1956 M. SAUSIO (JANUARY) MĖN. VOL. VII, NO. 1
Kiekvienų metų pradžia redakcijai yra gera proga pasveikinti savo skaitytojus bei bendradarbius ir supažindinti juos su ateities planais. Eisime ir toliau tuo pačiu keliu, tik stengsimės vis labiau jį tobulinti ir ieškoti naujų būdų bei priemonių, kad galėtume daugiau padėti savo tautiečiams dvasiniuose reikaluose. “Laiškų Lietuviams” turinį galima išreikšti trimis žodžiais: Tiesa, Gėris, Grožis. Ieškantiems tiesos, padėsime ją surasti, sklaidydami tikėjimo abejojimus ir neaiškumus. Siekiančius gėrio saugosime nuo blogio pinklių ir apgaulių. Išsiilgusiems grožio mėginsime nurodyti bent kryptį, iš kur šviečia jo spinduliai.
Vienas kitas kartais pasako, kad jau sumažėjo “Laiškų Lietuviams” įdomumas. Pradžioje buvę daugiau aktualesnių ir įdomesnių straipsnių bei klausimų. Bet yra ir tokių, kurie šiuo klausimu pareiškia visiškai priešingą nuomonę: jiems dabar šis žurnalas yra įdomesnis negu pirmiau. Kaip ten bebūtų, norime tik tiek pasakyti, kad kiekvieno laikraščio ar žurnalo įdomumas didele dalimi priklauso ir nuo pačių skaitytojų. Jau daug kartų esame minėję, kad ilgesniais ar trumpesniais straipsniais mes stengiamės atsakyti į skaitytojų klausimus ir pageidavimus. Reikia pripažinti, kad pirmiau iš skaitytojų gaudavome daugiau ir įdomesnių klausimų, todėl ir atsakymai būdavo įdomesni. Dabar gal jau daug kas skaitytojams paaiškėjo arba gal klausti nusibodo, kad vis mažiau laiškų ateina. Bet redakcija tokių laiškų labai laukia. Nuo jų priklausys laikraščio įdomumas ir aktualumas.
Žengiame į naujuosius metus sveikinimų ir linkėjimų aiduose. Pagrindinė nuotaikos nata: viltis, kad šie metai bus laimingesni už praėjusiuosius. Viltis yra labai svarbus dalykas, ir kiekvienas žmogus turi jos didesnę ar mažesnę dalį. Gera tikėtis šviesesnės ateities, bet būtų neobjektyvu ir nelogiška tylomis praeiti pro visus geruosius dalykus, kurie buvo mūsų ištikimi ir kasdieniai palydovai praėjusiais metais.
Paskutinę Senųjų Metų dieną Bažnyčia gieda "Te Deum" — nuoširdaus dėkingumo nuotaikoje — ragindama užmiršti nemalonius praeities pergyvenimus ir kviesdama atkreipti visą ir nepadalintą dėmesį į tuos dalykus ir nutikimus, kurie praeityje yra mums davę skaidraus džiaugsmo, gaivalingos vilties ir širdį šildančios meilės; prisiminti aplinkybes ir veiksnius, kurie mus praturtino ne pinigais, bet kilniu gerumu ir mylinčia kantrybe, žodžiu, visa tai, ką prisiminus darosi lengva ir ramu širdyje; visa tai, kas sudaro žmogaus tikrąjį turtą, kurio kandis neįkanda ir rūdis nesurūdina, kuris pragyvena žmogaus kūną, nuosavybę ir lieka pastovesniu paminklu už plieną ir akmenį.
Madona su Kūdikiu.
