1956 M. GEGUŽĖS (MAY) MĖN. VOL. VII, NO. 5
Labai retai pasitaiko, kad motinai tenka dalyvauti savo sūnaus egzekucijoje, kai prieš jos akis užgęsta vaiko akys, kai prieš jos akis numiršta įsčiaus vaisius. Tai ne kasdiene tragedija, savo dydžiu, svoriu ir aštrumu pralenkianti kiekvieną kitą žmogaus kančią. Tai ne kasdienė tragedija, tiksliau sakant, jos viršūnė — paskutinis tragedijos veiksmas, prieš kuri įvyko ilga kitų veiksmų eilė. Ne visi veiksmai buvo tragiški. Ne vienas jų nukeliavo į praeitį, palydėtas šviesaus džiaugsmo ir nuoširdaus juoko. Ne vienas jų buvo laime paženklintas, giedrios ramybės pabučiuotas.
Bet pats pirmasis veiksmas slėpė didelę kančią ir prasidėjo po tragedijos ženklu. Kiekviena motina, pajutusi pirmąjį gyvybės ženklą po savo širdimi, užgirsta likiminį klausimą: kas bus iš šio kūdikio? Svajonės pradeda maišytis su troškimais, viltys — su sapnais, tikrovė — su vaizduote. Bet virš nekantrumu plakančios širdies tebekabo įkyrus klausimas: kas bus iš šio kūdikio? Ar jis bus ašarų sūnus? Ar ji bus rūpesčių dukra? Kuriuo keliu sūnus pasuks, kai visi gyvenimo vieškeliai į kryžkeles subėgs? Kam dukros ranka teks, o kam — širdis?
Į šį likiminį klausimą motina atsako dviem tikrovėm, kurios nuolat gyvos jos širdyje: meile ir kančia.
Meilė savo vaikui. Nuo pirmos kūdikio gyvenimo minutės motina pasitinka jį su meile ir prisiekia jam meilę. Ir tai tokia nuostabi meilė, kad joje beveik nėra žmogui įprastos savimylos ir ištisai egocentrinio intereso. Ši meilė yra didesnė už gyvenimą, nebijanti mirties, nes jos gylys ir aukštis viršija savimylą ir egocentrizmą. Tik motinoje randame meilę, kuri, tur būt, niekada nevirsta neapykanta, kuri myli apvilta, įžeista, paniekinta. Tik motinoje mus pasitinka meilė, kuri niekada neišblėsta, neatvėsta, kurios ugnis nesudega, nes ji iš savęs ir savimi dega. Tik motinoje mes sutinkame meilę, kuri vaikui nuolat gėrio trokšta, ir tas nuolatinis bei besąlyginis gėrio troškimas duoda jos meilei neišsemiamą energiją ir nežemišką kilnumą. Tokiu būdu, kiekviena motina gali mylėti ir iš tikrųjų myli meilės nevertą vaiką. Ir tik motina gali mylėti meilės nevertą vaiką, nes šitoje meilėje nėra savanaudiškų išskaičiavimų ir savimylos aistros. Todėl ši meilė — net apvilta, net mirtinai įžeista ir paniekinta — nevirsta neapykanta, neužsidega kerštu. Tai, tur būt, vienintelė meilė žmonėse, kurios jėga ir įtaka nesumažėja, nors didelės metų ir tolių distancijos skiria motiną ir vaiką.
