Darbas, darbas...
Diena po dienos, savaitė po savaitės, metai po metų,... vis darbas ir darbas.
Nevienas atvažiavo į Ameriką, tikėdamasis čia gerai ir lengvai gyventi. Tačiau, daugelyje atvejų, tai tik tuščios viltys. Ir Amerikoje tik tas gerai gyvena, kas daug dirba. Dažnam čia reikia sunkiau dirbti negu Lietuvoje. Ne visi čia dirba savo profesijoje, ar gauna gerą ir mėgiamą tarnybą. Įvairių palinkimų žmonės yra priversti dienų dienas išstovėti prie mašinos, spausti vis tą patį mygtuką, padavinėti tas pačias dėžes. Kai kam pavyko prasimušti į aukštesnes vietas, bet dauguma vis dar vargsta savo sename fabrike ir net nesitiki, kad ateitis atneštų ką nors geresnio. Tokiems neretai užeina nepasitenkinimo jausmai. Jie tampa nervingi, nesukalbami, gal pradeda gerti ar ieškoti kitokių neleistinų pasilinksminimų.
Nepasitenkinimas, ypač dažnas, gali turėti neigiamų pasekmių žmogaus gyvenime. Jis ardo dvasios ir kūno sveikatą ir kartais sugriauna gyvenimo laimę. Kam užeina toki sielos apsiniaukimai, turi žiūrėti, kad kaip nors jų išvengtų.
Aukšti darbo motyvai
Ne visiems yra įmanoma gauti darbą, kuris būtų įdomus ir atgaivinantis. Todėl dažnai reikia ieškoti kitų būdų, padedančių pakelti niūrią darbo nuotaiką. Vienas tokių būdų yra giedri ir kilni pažiūra į darbą, kylanti iš aukštų darbo motyvų.
Vienos viduramžių katedros statybos metu buvo užklausti keli darbininkai, kaip jiems patinka darbas. Buvo įvairių atsakymų. Vyriausias architektas tik numojo ranka ir nieko neatsakė. Jo padėjėjas, paklaustas ką veikia, pasakė: "Ar nematai, kad matuoju akmenis, kam dar klausi?" Pro šalį ėjo linksmas akmenų nešėjas. Ir jis buvo paklaustas, ką dirba. Šis sustojo, nusišluostė prakaitą, pažvelgė į kylančius didingus bokštus ir tarė: "Aš statau katedrą!"
Paprastas akmenų nešėjas buvo labiau patenkintas savo darbu negu pats katedros architektas. Kodėl? Ne dėl to, kad jo darbas būtų buvęs geresnis ar aukštesnis, bet dėl to, kad jo pažiūra į jį buvo aukšta.
Iš meilės Dievui
Norint tokią pažiūrą susidaryti, norint įsigyti kilnių darbo motyvų, kurie pakeltų sielą ir pakeistų darbo monotoniją į įdomų užsiėmimą, reikėtų pažinti jo kilnumo esmę, jo reikšmę žmogaus gyvenime, jo naudingumą. Bet čia mes nesigilinsime į šitas temas, o tik iškelsime vieną mintį, vieną motyvą, kuris, būdamas aukštesnis už kitus, padeda žmogui lengvai nugalėti nepasitenkinimą darbu bei iš jo kylantį niūrumą. Jis daugeliui yra nepažįstamas, o jeigu pažįstamas, tai dažnai gyvenimo triukšme užmirštamas ir neišnaudojamas. Tas motyvas yra Dievo meilė.
Meilės galybė
Galingiausias žmogaus širdies valdytojas yra meilė. K. Noetzel yra pasakęs, kad žmogaus siela yra pažadinama tik meile. Bet kokiam kitam šauksmui ji yra kurčia. Jeigu žmogui trūksta kantrumo, meilė gali jo duoti. Jeigu jam sunku ką nors nukentėti, meilė čia jam padeda. Todėl šv. Povilas ir sako: "Meilė yra kantri, maloninga. Meilė nepavydi..., visa nukenčia, visa pakelia" (1 Kor. 13, 4-8). Meilė padaro auką saldžią, pakelia žmogaus širdį, atgaivina ją net ir sunkiausiuose darbuose.