Ferruzzi
Naujųjų metų pradžioje mes turime auksinę progą prisiminti ir suskaičiuoti visas dovanas, kurios mums atėjo iš Aukščiausiojo rankų per motiną žemę, tėvus, mokytojus, per draugus ir kaimynus. Tų dovanų labai daug, ir daug jų būsime pamiršę, primiršę arba prie jų pripratę, laikydami jas gyvenimo neapsieinamomis būtinybėmis. Toks jau vidurkio žmogus, kad jis greit apsipranta, greit pamiršta, daug ką laiko savaime suprantamu dalyku. Jis žiūri ne į gerus daiktus, kuriuos jam Apvaizda ir žmonės dovanojo, bet nuolat galvoja apie dalykus, kurių neturi, užmiršdamas, kad ką jis turi, yra daug brangiau ir vertingiau už tai, ko jis neturi.
Manau, kad nėra atsitiktinis dalykas, jog tame krašte, kur dabar dauguma mūsų apsigyveno, šalia grožio nevertinimo, ir religijos nevertinančių žmonių yra didesnis nuošimtis negu bet kuriame kitame krašte. Keldamas šią mintį, noriu pasakyti, kad grožio vertinimas ir jo ugdymas kasdieniniame gyvenime sukuria palankesnes nuotaikas ir religijai įsiviešpatauti. Kur grožis nevertinamas, sunku tikėti, kad ten ir religija būtų vertinama, nes religijos atjautimas ar jos prisiminimas žmogui visados yra gražus ir šviesus.
Tad kalbėti apie grožio ugdymą yra labai svarbu ir prasminga, ypač gyvenant tame krašte, kur, kaip minėjome, šalia nuostabiai vertingų ir brangintinų dalykų, žmonių gyvenime ir kasdieninėje aplinkoje taip maža tesimato grožio, taip yra sugadintas. dvasinis skonis. Maža to, iš kasdieninio gyvenimo papročių ir įvairių viešų pasirodymų programų visokeriopas biaurumas veržiasi į mūsų visuomenės, o ypač į jaunimo, sielas. Kad visa tai yra tiesa, nereikia daug įrodymų. Užtenka tik išeiti į nevalomas miesto gatves, užtenka nueiti į parkus, kur neauklėjamas jaunimas laužo medžių šakas, užtenka pamatyti kai kur vadinamosios gražiosios lyties apsirengimą ir stačiokišką mokslus einančio jaunimo elgesį, užtenka pažvelgti į sėdinčius žmones, kurie nežino, ką su savo kojomis daryti ir kur jas padėti, ir pilnai įsitikinsi, kad grožio čia nėra. O jei dar prisiminsime, kad beveik kiekvienas teatrinis pasirodymas, jei nori pasisekimo, turi vartoti pajaco ar klouno rūbus, kad galėtų prajuokinti ir tik juokinti publiką; jei prisiminsime, kad patys geriausi įvairiomis premijomis apdovanoti filmai yra rodomi pustuštėse salėse, tai suprasime, kokiu "grožiu" čia domimasi. Jei atsiminsime, kad operos negali finansiškai išsilaikyti milijoniniuose miestuose, tai turėsime pripažinti, kad tikrojo grožio saulė jau baigia nusileisti žmonių sielose. Dar galime pridurti tą faktą, kad už geležinės uždangos grožis laisvai pasireikšti negali, kad menininkų sielos ten yra prievartaujamos, kad viskas turi tarnauti valdovų tikslams. Bet ar nekyla mintis, kad šitos barbariškumo sutemos savo rūkais pradeda vis labiau dengti ir iki šiol dar buvusį žvaigždėtą pasaulio dangų?
Šiuo metu kalbėti apie grožio ugdymą reikia dar ir dėl to, kad tremtis prieštarauja grožiui ir jį slopina. Tremtis ardo šeimas, naikina mūsų gražius papročius, nekreipia dėmesio į mūsų profesijas, bet visus varo į mums svetimą darbo aplinką. Tremtis išsekdino mumyse grožio šaltinius, bet grožio ilgesio nenutildė. Mūsų dvasia grožio ugdymui nėra uždara.