Kiekvienas žmonijos gyvenimo laikotarpis turi savo būdingą bruožą, kuriuo sąmoningai ar nesąmoningai paženklinama vienos ar kelių generacijų gyvenimo tarpas. Kyla klausimas, kokiu būdingu bruožu paženklintas šiandieninis gyvenimas? Kokiu būdingu bruožu perbraukta mūsų dabartis? Koks reiškinys iškilęs mūsų einamame kelyje? Pasakysime — daug jų yra, daug kuo pasižymi mūsų laikotarpis: triukšmas, sensacijos, tempas, civilizacijos blizgesys, nerimas, rytojaus netikrumas, materialinių turtų neribotas rinkimas ir t.t. Tačiau mums visa tai atrodo kasdieniška, įprasta, nieko čia nuostabaus ir nepaprasto. Gal taip ir yra, tačiau visi šitie reiškiniai nėra mūsų laiko pagrindinis bruožas. Jie atsirado tada, kai iškilo mūsų laikotarpį apsprendžiąs reiškinys. Bet kaip jis atrodo? Tai nėra kažkas nematoma. Jis yra kasdieniškas ir visiems matomas. Juo atžymėtas ištisų tautų ir nesuskaitomų individų gyvenimas. Jis matomas kino filmuose, staugiančiose reklamose, girdimas isteriškai šaukiančiose arklių ar bokso rungtynėse tūkstantinės minios aistroje; jis matomas pasaulinės politikos chaose; apie jį kalba bedvasiai, skelbimais, žmogžudystėmis, plėšimais ir sensacijomis perpildyti didmiesčių dienraščiai; jis matomas perpildytose kalėjimų celėse, tuščiose bažnyčiose, ūžiančiuose baruose ir restoranuose; apie jį kalba susirūpinusių žmonių minios gatvėse; apie jį šaukia girtų žmonių gerklės, viešieji namai, kabaretai, gangsterių lindynės; apie jį liudija be laiko pražilusios žmonių galvos, raukšlėmis išvagoti veidai; apie jį kalba turtingųjų rūmai, vargšų rūsiai, miestų dangoraižiai, prekybos kontoros, milžiniškos industrijos įmonės ir pusiau automatais virtę žmonės. Apie šitą reiškinį mažiausiai kalbama, bet jis labiausiai matomas. Matomas visur ir visada, kur tik yra nepatenkintas, susikrimtęs žmogus, tarnautojas ar darbininkas, valstybės galva, ar jį betykojąs nudėti politinis priešas. Tai yra maldos ir atgailos trūkumas. Štai kur yra visų blogybių esminė priežastis.
Jeigu ateitų iš anuometinio graikų Areopago šv. Povilas ir atsistojęs viduryje šiandieninės minios pasakytų, kad reikia daryti atgailą, tai, tur būt, susilauktų to paties atsakymo, kokį jis gavo iš tuometinių Atėnų vyrų: "Pasiklausysime tavęs apie tai kitą kartą" (Apd. 17, 29-32). Gal būt, jie, tardami Apreiškimo žodžius, "esame turtingi, pralobę ir nieko mums netrūksta", nueitų savais keliais. O su šv. Povilu pasiliktų tik mažas būrelis, kuris dėtųsi širdin lemiamus žodžius: "Aš tau patariu pirkti iš manęs ugnyje ištirto aukso, kad pasidarytumei turtingas, būtumei apvilktas baltais rūbais, ir nesirodytų tavo plikumo gėda; taip pat patepk savo akis akių tepalu, kad regėtumei. Taigi, būk uolus ir daryk atgailą" (Apr. 3, 18).
Žmogiškoji prigimtis, dažnai slopinama ir tramdoma, galingai linksta prie savosios būties šaltinio. Į Dievą žmogus veržiasi, ne kūno raginamas, ne iš šalies įkalbėtas, bet savo dieviška prigimtimi — savo valios ir proto vedamas. Kas tinka atskiram individui, tas pagrindiniuose dalykuose galioja ir atskiroms tautoms bei valstybėms. Ir jų keliai pažymėti tuo pačiu dėsniu, ir jų likimas yra to paties Lėmėjo rankose, ir jų gyvenimo bei gyvybės sultys plaukia iš to paties šaltinio. "Vienas Dievas tėra pats gyvenimas. Kiti daiktai vien tedalyvauja gyvenime, bet jie nėra gyvenimas" (Leonas XIII, Tametsi, 1 v. p. 211). Tiek valstybės, tiek tautos, tiek atskiri žmonės reikalingi Dievo malonės, reikalingi Jo palaimos, kad galėtų gyventi, kad galėtų valstybės ir tautos klestėti.
