1956 M. SPALIŲ (OCT.) MĖN. VOL. VII, NO. 9
Kartą audiencijoje pas popiežių Leoną XIII buvo ir viena protestantė, kuri jį paklausė:
— Ar aš turėčiau tapti katalike?
— Ponia, — atsiliepė Leonas XIII, — darykite pagal savo sąžinės įsitikinimą.
Pasaulėžiūros klausimai ne vienam galvojančiam žmogui atsistoja visu aštrumu, ir čia tikriausias kelias yra nuoširdus ieškojimas, sekant savo sąžinės balsą. Tas ieškojimas dažnai nebūna lengvas, nes teisingai prancūzų didysis mintytojas Lacordaire yra pasakęs:
— Tiesa pasiekiama tik ilga kova; tik į klaidą įpulti jokių pastangų nereikia.
Mums labai miela, kad paskutiniu metu visa eilė tiesos ieškotojų ją surado katalikų pasaulėžiūroje. Daugelis jau girdėjo apie atsivertimą į katalikybę komunistų dienraščio "Daily Worker" redaktoriaus Louis Budenz, ispanų raudonųjų propagandistės ir rašytojos Reginos Garcia, Ispanijos komunistų vado Don Enrique Matorras, amerikiečių rašytojos Dorothy Day, kuri iš marksistės tapusi katalikų apaštale turi sudariusi lyg vienuolišką bendruomenę, dideliu pasišventimu dirbančią tarp vargingiausiųjų Niujorko gyventojų.
Persekiojamųjų ištvermė atvertė į katalikybę komunistų rašytoją N. Beliną. Katalike yra tapusi ir viena garsiausių JAV moterų Klara Boothe Luce, Amerikos ambasadorė Italijoje. Kartą teko asmeniškai išsikalbėti su gilaus proto veikliu politiku, dabar jau mirusiu, Latvijos ministeriu Washingtone dr. A. Bilmaniu. Jis buvo katalikas, nors anksčiau buvęs protestantas ir masonas. Nemaža pasauliui sensacija buvo ir atsivertimas į katalikybę vyriausio Romos rabino Zolli, vėliau profesoriavusio aukštosiose katalikų mokyklose, dabar jau mirusio. Apie šiuos įdomius mūsų dienų konvertitus, atėjusius į Bažnyčią jau po antrojo Pasaulinio Karo, esu rašęs knygoje "Prie vilties kryžiaus". Galima, sakyti, kad mūsų dienų konvertitai į katalikybę yra ir rašytojai: Paul Claudel, James, Chesterton, Leon Bloy, indų mintytojas Animananda, japonų admirolas Yamamoto. Neveltui kitados lordas Byronas dainavo: "O Roma, mano krašte, mano sielos mieste! Širdies našlaičiai turi sukti į tave." Ir galima pasakyti, kad tie tiesos ieškotojų posūkiai į Romą yra nuolatiniai, niekad nesibaigią.
Prieš ketverius metus miręs amerikiečių rašytojas Fulton Oursler tikrai daug yra pasitarnavęs žmonijai savo gyvenimiškais rašinėliais, visiems suprantamais ir labai pamokančiais. Čia laisvai išversime jo pasakojimą apie vieną moterį, kuri savo elgesiu patį autorių pamokė būti dėkingu Dievui už viską. Manome, kad šis rašinėlis ir kitiems primins, kad kasdien mes gauname tiek daug įvairiausių malonių, už kurias tikrai turime būti dėkingi tų malonių Teikėjui. Žmonės per daug mato tik tai, kas bloga, nekreipia dėmesio į tai, kas gera. Jeigu blaiviau pažvelgtume į savo gyvenimą, pamatytume, kad neturime teisės taip dažnai murmėti, bet turime pareigą šimtais dalykų džiaugtis ir už juos dėkoti.
Jos vardas buvo Anna Maria Cecilia Sophia Virginia Avalon. Ji buvo gimusi vergijoje rytiniame Marylando krante, ir jos tėvas norėjo pajuokauti, uždedamas šitą ištisą virtinę vardų tamsiaodžiui savo kūdikiui. Būdama dar jauna mergaitė, pirmaisiais savo laisvės metais, Anna pagelbėjo gydytojui prie mano motinos gimimo. Tai buvo 1866 metai. Po dvidešimt septynerių metų ji buvo kambary, kur aš gimiau. Ji pirmoji mane nuprausė, bet tai nebuvo viskas, ką ji man suteikė.