Dažnai mes girdime šį išsireiškimą: "Tai prigimties reikalavimas." Lytinis pasitenkinimas, gimimų kontrolė, skyrybos ir visoks žingeidumas mėgstama pagrįsti posakiu: "Pati prigimtis to reikalauja". Pažiūrėkime, kiek čia yra tiesos.
Laimė, meilė ir protas
Įvairūs instinktai, aistros ir polinkiai beldžiasi į žmogaus dvasią. Jie visi žada suteikti pasitenkinimą ir malonumą. Patys stipriausi ir dvasingiausi yra meilės ir laimės polinkiai. Žmogus visada trokšta pasitenkinimo ir džiaugsmo. Visais savo veiksmais jis siekia laimės, todėl ir kiekvieną veiksmą jis mato bendrosios žmogaus laimės šviesoje. Laimingas jis jaučiasi tada, kai pasiekia, ko troško ir ką myli. Žmogus mėgsta ir myli tai, kas jam gera, kas teikia naudos, malonumo, kas į tikslą veda. Tai yra žmogaus prigimties reikalavimas.
Tačiau taip pat yra žmogaus prigimties reikalavimas mylėti ir būti mylimam nesuinteresuota, nesavanaudiška, tyra meile; mylėti vien dėl to, kad tas asmuo ar daiktas yra geras. Motina dėl vaiko, mylintysis dėl mylimo asmens yra pasiryžę padaryti viską, net atiduoti savo gyvybę. Žmogus nori pasiekti aukščiausią gėrį, labiausiai mylėtiną būtybę, ir juo džiaugtis begaline, nenykstančio laime. Tokį aukščiausią gėrį, geriausią būtybę ir visai tobulą laimę žmogus žino negalįs rasti žemiškuose dalykuose, bet tik Dievuje ir Jo meilėje. Taigi, tie įvairūs palinkimai verčia valią juos patenkinti. Jie prisistato žmogaus protui vis naujais motyvais, stipriais akstinais, ryškiais fantazijos vaizdais ir gyvais savo paties ar kitų pergyventų malonumų prisiminimais. Mat, žmogus savo sąmoninguose veiksmuose vadovaujasi proto sprendimais. Protas apie juos sprendžia, palygindamas jų reikalavimus su žmogaus prigimtimi, su žmogaus kūno ir dvasios uždaviniais, su viso žmogaus tikslais ir santykiais su kitais žmonėmis, su Dievu ir su daiktais. Jei polinkių norimas dalykas su prigimtimi sutinka, tai jų siekiąs veiksmas yra geras, jei nesutinka— blogas. (Plačiau apie tai Dr. Mačernio "Etinė vertybė — gėris", "L. L." 1954 m., 261 psl.).
Žmogaus protas tokį sprendimą dažniausiai atlieka vienu akimirksniu. Jis tuoj suvokia, kad tas ar kitas veiksmas yra geras, atliktinas, o anas — blogas, vengtinas. Visi tokie proto sprendimai drauge sudaro prigimties įstatymą. Pats aukščiausias prigimties įstatymo įsakymas yra: "Daryk gera ir venk bloga". Taip pat labai bendri dėsniai yra: nedaryti kitam to, ko pats nenori; laikytis tvarkos, Iš jų protas išveda ir kitus bendresniuosius įsakymus: Dievas yra garbintinas; gimdytojai gerbtini; reikia laikytis saiko; negalima užmušti, svetimoteriauti, šmeižti; reikia laikytis sutarčių. Iš jų protas išveda ir kitus ne tiek bendrus prigimties įstatymo nuostatus.
V. Noreikos nuo tr.
Čikagoje išeinančių laikraščių bei žurnalų redaktoriai ir kiti spaudos veikėjai spaudos metų uždarymo iškilmėse.
