių, yra padėta mina. Užtenka tik ją paliesti, ir tuoj sprogs, sunaikindama namą ir užmušdama visus jame esančius gyventojus. Štai aš, būdamas kitame name ir pro langą žiūrėdamas, matau, kad prie tos minos artinasi mažas kūdikis, norėdamas su ja pažaisti. Be abejo, už kelių sekundžių jis ją palies, mina sprogs, suplėšydama ir kūdikį ir po griuvėsiais palaidodama kelis šimtus gyvybių. Šaukti aš negaliu — kūdikis vis tiek negirdės. Bėgti ir jį sulaikyti — nėra laiko. Bet štai ant mano stalo guli revolveris. Aš galėčiau kūdikį tuoj nušauti, iki jis dar nepalietė minos. Jis žūtų, bet kas čia ypatingo? Juk jis vis tiek ir nuo minos sprogimo žus. Bet, jį nušaudamas, aš išgelbėčiau kelis šimtus žmonių. Ar taip galima daryti? Ne! Tai būtų žmogžudystė, nekalto kūdikio tiesioginis žudymas.
Manau, kad visi, gerai suprantą, kas yra žmogžudystė, su tuo sutiks. Juk ir geriausias tikslas nepateisina blogos priemonės. Negalima vieno žudyti, kad išgelbėtum kitą. Argi ne taip yra ir gimdančios motinos atveju? Lygiai taip. Žinoma, kartais gali būti įvairių labai sudėtingų atvejų, kur motina ar kūdikis žūsta, bet ten nebuvo jokio tiesioginio žudymo. Tai yra labai įvairi ir jautri kazuistika. Čia mes jos plačiau neliesime, gal kada nors vėliau apie tai daugiau parašysime. Dabar mūsų tikslas buvo tik atsakyti į tą minėtą visai nepamatuotą kaltinimą Katalikų Bažnyčiai.
Redaktorius