Mokosi būti mama ...
Žmogaus meilė yra žemesnė už Dievo meilę. Bet ir ji paveikia širdį labai galingai. Paimkime, pavyzdžiui, motiną. Koks skirtumas tarp motinos ir pasamdytos tarnaitės! Jos abidvi, rodos, rūpinasi tuo pačiu kūdikiu, dirba tą patį darbą, tačiau vienai tas darbas yra našta, o kitai saldus malonumas. Meilė padaro motinos naštą lengvą. Ji suteikia šiurkščiai kasdienybei sparnus, pakeldama ją į laisvę ir džiaugsmą.
Dievo meilės veikimas
Dievo meilės objektas yra aukščiausia Būtybė — Pats Dievas. Todėl ir jos jėga yra galingiausia. Dievą mylį žmonės padaro daug karžygiškų darbų, dažnai neįveikiamų tiems, kurie Dievo nepažįsta. Šventųjų pavyzdžiai tai aiškiai parodo. Jie važiuoja į svetimus kraštus, gyvena raupsuotųjų salose, daug atgailauja, dirba nepatrauklius ir nuobodžius darbus.
Vienas Amerikos karininkas, lankydamasis raupsuotųjų kolonijoje Kinijoje, pamatė vienuolę, tvarstančią ligonio žaizdas. Žaizdų kvapas ir vaizdas buvo nepakeliamas. Stebėdamasis tos vienuolės auka, karininkas jai tarė: "Kaip jūs galite visa tai pakęsti, sesute? Aš nė už tūkstantį dolerių čia nedirbčiau."
“Aš nedirbčiau nė už dešimt tūkstančių!" — ramiai atsakė vienuolė. Tada, rodydama savo rožančiaus kryželį, pridėjo: "Aš dirbu dėl Jo."
Labą rytą, mamyte! K. L. Musteikio nuotr.
Dievo meilė visiems prieinama
Kaikas gal tuojau sakys, kad Dievo meilė tik šventiesiems, o ne visiems, nes šventuosius ji skatino aukotis ir kentėti, o juos, paprastus žmones, ji labai mažai veikia. Kaip gali ji padėti paprastam žmogui nugalėti darbo nuobodumą? Tiesa, kad vienus Dievo meilė daugiau "veikia" negu kitus. Bet tai dalinai priklauso nuo paties žmogaus. Reikia nepamiršti, kad Dievo meilės turėjimas yra malonė. O malonės Dievas duoda tiems, kurie jų prašo. Gal būt, mes jos dar niekad neprašėme? Be to, norint augti kokioj nors dorybėj, reikia joje lavintis. Ir šventieji netapo tokiais per vieną dieną. Tai ilgų metų vaisius.
Neseniai amerikiečių laikraščiuose buvo rašyta apie moteriškę, kuri atsiuntė misijų reikalams vienos dienos uždarbį ir pažadėjo tai daryti kas savaitę iki gavėnios pabaigos. Dienos darbas Dievui! Išeidama į darbą, ji žinojo, kad tą dieną ji dirbs ne bosui, ne sau ir niekam kitam, o tik Dievui. Kiekvienas dėžės padavimas buvo ne vien paprastas padavimas, bet Dievo meilės aktas. Toks darbas negali nesukelti žmogaus širdyje kilnių minčių, karštų meilės jausmų, keliančių jo visą sielą arčiau prie Dievo ir Jo meilės. Nesunku suprasti, kad Dievo meilės darbas yra daug smagesnis ir malonesnis už tą, kuriame jos nėra.