II
Vienatvės šaknys
Esame įpratę viską, kas skaudu, kildinti iš Dievo. Retai kada tai, kas gera, Dievui priskiriama. Susidaro įspūdis, kad kančia Dievui maloni, kad Jis ją visada siunčia žmonėms. Visai nenorime paneigti kančios vaidmens krikščionybėje ir dvasiniame gyvenime. Neužmirštame, kad Kristaus kančia mums nupelnė Dievo malonę. Žinome, kad laisvai prisiimta kančia labiausiai pasidarome panašūs Nukryžiuotajam ir atgailime už nuodėmes. Tačiau atrodo, kad kiekvienos kančios kildinimas iš Dievo valios temdo Dievo sąvoką. Ar nepagalvojame, kad yra labai didelis skirtumas tarp šių dviejų sąvokų: Dievas siunčia kančią ir Dievas leidžia kentėti? Pirmuoju atveju Dievas būtų kančios autorius; antruoju — kančios šaknų reikia ieškoti kitur. Nepaneigdami tiesos, kad Dievas gali tiesioginiai siųsti žmogui kančią ir kad kančios leidimas taip pat priklauso nuo Dievo valios, turime pasakyti, kad kančia — ypač vienatvės kančia — pirmykščiame Dievo plane nebuvo skirta žmogui. Jau pats Dievo vardu pareikštas nusiskundimas, kad "vargas žmogui vienam", kurį randame Biblijoje, pakankamai įrodo, kad vienatvės kančios Dievas žmogui nenorėjo.
Biblijoje taip pat pasakyta, kad žmogus yra sutvertas panašus į Dievą. Tai yra į tą Dievą, kurs, nors yra vienas, bet ne vienišas, triasmenis. Taigi, žmogus nėra sukurtas vienatvei. Todėl galime galvoti, kad žmogus, kentėdamas vienatvę ir norėdamas iš jos išeiti, nors ir nesuprasdamas, ilgisi Dievo ir nori priartėti prie Jo valios. Jei, anot teologų. Dievas būtų vienišas, jeigu Jame nebūtų Trejybės, Jis būtų netobulas, taip ir žmogui — Dievo paveikslui vienišumas yra nenatūralus, nepritaikintas jo prigimčiai, prieštaraująs Dievo valiai. Todėl vienatvė, kaip ir kiekvienas blogis, kyla ne iš Dievo, bet iš nuodėmės. Jei pasaulyje neviešpatautų nuodėmė, vienatvės kančios nebūtų. Pirmieji žmonės prieš nusidėjimą vienatvės nejautė.
Rašytojas C. F. Ramuz savo romane "Adomas ir Ieva" kiekvieno žmogaus vienatvę išveda iš pirmosios nuodėmės prakeikimo, kuris slegia žmogaus prigimtį. Jis sako, kad vienatvė slegia visus be išimties. "Esame atskirti ir suklijuoti. Įstatymų, papročių išoriniai sujungti, bet viduje nevieningi. Esame broliai, bet svetimi vienas kitam. Tėvai ir dukterys, motinos ir sūnūs, vyrai ir žmonos, bet vienas kitam svetimi." Autoriaus nuomone, šitą vienatve pajuntamą vieni kitiems svetimumą atnešė nuodėmė. "Jis užmerkia akis; jis yra vienas savo virtuvėje, vienas gyvenime; jis pats sau sako: tai jų kaltė... Jis skaičiuoja. Juodu dabar yra vienas ir viena, jis ir ji. Vienas ir viena, tai yra du. Bet tai prakeikimas, nes vienas ir vienas dabar yra du, o prieš tai juodu buvo viena..." Autorius prieina išvados, kad vienatvė yra nepakeliamai sunki ir iš jos išeiti nėra vilties. "Jis tik mato, kad jis yra vienas. Jis mato, kad gyvenime negalima būti vienam. O tačiau jeigu ji dabar ir būtų čia, tai vis tiek jis būtų vienišas, taip kaip ir ji, nes esybė yra atskirta nuo esybės prakeikimu." Taip svarsto romane atvaizduotas asmuo, kurį pametė žmona.
Darydamas pirmąją nuodėmę, žmogus savo gyvenimo centrą iš Dievo perkėlė į save. Kiekviena nauja asmeninė nuodėmė — tai vis pakartojamas žmogaus nusistatymas prieš Dievą ir Jo valią. Tai savęs ir savo interesų pabrėžimas, nekreipiant dėmesio į kitus žmones. Štai dėl ko egoizmas, toji vienatvės šaknis, mus vienus nuo kitų atitveria, atitolina ir svetimais paverčia. Atsivėrus egoizmo prarajai, pirmųjų dviejų žmonių taikinga, vienas kito meile paremta harmonija pavirto tik dviejų, savimi besirūpinančių žmonių bendruomene. Ir taip atsirado dvi vienatvės viena šalia kitos — busimosios moterystės pagrindinis tipas.