Kuris auklėjimo klausimas lietuviams berniukams ir mergaitėms įdomiausias? Ką jie galvoja apie Amerikos jaunimo dorovę? Kiek komikų perskaito per savaitę? Kokią profesiją daugumas keta pasirinkti? Kurie lietuviški žurnalai jų daugiausia mėgstami? Į visus šiuos ir kitus klausimus jaunieji lietuviai atsakė, užpildydami specialią anketą Čikagos — Amerikos lietuvių centro — šeštadieninėje gimnazijoje.
Kam įdomu patikrinti, ar teisingai galvoja apie mūsų mokyklinį jaunimą, 1. teperskaito klausimą, 2. teatsako į jį pats, 3. tepalygina savo atsakymą su tikrove.
1. Vieniems mokinių maloniau draugauti su lietuviais, kitiems — su amerikiečiais berniukais ir mergaitėmis. Koks procentas mieliau bendrauja su lietuviais ir koks su amerikiečiais?
85% berniukų ir 85% mergaičių: su lietuviais,
5,5% ” 7.5% ” su amerikiečiais,
6,5% ” 7.5% ” su abiem.
Keletas berniukų nežino, su kuriais maloniau.
2. Kodėl daugumai maloniau draugauti su lietuviais? Kuri iš šių priežasčių gavo daugiausia berniukų ir kuri daugiausia mergaičių balsų? a. geriau išauklėti; b. kadangi esu lietuvis; c. daugiau bendrų interesų; d. draugiškesni; f. netokie tušti, rimtesni; g. geriau mane supranta.
Berniukų balsų daugiausia gavo netokie tušti, rimtesni. Mergaitėms rimtumas ir gilumas mažiau imponuoja. Ta priežastis, berniukams svarbiausia, mergaitėms paskutinėje vietoje. Mergaičių balsų daugiausia gavo: daugiau bendrų interesų.
Keletas pavienių, bet įdomių nuomonių: "lietuviai nesididžiuoja savo turtu, mašinomis, kaip amerikiečiai" (7 kl. berniukas), "dar nespėjau sua-merikonėti" (8 kl. berniukas), "kai esu pas amerikiečius, jaučiuosi atsiskyrėlis" (7 kl. berniukas), "lietuvės mergaitės ne tokios pasileidusios" (7 kl. berniukas), "amerikiečiai nenusimano auklėjimo ir politikos klausimuose" (8 kl. mergaitė).
Praėjusių metų 10 numeryje rašėme apie jaunimo stovyklas ir paaiškinome, kad, kalbant apie bendras ar atskiras berniukų ir mergaičių stovyklas, gal teisingiausia bus tokia išvada: mokyklinio amžiaus vaikai (iki 10 ar 12 metų) gali stovyklauti arba bendrai arba atskirai; brendimo laikotarpio jaunimas (nuo 14 iki 18 metų) turėtų stovyklauti atskirai; vyresnieji (nuo 18 metų) galėtų stovyklauti bendrai. Tai nepatiko kai kuriems brendimo laikotarpio jaunuoliams. Brocktono moksleivių ateitininkų vardu viena mergaitė net parašė redakcijai laišką, kuriame stengiasi įrodinėti, kad ir šio amžiaus jaunimas turėtų stovyklauti bendrai. Aname straipsnyje buvome minėję, kad šio amžiaus jaunimas bendrose stovyklose būna labai ištižęs, neveiklus, kad berniukai nuolat žvilgčioja į mergaites, o mergaitės į berniukus. Atskirose stovyklose daugiau galima nuveikti ir rimčiau laiką praleisti. Bet toji mergaitė sako, kad negalima peikti minėto "žvilgčiojimo". Ar būtų geriau, jei berniukai žvilgčiotų į amerikietes, o mergaitės į amerikiečius? Ir čia ji primena mišrių šeimų pavojų. Skaitant tą laišką, reikėjo trupučiuką šypsotis, kad penkiolikmečiai jau rūpinasi šeimų problemomis...