Prisimenu ją, sėdinčią prie virtuvės stalo mūsų namuose, senas, tvirtas ir tamsias rankas sudėjusią ant krakmolytos prijuostės, blizgančias juodas akis pakėlusią į lubas ir žemu žnabždančiu balsu sakančią:
— Didžiai esu dėkinga, Viešpatie brangus, už visas mano gyvenimo dovanas!
— Kas yra tos tavo gyvenimo dovanos? — paklausdavau jos.
— Visa tai, ką aš valgau ir geriu.
— Bet ar tu dėkosi Viešpačiui ar ne, vis tiek gausi pavalgyti ir atsigerti.
— Žinoma. Bet viskas yra daug skaniau, kai padėkoji. Kitų tikėjimų žmonės visados meldžiasi, sėsdami prie stalo. Nors mano bažnyčios žmonės taip nedaro, bet aš tai darau.
I
Dogma yra žodis, sukeliąs neprasmingų ginčų vien dėl to, kad žmonių eilei jis neaiškus, kad pati dogmos sąvoka daugeliui atrodo grynai neigiamas dalykas, neturįs savyje nei šviesos, nei tiesos.
"The Encyclopedia Americana" dogmą nusako štai kaip: "Dogma — teologine žodžio prasme — yra tikėjimo principas arba tiesa, kuri remiasi Dievo žodžiu, užrašytu arba perduotu padavimo keliu, ir kurią Bažnyčia pateikia tikintiesiems tikėti. Katalikų Bažnyčia skelbia, kad jos dogmos buvo mokomos apaštalų, kurie gyvu arba rašytu žodžiu jas perdavė savo bendralaikiams ir įpėdiniams, o tie — savo įpėdiniams. Ši tradicija yra Katalikų Bažnyčios dogmų pagrindas. Bažnyčia neturį valdžios kurti naujas dogmas, bet ji turi pareigą iki pasaulio pabaigos skelbti visas tas dogmas, kurios istorijos bėgyje buvo autentiškai nustatytos, kaip dieviškojo apreiškimo tiesos. Ką Bažnyčia gali daryti ir yra dariusi, tai — pagal progos reikalavimus — apibrėžti savo mokslo tikslią prasmę, iškeliant tai, kas anksčiau nebuvo išreikšta su visu reikalingu pilnumu ir aiškumu."
"The Catholic Encyclopedia Dictionary" apibrėžia dogmą ir jos sąvoką šiek tiek aiškiau: "Dogma yra nuomonė, autoritetingai pareikšta; tiesa, liečianti tikėjimą arba dorovę. Dievo apreikšta, apaštalų perduota Šventame Rašte arba padavime, kurią Bažnyčia pateikia tikintiesiems, kaip būtiną tikėjimo objektą. Kadangi dogma yra idėja, tai tenka sutikti, kad dogmatizmas religijai yra reikalingas, nes religija be idėjų yra beprasmiška. Bažnyčios dogmos, būdamos dieviškosios tiesos protinės sąvokos ir žodinės išraiškos, priima charakteristinį tiesos bruožą, būtent, nekintamumą ir pastovumą, nes jos remiasi dieviškojo proto autoritetu, kuris mums apsireiškia."
Vadinasi, dogma yra principas arba tiesa, liečianti tikėjimą ir dorovę.
Tiesa, kurią Dievas apreiškė, apaštalai perdavė, o Bažnyčia pateikia tikintiesiems, kaip būtiną tikėjimo objektą. Tokiu būdu, dogmos sudaro tikėjimo pamatą. Jos yra būtinoji ir nepakeičiama tikėjimo struktūra, nes be jų religija nustoja ne tik pastovios ir nekintančios tiesos, bet ji tampa vešli dirva neracijonaliam reliativizmui ir fataliam tiesos subjektyvizmui.
Niekas negali paneigti: laimingos moterystės pagrindai arba nelaimingos griuvėsiai yra įdiegiami berniukų ir mergaičių širdyse jau vaikystės ir jaunatvės amžiuje.