Darbas, darbas...
Diena po dienos, savaitė po savaitės, metai po metų,... vis darbas ir darbas.
Nevienas atvažiavo į Ameriką, tikėdamasis čia gerai ir lengvai gyventi. Tačiau, daugelyje atvejų, tai tik tuščios viltys. Ir Amerikoje tik tas gerai gyvena, kas daug dirba. Dažnam čia reikia sunkiau dirbti negu Lietuvoje. Ne visi čia dirba savo profesijoje, ar gauna gerą ir mėgiamą tarnybą. Įvairių palinkimų žmonės yra priversti dienų dienas išstovėti prie mašinos, spausti vis tą patį mygtuką, padavinėti tas pačias dėžes. Kai kam pavyko prasimušti į aukštesnes vietas, bet dauguma vis dar vargsta savo sename fabrike ir net nesitiki, kad ateitis atneštų ką nors geresnio. Tokiems neretai užeina nepasitenkinimo jausmai. Jie tampa nervingi, nesukalbami, gal pradeda gerti ar ieškoti kitokių neleistinų pasilinksminimų.
Nepasitenkinimas, ypač dažnas, gali turėti neigiamų pasekmių žmogaus gyvenime. Jis ardo dvasios ir kūno sveikatą ir kartais sugriauna gyvenimo laimę. Kam užeina toki sielos apsiniaukimai, turi žiūrėti, kad kaip nors jų išvengtų.
Aukšti darbo motyvai
Ne visiems yra įmanoma gauti darbą, kuris būtų įdomus ir atgaivinantis. Todėl dažnai reikia ieškoti kitų būdų, padedančių pakelti niūrią darbo nuotaiką. Vienas tokių būdų yra giedri ir kilni pažiūra į darbą, kylanti iš aukštų darbo motyvų.
Vienos viduramžių katedros statybos metu buvo užklausti keli darbininkai, kaip jiems patinka darbas. Buvo įvairių atsakymų. Vyriausias architektas tik numojo ranka ir nieko neatsakė. Jo padėjėjas, paklaustas ką veikia, pasakė: "Ar nematai, kad matuoju akmenis, kam dar klausi?" Pro šalį ėjo linksmas akmenų nešėjas. Ir jis buvo paklaustas, ką dirba. Šis sustojo, nusišluostė prakaitą, pažvelgė į kylančius didingus bokštus ir tarė: "Aš statau katedrą!"
Paprastas akmenų nešėjas buvo labiau patenkintas savo darbu negu pats katedros architektas. Kodėl? Ne dėl to, kad jo darbas būtų buvęs geresnis ar aukštesnis, bet dėl to, kad jo pažiūra į jį buvo aukšta.
Iš meilės Dievui
Norint tokią pažiūrą susidaryti, norint įsigyti kilnių darbo motyvų, kurie pakeltų sielą ir pakeistų darbo monotoniją į įdomų užsiėmimą, reikėtų pažinti jo kilnumo esmę, jo reikšmę žmogaus gyvenime, jo naudingumą. Bet čia mes nesigilinsime į šitas temas, o tik iškelsime vieną mintį, vieną motyvą, kuris, būdamas aukštesnis už kitus, padeda žmogui lengvai nugalėti nepasitenkinimą darbu bei iš jo kylantį niūrumą. Jis daugeliui yra nepažįstamas, o jeigu pažįstamas, tai dažnai gyvenimo triukšme užmirštamas ir neišnaudojamas. Tas motyvas yra Dievo meilė.
Meilės galybė
Galingiausias žmogaus širdies valdytojas yra meilė. K. Noetzel yra pasakęs, kad žmogaus siela yra pažadinama tik meile. Bet kokiam kitam šauksmui ji yra kurčia. Jeigu žmogui trūksta kantrumo, meilė gali jo duoti. Jeigu jam sunku ką nors nukentėti, meilė čia jam padeda. Todėl šv. Povilas ir sako: "Meilė yra kantri, maloninga. Meilė nepavydi..., visa nukenčia, visa pakelia" (1 Kor. 13, 4-8). Meilė padaro auką saldžią, pakelia žmogaus širdį, atgaivina ją net ir sunkiausiuose darbuose.