Tas rimtas šeimų problemas mes palietėme ir minėtame straipsnyje. Žinome, kad pavojus kurti mišrias šeimas yra nemažas. Šiam pavojui šiek tiek sumažinti ir patarėme ruošti bendras studentų stovyklas, kad jaunimas, kurs jau galvoja apie vedybas, galėtų bendrai pastovyklauti, susipažinti ir apsisaugoti nuo tokių pažinčių bei draugysčių, kurios veda prie mišrių santuokų. Bet jums, moksleiviai, dar per anksti "žvilgčioti" vedybų tikslais. Pagyvenkit vienus kitus metus ramiai, nes iš dabartinio jūsų "žvilgčiojimo" vis tiek nieko neišeis. Praktika labai aiškiai rodo, kad iš jūsų amžiaus "žvilgčiojimų" šeimos nesusiklijuoja. Praeis vieni kiti meteliai, o gal tik vienas kitas mėnesis, ir jau daugiau "nežvilgčiosi" į tą, dėl kurio ar kurios dabar taip širdukė plaka. Šio amžiaus palinkimai, pažintys ir draugystės labai dažnai keičiasi.
Mūsų jaunimo tarpe, ypač mokyklinio amžiaus, yra paplitus manija skaityti aštriomis spalvomis iliustruotas amerikietiškas knygeles, vadinamas komikais.
Pereitą vasarą teko stebėti lietuvių berniukų grupę, stovyklavusią Jėzuitų vedamojoje stovykloje prie Paw Paw ežero, Mičigane. Iš pat pirmųjų stovyklos dienų buvo susidurta su komikų problema. Kai kurie mūsų jaunųjų stovyklautojų jau iš namų atsivežė ištisus komikų koplektus, kiti jų pirkdavosi, išsimainikaudavo ar skolindavosi iš draugų ir godžiai skaitydavo, pašvęsdami jiems daug gražaus savo laiko ir energijos. Stovyklos vadovybei kai kuriuos komikus uždraudus, vaikų tarpe kilo nepasitenkinimas — girdi, juose nieko blogo nėra, ir jie yra įdomūs. Bet stovyklos auklėtojai buvo neperkalbami. Visoki žudynių, ištvirkimo bei baidyklių komikai buvo plėšomi be pasigailėjimo.
Nors leistinų komikų skaičius buvo ribotas, tačiau tas neribojo susidomėjimo jais. Tai buvo ypač ryšku popietinio poilsio metu, kada stovyklautojai turėdavo apie valandą lovose ilsėtis. Be komikų čia buvo neapsieinama. Iš vienos pusės, komikai buvo naudingi — jie padėdavo išlaikyti vaikus visą valandą lovose, sau ramiai besiilsinčius. Bet iš kitos pusės, jie suteikdavo rūpesčio. Liūdna darydavosi, matant mūsų lietuviškąjį jaunimą stipriai pavergtą šios įtartino pobūdžio lektūros, kuri savo dvasia ir turiniu turėtų būti jam visai svetima. Dar liūdniau darydavosi, kai vaikai ranka numodavo į jiems pasiūlytą lietuvišką laikraštėlį ar knygelę. Jeigu kuris ir iškeisdavo komiką į lietuvišką knygą, tai tas būdavo daroma dažnai tik iš mandagumo. Truputį ją pavartęs, padėdavo į šalį ir vėl pasiimdavo savo pamėgtąjį komiką.
Priešo nereikia vengti. Reikia stengtis su juo susitikti akis į akį. Nuo jo bėgdamas, kovos nelaimėsi. Norėdamas apginti savo garbę, turi vartoti tinkamus ginklus. Jeigu pradėsi į priešą svaidyti pykčio ir neapykantos strėles, jos dažniausiai atšoks ir sužeis tave patį. Bet jeigu jį paliesi meilės strėle, tai ir iš pikto vilko ar urzgiančio liūto pasidarys ramus ir švelnus avinėlis. Nuolankumas, švelnumas ir meilė nugali kiekvieną priešą ir geriausiai apgina žmogaus garbę.