Šv. Tėvas Pijus XI, enc. “CASTI CONNUBII”.
ŽODELIS PRADŽIAI
Žmonių gyvenimą galime palyginti su bičių aviliu, kur atskiroms darbo sritims tarnauja ir atskiros bitelės darbininkės. Bites tokiam darbui veda instinktas, gi žmogus, protingoji visuomenės avilio bitelė, patsai nagrinėja, pažįsta ir apsprendžia savąjį pašaukimą.
Teisingai ir tvirtai pasirinkti pašaukimą nėra lengva, tačiau ateina dienos, kada jaunas žmogus savo svarstymo ir nagrinėjimo išvadas turi pavesti Apvaizdos balsui ir tarti: "Aš renkuosi šitokį gyvenimo kelią".
Visi pašaukimai yra kilnūs, gražūs ir reikšmingi, jeigu tik žmogus teisingai jį pasirenka, rimtai jam pasiruošia ir sąžiningai eina pasirinktuoju keliu: "Kiekvienas pašaukimas yra altorius, jeigu žmogus tik su meile ir pasiaukojimo dvasia ieško laimės sau ir kitiems" (kard. Newman).
Daugeliui žmonių skirta pasirinkti ir gyventi šeimos gyvenimą, tačiau kasdienybėje vyrauja nuomonė, kad rimtas ir nuoširdus pašaukimo problemos svarstymas tereikalingas, renkantis dvasiškio ar vienuolinį gyvenimą. Daugelis jaunuolių ir net suaugusių tik pripuolamai, lėkštai ir lengvapėdiškai tiesia kelius naujajai šeimai. Tokio pripuolamumo ir lėkštumo pasekmės paaiškėja dažniausiai tik tada, kai "jau surištos baltos rankos ir permainyti žiedeliai". Tokios jaunos šeimos nei patiems jaunavedžiams, nei jų artimiesiems, nei, pagaliau, visuomenei neatneša lauktosios laimės ir džiaugsmo.
Jei mokymą suprantame kaip mokslo žinių bei sugebėjimo perteikimą, tai auklėjimu reikia laikyti dorinių, socialinių, estetinių ir religinių vertybių ugdymą individe ir bendruomenėje. Iš kitos pusės, auklėjimas skiriasi dar ir tuo nuo mokymo, kad jis nesiriboja vien tik žiniomis ir sugebėjimais: pažintosios doros normos turi būti branginamos ir spontaniškai vykdomos gyvenime. Pilnai išauklėtu žmogumi laikome tik tą, kurs: 1) pažįsta gėrį, 2) jį brangina ir 3) jo siekia savo darbais. Juk, pvz., kad ir geriausiam mokytojui visai nesvarbu, ar jo mokiniai naudos mokykloj įgytas žinias gyvenime ar ne. Baigęs universitetą inžinierius gali, jei nori, nesiversti inžinieriaus praktika ir niekur netaikyti savo žinių. Nuo to jojo išsimokslinimas nė kiek nenukentės, ir jį visi vis tiek vadins inžinierium. Tas pats su medicina ir kitais mokslais.
Visai kitaip esti su auklėjimu. Tu gali visų religijų doros kodeksus atmintinai išmokti, gali sugebėti moksliškai interpretuoti kiekvieną moralės normą, bet tuo dar nebūsi laikomas doru bei išauklėtu žmogumi, — daugiausia galėsi pretenduoti į etikos žinovus. Įsivaizduokime kurio internato pavyzdingą auklėtinį: jis žino atmintinai visas drausmės taisykles ir jų sankcijas, moka paaiškinti jų reikalingumą, pats elgiasi pavyzdingai. Bet jei tas pats asmuo, atsidūręs už auklėjimo namų durų, pasijus visiškai laisvas nuo bet kokių ankstybesnių suvaržymų ir pradės nebevykdyti nė vienos anoj įstaigoj branginamų elgsenos normų, ar tokį individą begalėsime vadinti išauklėtu? Aišku, ne. Tuo tarpu kai medikas, kurs kad ir nesiverstų gydytojo praktika, vis tiek liks mediku ir mokytu žmogumi. Jei taip, tai auklėjimo prigimtis skiriasi nuo mokymo. Ir kas svarbiausia: mokymui kiekvienas lengviau pasiduoda, jei tik tam turi gabumų, o auklėjimas daug sunkiau vykdomas, nors ir jokių gabumų čia nereikia. Kur slypi visa to kliūtis? Aišku, paties proceso prigimtyje, kuri yra perdėm psichologiška.