Mokosi būti mama ...
Šių metų "Laiškų Lietuviams" kovo mėnesio numeryje buvo įdomus A. Grauslio straipsnis apie meilės ugdymą šeimoje. Ten yra paliesta labai jautri šių dienų šeimos problema. Straipsnelyje išgvildentas klausimas labai kruopščiai ir išsamiai, tik, mano nuomone, ten yra paliesti ir puoselėjami žiedai, bet pamirštamos šaknys. Kad gėlė gražiai žydėtų, nepakanka vien tik jos žiedus vandeniu apipurkšti, bet reikalinga palaistyti ir prižiūrėti šaknis. Kitaip — gėlė nuvys ir nudžius.
Kas gėlei šaknys, tas šeimai — įstatymas ir pareiga. Meilė — gražus dalykas, prilygstąs gėlės žiedui, kuris greičiau nuvys negu mes tikimės, pakirtus jos šaknis, tai yra pamiršus įstatymą ir pareigą. Straipsnelyje suminėti gražūs meilės ugdymo žiedeliai gali pilnai bujoti ir žydėti tik tokiose šeimose, kurios nėra pamiršusios įstatymo ir pareigos. Jeigu kurioje nors šeimoje tai yra pamiršta, iš kur ten gali atsirasti pasiaukojimo jausmas, iš kur gali kilti tylėjimo dorybė ir kiti gražūs žiedai? Kokia jėga galėtų tokiose šeimose meilę įžiebti?
Štai vienas atsitikimas. Vyras puošia žmoną gražiausiomis suknelėmis, apkrauna papuošalais ir gėlėmis. Pasiraitęs rankoves plauna skalbinius. Apie ją vaikščioja ant galų pirštelių... Žmona šypsosi ir nuobodžiauja. Kas gali moterį suprasti ir žinoti, ko jai trūksta, ką ji galvoja? Vyrui tai paaiškėjo tik tada, kai vieną kartą, parėjęs iš darbo, rado raštelį: "Buvai per geras ir... per kvailas. Palieku tave." Ji nuėjo kitur laimės ieškoti, palikusi vyrą ir vaikus.
O štai kitas atsitikimas. Žmona, sumigdžiusi vaikus, skuba prie lango pažiūrėti, ar negrįžta jos mylimas vyras. Durys su trenksmu atsidaro, ir ant slenksčio pasirodo jos "išsvajotas". Po neaiškaus murmėjimo, svyruodamas ir keikdamasis, artėja prie žmonos, kuri iš baimės traukiasi ir įbėga į vaikų kambarį, užtrenkdama duris... Štai tau .ir laimė! Sunkus namų apyvokos darbas, vaikų priežiūra ir... girtuoklis vyras. Vis dėlto ši moteris nuo pareigos nebėgo, įstatymo nesulaužė ir vyrui raštelio nepaliko... Ji kantriai nešė savo sunkią naštą.
Fulton Oursler
Kartą Broadway komikas sapnavo sukrečiantį sapną: atrodė, kad jis pasakoja scenoje anekdotus, dainuoja dainas pilnutėlėje teatro salėje, bet nė vienas žiūrovas nesijuokia ir neploja. "Net ir už dešimt tūkstančių dolerių į savaitę tai būtų pragaras žemėje", prisipažino komikas.
Argi tik aktorius yra reikalingas nuoširdžių ovacijų? Be pagyrimo ir padrąsinimo kiekvienas mūsų prarastų pasitikėjimą savimi. Mes visi esame reikalingi įvertinimo ir sugebėjimo įvertinti.
Pasakyti komplimentui yra tam tikra forma. Pvz., nėra tikras komplimentas pagirti ką nors tiesiai už jo neginčytinus laimėjimus. Pasirinkime sumanumą ir originalumą. "Jūsų kalba šį vakarą buvo nuostabiai įtikinanti", pastebėjo kartą graži ponia vienam biznieriui. "Klausydama aš visą laiką galvojau, koks puikus advokatas Jūs būtumėte!" Biznierius nuraudo kaip berniukas dėl tokio nelaukto įvertinimo. Kartą Andre Maurais pasakojo: "Generolas man nepadėkojo, kai kalbėjau apie jo laimėjimus, bet jo dėkingumo neslėpė tankiai mirksinčios akys."