Geros intencijos reikšmė
Duodami anos moteriškės pavyzdį, nenorime tuo pasakyti, kad dirbti iš meilės Dievui reiškia uždarbį atiduoti Bažnyčiai. Piniginė auka Dievo meilei nėra esminė. Čia daug svarbiau yra gera intencija negu pinigai, o ją įsigyti galima ir kitu būdu, nebūtinai žemiškuoju auksu. Tam pakanka ir trumpo susikaupimo, kuris nieko daugiau nekainuoja, tik porą sekundžių laiko ir truputį pastangų.
Padaryti gerą intenciją yra labai lengva. Tačiau kaip daug ja atsiekiame! Darbui ir darbo nuotaikai jos įtaka yra didelė. Bet nereikia manyti, kad Dievo meilės intencija yra vien tik tuščias psichologinis nuotaikos pakėlimas, be jokio pagrindo realybėje. Anaiptol. Jos šaknys siekia daug giliau, nes prieina prie pačių realybės šaltinių, iš ten gaudama tikrą ontologinę reikšmę.
Dievo meilės intencija pakelia nuotaiką dėl to, kad ji suteikia darbui kitą prasmę. Iš meilės atliekami darbai Dievo akyse yra nuopelningi. Dievui ne tiek svarbu, ką žmogus dirba, bet kaip jis dirba, tai yra, kokiomis intencijomis. Jam nereikia, kad žmonės kilnotų kalnus iš vienos vietos į kitą, bet kad turėtų tikėjimą. Todėl ne vien iš darbų, bet ir iš tikėjimo ateina užmokestis, ateina nuopelnai ir gyvenimo prasmė. Suprantant visa tai, negalima sakyti, kad intencijos yra nieko kito neatliekąs dalykas, o tik nuteikiąs žmogaus psichologinį stovį. Su Dievo meile atliekami darbai tampa savyje vertingesni. Žinant tai, žmogui lengviau jų kryžių nešti.
Didesnė Kristaus gyvenimo dalis buvo darbas. Prieš pradėdamas viešąjį gyvenimą. Jis ilgus metus dirbo staliaus dirbtuvėje, skaptuodamas plūgus, darydamas kėdes, kaldamas dėžes. Būdamas Dievas, Jis žinojo, kaip tuos darbus galima atlikti geriau ir lengviau. Jam nebuvo svetimi moderniųjų laikų įrankiai ir mašinos. Pagaliau, Jam nė mašinų nereikėjo — vienu savo panorėjimu galėjo padaryti viską, ko reikėjo. Tačiau Jis savo darbų stebuklais nelengvino. Nors viską žinojo, Jis kantriai mokėsi iš šv. Juozapo staliaus amato, vartojo paprastus įrankius, dirbo pagal ano meto reikalavimus. Ir taip diena iš dienos, per ilgus metus!
Kam visa tai? Atsakymas trumpas: iš meilės žmogui. Teologai sako, kad paslėptasis Jėzaus gyvenimas nebuvo būtinai reikalingas pasaulio išganymui. Tam būtų pakakę ir mažesnės bei trumpesnės aukos. Tačiau išganymo darbas buvo meilės žygis; o meilė nežino ribų. Meilė vertė Jėzų ateiti į pasaulį, meilė vertė Jį gyventi tarp žmonių, nešti žemės vargus, dirbti žmonių darbus. Jis dirbo, nes mylėjo žmones. Jo darbas buvo visų nuobodžiausias ir neįdomiausias, tačiau meilė padarė jį saldų ir malonų. "Mano džiaugsmas yra būti su žmonių vaikais" (Prov. 8, 30-5).
Meilės motyvas tinka ir žmogui. Jis atgaivina širdį. Su meile atliekamas darbas yra ne darbas, bet gaivinantis meilės įkūnijimas. Šitą gaivinimą duoda pats Dievas: "Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate apsunkinti, ir aš jus atgaivinsiu."
Alg. Kezys, S. J.
Kalbėti yra labai lengva, bet ką nors pasakyti yra sunkiau.