Mokymo metu, kai dėstome ar aiškiname kurią mokslo tiesą, turime reikalo su racionalia mokinio prigimtimi, jo protu ir, bendrai tariant, sąmone. Visa kam čia reikalingas į s is ą m o n i n i m a s, kurio dėka pradedame suprasti. Dažnai reikalinga ir vaizduotė, kaip pagelbinė priemonė, ir atmintis, kuria užfiksuojame suprastas žinias ir, reikalui esant, jas vėl atsigaminame. Auklėjimo procesas yra daug sudėtingesnis ir apima kuone visą žmogaus psichiką. Jau minėjome, kad čia, šalia žinių ir supratimo, dar reikalinga — ir tai visų svarbiausia — pažintųjų vertybių meilė, apsprendžianti mūsų veiksmus ir poelgius. Jei mokslo žinios pasisavinamos protu ir atmintimi, tai auklėjimo vertybės glaudžiai siejasi su j a u s m i n i u asmens gyvenimu. Juk čia neužtenka vien pažinti tiesą, reikia pamilti ją, trokšti ir siekti jos visa savo būtimi. Jei mokslas šviečia žmogaus protą ir jį lavina, tai auklėjimas, galėtume pasakyti, fermentuoja visą žmogaus prigimtį, tam tikru būdu transformuodamas ją.
Skaityti daugiau: SĄMONINGIEJI IR NESĄMONINGIEJI AUKLĖJIMO VEIKSNIAI
II
Meilės grožio sudarkymas
Nėra tokio gražumo, kurio negalėtume nesubiaurinti. Nėra tokio šviesaus kūno, kuris neturėtų šešėlio, šešėlių yra ir meilėje, ypač tolimesnėje jos raidoje. Pajėgdamas visa subiaurinti, žmogus ir meilės gražųjį jausmą sudarko savo netobulybėmis ir ydomis, aukštąjį meilės idealą "pritaiko" savo žemumui. Konkrečioje meilėje atrandame tiek daug skausmingų neigiamybių, kad negali nekilti mintis apie konkrečios meilės menkybę. Tokiais atvejais negali neprisiminti lotynų patarlės: "Corruptio optimi pessima — sugedimas to, kas yra geriausia, būna biauriausias."
A. Gide kalba apie meilės dekristalizaciją arba, kitaip sakant, apie tą lėtą jos irimą po vedybų. Meilės išsigimimo ir jos žuvimo pradai yra įvystyti į meilę pačioje jos pradžioje, ir giliau gyvenimą pažįstąs asmuo — meilei gimstant — gali nujausti jos mirtį. Ne kita prasme reikia suprasti ir tuos liūdnus Rilke's žodžius. "O tu iš anksto prarasta mylimoji!" Meilės dekristalizacija kartais prasideda taip greitai, kad neretai gedulo skausmas, meilei mirus, būna ilgesnis negu pati meilės gyvybė.
Kur dekristalizacijos reiškiniai? Kur mirties pradai dar nemirusioje meilėje? Meilės dekristalizacija prasideda tuo, kad meilė kankina. Kančia yra taip esminė meilėje, kad, regisi, ir laimingiausia abipusė meilė jos neišvengia. Viena 12 šimtmečio gruzinų poema sako: "Jei aš myliu..., tai visą skausmų pasaulį imu ant savęs..., (nes) meilė — ištisa žaizda." "Kas yra meilė?" klausia rašytoja G. Sand. "Tai ašaros. Jūs verkiate, taigi mylite"— atsako jai St. Beuve. "Jausmai ir jų kaitra iš kiekvienos dienos sunkenybių ir skausmų pasaulį padaro" (A. Maurois).