Kiekvienas žmogus — garsenybė ar visiškai nežinomas — yra jautrus tikrajam įvertinimui. Žymus anglų kalbos profesorius William Lyon Phelps kartą prisiminė: "Vieną karštą vasaros dieną įėjau į perpildytą traukinio valgomąjį pietų. Kai kelneris man padavė meniu, jam pasakiau: "Virėjai šiandien tikrai kenčia virtuvėje!" Kelneris nustebęs pažiūrėjo į mane. "Žmonės čia ateina ir skundžiasi maistu, patarnavimu, aimanuoja dėl karščio. Per 19 metų Jūs esate pirmasis, kuris atjautė vargšus virėjus." "Mažo dėmesio žmoniškumui, štai ko žmonės trokšta", baigė ponas Phelps.
Tas dėmesys reikalauja nuoširdumo. Nuoširdumas be jokios pataikavimo priemaišos suteikia galią komplimentui. Vyras, kuris pareina po sunkios darbo dienos namo ir pamato savo vaikučius, sukišusius nosiukes į lango stiklą, stebinčius ir laukiančius jo, pasisems stiprybės iš jų tylaus, bet neįkainuojamo pripažinimo.
Paprasti įvertinimo meno principai — suprasti žmogaus pagyrimo reikalingumą, įvertinti nuoširdžiai, išmokti ieškoti, kas girtina — padeda mums nudailinti kampuotą kasdienybę. Ir kaip tai reikalinga vedusiųjų gyvenime! Vyras ar žmona, kurie sugeba ką nors nuoširdžiai pasakyti tinkamu metu, tikrai įgyja vertingą vedybų garantiją. Moterys, atrodo, tam turi instinktą, jos žiūri į gyvenimą, sakytumei, pro savo širdį. Rašytojas Lyon Mearson ir jo žmona Rose buvo susituokę vasario 23 dieną. “Aš niekad neužmiršiu savo vedybų sukakties", sakė Lyon, "tai yra ateinanti diena po Washingtono gimtadienio." — "O aš", atsakė jo nuotaka, "niekad neužmiršiu Washingtono gimtadienio, nes jis yra mūsų vedybų sukakties išvakarėse."
Kartą Londone Sir Max Beerbohm nuėjo su savo senute žmona į teatro balių. Kai jie įėjo į salę, Beerbohm'ą tuojau apsupo visa eilė gražuolių artisčių, kurios stengėsi patraukti garsaus kritiko ir karikatūristo dėmesį. Beerbohm atsisuko į savo žmoną ir jai tarė: "Brangioji, suraskime kur nors ramesnį kampelį. Tu šį vakarą taip žaviai atrodai, kad aš noriu būti tik su tavimi."
Ir ji motina
Smegenys garuoja — pakankamas įrodymas problemos rimtumui. Išlėkiau sodelin atvėsti, kad šis tas liktų ir kitam kartui...
"Jums atrodo paprastas dalykas stoti vienuolynan? Pamėginkit! Niekas nepajėgs, kam nėra duota Viešpaties", — pensijonato vedėjos žodžiai.
Aš nė nenoriu ir niekad nesvajoju, bet kad... negaliu! gnyba širdį nepasitenkinimas ir atskyrimas, nepasiekiamumo mintis šaukia kovon visą mano modernaus galvojimo sistemą.
Tarp kitko nerašau autobiografijos, nes nenumatau greit mirti nė kitaip gyventi, be to, netikiu išpažintims ne klausykloj.
Rašau pirmuoju asmeniu, kad kiekviena skaitydama atrastumėt save mano vietoj ir pasisavintumėt problemą, kurią bendrom jėgom turim atsakyti pirmiausia sau ir tiems, kurie tiki mūsų ateitimi.