Jaunimo auklėtojai šiandien noromis nenoromis susiduria su komikų skaitymo problema. Leisti vaikams skaityti komikus ar ne? Jeigu leisti, tai kokius?
Prieš kelioliką metų minios garbinte garbino meksikietį Josė Mojica, lyrinį sopraną ir pasaulinio garso kino artistą. Jo vardas buvo kiekvienam filmui geriausias užtikrinimas, kad salės bus pilnos žmonių. Kur dingo dabar šis garsus dainininkas, dėl ko niekas apie jį nekalba, dėl ko laikraščiai nerašo? Ar jis daugiau nevaidina, ar nedainuoja? Ne, jis daugiau nevaidina. Jis ruošiasi ne įsivaizduotam fantazijos gyvenimui, bet tikram gyvenimui. Jis gal ne tiek dabar dainuoja lūpomis, kiek širdimi gieda meilės giesmę Tam, kuris jam ruošia tikrą, nesibaigiantį gyvenimą. Jis tapo vienuoliu pranciškonu.
Įdomu, dėl ko. Ar jis nusivylė gyvenimu? O gal daugiau negalėjo skinti laurų vaidybos ir dainavimo mene, tad pasislėpė vienuolyne, negalėdamas pernešti pažeminimo? Ne! Visiškai ne dėl to. Į vienuolyną jis įstojo, būdamas 44 metų amžiaus, taigi, pačiame savo žydėjime. Dar daug daug metų jis galėjo dainuoti ir vaidinti, bet pasirinko kitą kelią. Dėl ko? Motyvas aiškus ir paprastas: tokį kelią jis pasirinko, palyginęs žemiškas vertybes su amžinosiomis. Mat, nenorėjo išmainyti amžinybės į akimirksnį. Suprato, kad tikrai būtų neprotinga atsisakyti brangaus deimanto ir pasitenkinti beverčiu stiklo gabaliuku,
Trumpai pažvelgsime į jo kelią, kuriuo eidamas, pasiekė pasaulinės garbės, tapdamas kino studijų ir operos salių garbinamu pusdieviu. Kilęs iš pasiturinčios meksikiečių šeimos, Josė buvo bepradedąs studijuoti techniką, ruošdamasis inžinieriaus laipsniui. Šalyje kilę neramumai ir revoliucijos jo planus suardė. Tada jis ėmėsi studijuoti tapybos meną. Tačiau tuo metu jo galvoje jau brendo mintis vykti į Niujorką ir siekti laurų dainavimo mene. Ten nuvykęs, pirmiausia norėjo patekti į kokį nors restoraną ar kabaretą, apie operas galvoti dar buvo per anksti. Kartą jis dainavo restorane, pats pritardamas gitara. Atsitiktinai ten buvo ir vienas Metropolitan operos dainininkas, kurs tamsiu meksikiečiu labai susidomėjo. Jis nusivedė jį į operą, kad specialistai ištirtų balsą ir muzikinius sugebėjimus. Daug tirti nereikėjo. Tie trumpi egzaminai pasibaigė sutartimi su Metropolitan opera. Čia prasidėjo Josė Mojica laurais klotas artisto ir dainininko kelias. Jis dainavo geriausiuose Amerikos, Europos, o net ir Kinijos bei Japonijos teatruose. Romoje jį pasikvietė į savo rūmus tuometinis Italijos karalius Viktoras Emanuelis III ir klausėsi įvairiausių itališkų arijų, nuostabiai išpildomų šio jauno meksikiečio.
Protestantė moteris, kuri galvojo pereiti į katalikų tikėjimą, šiandien buvo blogo ūpo. Kalbant apie išpažintį, kietu tonu ji man tarė:
— Aš nesuprantu, kaip Jėzus, būdamas toks geras ir švelnus ir pats bardamas fariziejus, kad jie uždeda žmonėms nepakeliamą jungą, galėjo žmonėms užkrauti tokią sunkią naštą.