Visuomet mėgau ir man patinka prašomai atsakyti: nenoriu, bet tuoj padarau, įrodyti, kad galiu. Mes norime galėti milžiniškai ir tą troškimą protas įkūnija geležin, elektron, įvairiuose cheminiuose junginiuose. Mes, mergaitės, šiais laikais galime pasirinkti, bet kokią mokslo šaką; net chemiją, inžineriją, teisę, politinius mokslus. Vis didesnis skaičius kelia ranką skinti iki šiol moterims '‘uždraustąjį vaisių" — įrodyti, kad pasiekia. Tūkstančiai pašvenčia savo gyvenimą įvairiems tyrinėjimams, užsidariusios laboratorijose.
Sesuo Marija kalbėdama apie šiuos laikus, klausė mūsų nuomonės, kodėl vienuolynai nebeauga skaičiumi? Ar mūsų jaunimui trūksta drąsos, ryžtingumo, trūksta atsižadėjimo dvasios, patogumų meilė, išlepimas, idealizmo stoka? Jos pačios nuomone, mes žiūrime per daug į neigiamąją pusę: atsižadėjimą, atsisakymą, susivaldymą, ir pasmerkiam visas vienuoles Evangelijos kvailų mergaičių likimui, kurių lempos neturi aliejaus..., o nesukaupiam dėmesio liepsnojančiam entuziazmui, kilnumo didybei ir maldos galiai.
Gerbiamasis Redaktoriau,
Norėčiau, kad savo redaguojamame žurnale atsakytumėte man į vieną labai neaiškų klausimą. Kartą mums su vyru ir vaikais važiuojant automobiliu, įvyko nelaimė: kita mašina atsimušė į mūsiškę. Nė vienas nebuvo sužeistas, bet dabar visi mus ragina apsimesti sergančiais ir reikalauti iš ano žmogaus automobilio apdraudos kompanijos atlyginti už sužeidimą. Ypač taip elgtis labai spiria advokatas, kuriam mano vyras pavedė visą šį reikalą. Mes nereikalaujame pinigų už savo sveikatą, bet tik už apdaužytą mašiną. Kiti mus už tai bara, iš mūsų sąžiningumo juokiasi, sako, kad tas paprotys taip dabar yra paplitęs, kad čia nieko blogo nėra, jeigu reikalausime užmokėti ir už tariamą mūsų sužeidimą.
Man atrodo, kad mes turėtume dėkoti Dievui, jog išlikome nesužeisti, bet neapgaudinėti kitų, apsimesdami esą sužeisti. Manau, kad tai būtų ir Dievo įžeidimas, nedėkingumas Jam už pagalbą. Bet visai priešingai galvoja net labai rimti žmonės ir praktikuoją katalikai. Tad patarkite, ką daryti, kieno čia yra tiesa ir kas klysta.
Jus gerbiantiO. V.
Gerbiamoji Ponia,
Nors rašote, kad šis klausimas Jums sukelia daug neaiškumų, bet moraliniu atžvilgiu jis yra labai aiškus. Žinoma, kad yra nusikaltimas apgaudinėti žmones arba kokias nors įstaigas ir reikalauti to, kas jums nepriklauso. Turite teisę reikalauti atlyginimo už apdaužytą automobilį. Turėtumėte teisę reikalauti atlyginimo ir už savo sveikatą, jeigu ji tik-rai būtų nukentėjusi, bet jeigu sveikatos atžvilgiu nesate nukentėję, būtų tikrai nesąžininga ir neteisinga reikalauti atlyginimo. Tai būtų tikras melas ir apgavystė.
(Nobelio laureato Mauriac’o mintys naujame veikale)
Nobelio premija apdovanotas rašytojas Francois Mauriac vienoje savo paskaitoje intelektualams kalbėjo:
— Mūsų Viešpats atėjo į šią žemę, kad užkurtų ugnį, ir dabar yra mūsų uždavinys palaikyti, kad ji kūrentųsi, — ta ugnis, kuri atbaido žvėris ir pritraukia sielas, jaučiančias šaltį.
Priminęs, kad daugelis krikščionių yra ne perdaug uolūs savo pareigose, rašytojas vis dėlto guodžiasi ta jaučiama religinių dalykų nostalgija:
— Aš pažįstu daugiau negu vieną ateistą, kurs vaikščioja pakraščiais tos kuklios avidės, kurią mes sudarome.
Tikėjimas progresu
Įsiskaitę į naujai išleistą Fr. Mau-riac'o kalbų rinkinį "Words of Faith" (išleido Philosophical Library, New York), užtinkame jo labai stiprių pasaulėžiūrinių pasisakymų. Pirmiausia jis konstatuoja žmonijos nusivylimą anksčiau dievinta pažanga:
— Progreso ir žmogaus tobulumo "religiją" dabar pamažu perkainuoja dar gyvi išlikusieji koncentracijos stovyklų įnamiai, išvietintieji žmonės, kurie savo vaikų lavonus paliko po savo suardytų miestų griuvėsiais, nekalbant apie tuos kariaujančių ideologijų kankinius, kurie perpildė ir dar tebeperpildo Europos kalėjimus.
Tas nusivylimas tariamuoju progresu kitoje šviesoje parodė ir Bažnyčią:
— Mes, katalikai, esame sūnūs tos Bažnyčios, kuri mūsų aštuoniolikto ir devyniolikto šimtmečio protėviams atstovavo minties pavergimą, bet kuri dabar yra laikoma įkūnytoji laisvė net ir netikinčiųjų akyse.
PICNIC
Labai būdingas filmas, vaizduojąs skersinį vidutinio amerikiečio piūvį ne viename, bet keliuose tipuose. William Holden vaidina Carter, pakliuvusį į universitetą ne dėl scholastinių, bet dėl sportinių sugebėjimų. Jo ambicija pasižymėti, neturint konkretaus tikslo, verčia blaškytis ir tapti keliaujančiu elgeta.
Vieną rytą traukinys sustoja prie Owens miestelio. Iš prekinio vagono išlipa sudulkėjęs Carter, nes čia gyvena jo mokslo draugas Benson, kurio tėvas turi stambų grūdų biznį. Per šį draugą jis pakviečiamas į pikniką, kuriame dalyvaus visas miestelis. Per šį draugą jis susipažįsta su Madge, Milly, jų motina, senberniu Howard ir vis dar netekėjusia mokytoja Rosemary.
Pikniko tone kuriasi nepramatytos situacijos ir problemos. Benson nori vesti Madge, priešinantis jo tėvui, bet ši pradeda žiūrėti į Carter. Nuo jos neatsilieka jaunesnioji sesuo Milly. Howard atsineša į pikniką degtinės butelį, ir keletas didesnių gurkšnių parodo, kas iš tikrųjų dedasi Milly ir Rosemary pavydžiose mintyse. Benson nusikreipia prieš Carter, ir kai šis priverčiamas skubiai palikti miestelį, Madge apsisprendžia sekti keliaujantį elgetą.
Įspūdingai ir daug žadančiai pasirodo Susan Strasberg Milly asmenyje. Gera Rosalind Russell, nors vietomis be reikalo vulgari. William Holden pavyko sukurti visiškai naują tipą savo filminėje karjeroje.
Labai įvairi ir išradinga filmo fotografija. Muzika, kurią parašė George Duning, mums neatrodo originali, bet nusisekusiai duoda būdingą foną psichologiniam veikėjų charakteriui. Visumoje aiškiai matosi režisoriaus Jashua Logan ranka, kuri patyrusiai veda filmą gyvo ir intryguojančio veiksmo keliu. Tikrai gaila, kad knygos autorius nuskriaudė savo veikėjus, neduodamas jiems gylio ir dvasingesnių interesų. Filmas siūlytinas tiems, kurie domisi žmogaus psichologija ir studijuoja žmogaus prigimtį amerikietiškojo pasaulio rėmuose.
Laimingai eina prie galo visi paruošiamieji darbai, ir netrukus bus pradėta jaunimo centro ir jėzuitų vienuolyno statyba. Namai bus statomi Garfield Blvd. ir Western Ave. gatvių kampe, Čikagoje. Čia galės rasti patogią prieglaudą savo susirinkimams, posėdžiams ir parengimams visos lietuviškos organizacijos, kurios dabar turi bastytis svetimtaučių salėse, o kartais net smuklėse. Šio darbo jėzuitai ėmėsi, prašomi visuomenės atstovų. Jų statomi namai skiriami lietuviškajai visuomenei, todėl iš jos laukiama ir paramos. Aukas galima siųsti šiuo adresu: Jesuit Fathers, 5541 S. Paulina St., Chicago 36, Ill.