— Jūs galvojate, kad išpažintis baisi našta, o ne dieviška palaima?
— Žinoma, našta.
— Man atrodo priešingai: išpažinties įsteigimas parodo, kad Kristus buvo Dievas, permatąs žmogaus prigimtį iki pat jos gelmių, geriausiai suprantąs jo psichologiją ir mokąs pritaikyti geriausius vaistus žmogaus silpnumo ligoms gydyti. Aš manau, jūs kituose pastebėjote, gal ir pati pajutote, kad jei mes ką nors bloga padarome, jaučiame norą kam nors patikimam išsipasakoti, palengvinti širdies spaudimą, nusiraminti. Gal teko skaityti knygą "Psichology in the serves of the soul", parašytą Leslie Weatherhead (Epworth Press)? Ten aprašomas tikras įvykis, kaip viena panelė verste vertė nepažįstamą žmogų išklausyti savo negero gyvenimo istoriją. "Kodėl jūs atėjote pas mane? Man atrodo, kad mes niekuomet nebuvome susitikę?" — "Nebuvom", atsakė ana, "bet aš pagaliau privalau kam nors išsikalbėti. Aš jaučiu, kad šiuos dalykus laikiau savo širdyje net per ilgai. Jei niekam apie juos nekalbėsiu, jaučiu — mirsiu ar išeisiu iš proto."
— Istorija apie panelę gali būti teisinga. Vieną kartą ir aš girdėjau misijonierių iš Indijos pasakojant, kad pas jį ateidavę daug pagonių išpažinties, nors jis ir neduodavo jiems išrišimo. Taip sau, išsikalbėti. Bet tai dar nereiškia, kad išpažintis nėra našta.
— Jeigu pripažįstate šį natūralų palinkimą, turite bent pripažinti, kad Kristus, kuris gerai žinojo, kas yra žmoguje, įsteigė atgailos sakramentą išpažinties formoje, kad pagelbėtų mums išsivaduoti iš kaltės jungo — rūpesčio, baimės, abejojimo, netikrumo.
— Pagal jūsų žodžius, išpažintis palengvinanti, suraminanti. Savo laiku aš gyvenau su katalike drauge, kuri prisipažindavo, kad ji, kiekvieną kartą, kada eina išpažinties, jaučianti nemalonius šiurpulius, kad ji tampanti beveik ligonis. Ji man dar pasakė, kad ji žinanti ir daugiau katalikų, kuriems panašiai atsitinka.
GIRL FROM THE MARSHES
Prieš keletą metų Italijoje gamintas filmas iš Marijos Goretti gyvenimo. Filmas yra įdomus tuo, kad čia vaizduojamas gyvenimas dvylikmetės herojės, kuri, gindama skaistybę, drąsiai paaukojo savo gyvybę. Jis yra įdomus ir dėl to, kad visi artistai yra ne profesionalai, bet paprasti žmonės, kilę iš tos apylinkės, kurioje gyveno Marija Goretti. Tur būt, režisoriams reikėjo daug padirbėti iki pasiekė tai, kad tų naujųjų artistų vaidybai beveik nieko negalima prikišti. Marija Goretti yra labai paprasta ir natūrali. Neblogai vaidina ir jos tėvai. Aleksandras Serenelli gal yra perdaug ramus. Žinome, kad jis buvo labai aistringas ir nedoras, bet iš jo veido sunku tai išskaityti. Labai įdomus tipas Aleksando tėvas. Jo vaidyba vietomis gal perdėta, bet vis dėlto savo vaidmenį jis atlieka puikiai.
Filme parodyti du auklėjimo kontrastai: Marijos Goretti šeima buvo pavyzdinga, dėl to jos gyvenimas baigėsi garbinga aureole; Aleksandras užaugo be motinos, tėvas buvo labai keistas, gašlus, savimyla— toks užaugo ir jo sūnus, tapęs žmogžudžiu. Labai daug pastangų padėta, norint atvaizduoti tos apylinkės italų skurdų gyvenimą ir žmonių tamsumą. Visa tai pavyko neblogai. Atvaizduoti patį svarbiausią įvykį — Marijos nužudymą, jos kovą, Aleksandro piktus planus ir norus — gal nelabai gerai pasisekė. Bet juk tai tikrai jautrūs dalykai ir sunkūs gerai atvaizduoti. Gal dėl to žiūrovas šiek tiek jaučiasi apviltas, gal nepakankamai išryškėja heroiškas Marijos
Goretti gyvenimas ir jos kova. Gražiausias ir labiausiai jaudinantis momentas— tai mergaitės mirtis, kai ji prisimena savo žudiką ir jam atleidžia. Užmerkus jai akis, minios žmonių, atėjusių pažiūrėti jos šventos mirties, klaupiasi ir pirmą kartą pagarbina jauną šventąją. Tai yra lyg simbolis tų nesuskaitomų minių, kurios netrukus klaupsis ir garbins į altorių garbę iškeltą jauniausią Bažnyčios istorijoje kankinę.
Mūsų visuomenėje yra įsigalėjusi labai klaidinga nuomonė, kad Katalikų Bažnyčia liepianti žudyti gimdančią motiną ir gelbėti kūdikį, jeigu negalima jų abiejų išgelbėti. Sakoma, kad medikų dėsnis yra: pirma motina, paskui kūdikis; Bažnyčios dėsnis esąs priešingas: pirma kūdikis, paskui motina. Tai yra tikra nesąmonė. Bažnyčia niekados to nemokė ir nemokys. Bažnyčia neskirsto pirmos ar antros vietos nei motinai nei kūdikiui. Jai kiekvienas žmogus yra vienodai brangus, nesvarbu, ar jis būtų šimtametis senelis, ar vos gimęs, o gal dar ir negimęs, kūdikis. Ji liepia gelbėti kiekvieną žmogišką gyvybę ir griežčiausiai draudžia žudyti nekaltą žmogų, nesvarbu kokiam tikslui tai būtų daroma.
Gydytojas turi stengtis gelbėti ir motiną ir kūdikį. Jeigu jam tai nepasiseks, jeigu, jam taip besistengiant abudu gelbėti, vienas arba ir abudu žus, tai ne jo kaltė: jis darė, ką galėjo, norėdamas abudu išgelbėti. Jeigu jis norėdamas vieną išgelbėti, kitą žudytų, aiškiai nusikalstų prieš penktąjį Dievo įsakymą. Reikia pastebėti, kad dažnai į šį klausimą tėvai arba gydytojai perdaug lengvapėdiškai žiūri: jeigu yra trupučiuką rizikos, jeigu motinos gyvybei gresia koks nors pavojus, tuoj žudomas kūdikis, kad būtų išgelbėta motinos gyvybė. Teisinamasi, kad iš dviejų blogybių reikia pasirinkti mažesniąja: jei žus motina, šeimai bus didesnė nelaimė negu, žuvus kūdikiui. Daugeliui atrodo, kad tai yra visiškai logiška ir savaime aišku. Bet čia yra aišku tik viena — tiesioginis kūdikio žudymas, nors ir norint išgelbėti motiną, yra sunki nuodėmė prieš penktąjį Dievo įsakymą. Gal tai bus dar aiškiau iš kitos rūšies pavyzdėlio.
SPAUDOS METŲ UŽDARYMO
Vos tik prašvis pavasaris, Tėvai Jėzuitai pradės statyti namus, kuriuose mūsų organizacijos galės rasti prieglaudą ir išvystyti platesnį religinį bei kultūrinį veikimą. Tokio didelio darbo jie vieni negalės atlikti, todėl labai prašoma lietuviškoji visuomenė bent maža auka prie jo prisidėti.