Tikėjimo atžvilgiu galima suskirstyti žmones į tris grupes: tikintieji (teistai), netikintieji (ateistai) ir kovojantieji prieš Dievą (contrateistai). Pirmieji pripažįsta, kad šalia medžiaginio apčiuopiamo pasaulio yra dar gryna dvasia — Dievas, kuris yra sutvėręs iš nieko visą pasaulį: negyvąją gamtą, augmeniją, gyvūniją, žmogų ir dar daugybę nematomų dvasių, vadinamų angelais. Kadangi jie išpažįsta Dievą, kuris graikiškai yra vadinamas "theos", tai nuo šio žodžio ir Dievo išpažinėjai moksliškai yra vadinami teistai. Tie, kurie Dievo buvimą neigia, yra vadinami ateistai. Pagal jų supratimą Dievo nėra, todėl jie Dievo atžvilgiu yra neutralūs, gyveną visai nepaisydami Dievo ir Jo įsakymų: jie nieko nesako nei prieš Dievą nei už Dievą. Tokio nusistatymo žmonės dar yra vadinami laicistai, nuo lotyniško žodžio laicus — pasaulietis.
Labai juokingai atrodo tie žmonės, kurie kovoja prieš Dievą (contrateistai). Jeigu jokio Dievo nėra, tai kuriems galams kovoti prieš nieką? Jie yra panašūs į Don Kichotą, kurs kovojo su vėjo malūnais. Tokių nenuoseklių kovotojų buvo visais laikais, bet ypač jie pasireiškė pirmaisiais trimis šimtmečiais, vėliau prancūzų revoliucijos laikais, Ispanijos ir Meksikos pilietinio karo metu, pagaliau Rusijoje ir jos užgrobtuose kraštuose kovojama prieš Dievą komunistinės diktatūros vardu, kuri tęsiasi iki mūsų laikų. Vokietijoje 18-19 amžiuje prieš Dievą daugiau kovojo tik pavieniai asmenys, rašydami mokslo vardu knygas ir straipsnius, įžeidžiančius Dievą ir griaunančius tikėjimą.
1. Ontologinis bedievis
Dievas yra pasaulį ne tiktai sutvėręs, bet taip pat jį ir išlaiko. Galima sakyti, kad Dievas kiekvienu momentu pasaulį iš naujo tveria, nes Jam tiek sutverti tiek palaikyti yra tas pat. Medžiaga pasaulyje išsilaiko tik elektronų įtampoje ir protonų bei neutronų santykyje. Yra šalia medžiagos kažkokia galybė, kuri palaiko įtampą ir santykį. Tą galybę mes vadiname Dievo Apvaizda. Ta pati galybė palaiko ir gyvybinę įtampą tam tikrą laiką. Nustojus palaikyti, gyvybė pavirsta į nieką. Ta pati galybė nuolatos palaiko ir sielų bei dvasių egzistenciją. Jeigu nepalaikytų, tiek sielos tiek dvasios pavirstų į nieką. Ši Dievo Apvaizda po pasaulio sutvėrimo veikia nuolatos ir veiks iki pasaulio pabaigos. Taigi, ir žmogaus išlaikymas priklauso nuo Dievo Apvaizdos veikimo. Jeigu Dievo Apvaizda nustotų veikti, vienu momentu išnyktume be jokių pėdsakų. Ir tas Dievo veikimas nepriklauso nuo mūsų pripažinimo ar paneigimo. Mūsų egzistencija priklauso nuo Dievo Apvaizdos veikimo. Todėl pats pirmutinis mūsų buvimo pagrindas yra Dievo Apvaizdos veikimas. Dėl to mes negalime niekados nuo Dievo Apvaizdos nei vienam momentui atitrūkti, kol mes gyvename šioje žemėje. Iš to matome, kad mūsų egzistencija, mums norint ar nenorint, priklauso nuo Dievo Apvaizdos. Tas mūsų priklausomumas nuo Dievo veikimo vadinasi ontologinis (būtybinis) mūsų buvimo pagrindas.
Skaityti daugiau: AR GALI BŪTI NORMALUS ŽMOGUS VISAI BE TIKĖJIMO?
MOBY DICK
Vienas tų retesnių filmų, reikalaująs iš žiūrovo pasiskaityti tą knygą, kuria filmas remiasi. Čia turima galvoje sudėtingas, simbolizmu ir alegorija persunktas Herman Melville romanas, kurį ne vienas bandė skaityti, bet neužilgo padėjo į šalį, paklydęs filosofinių išvedžiojimų labirintuose, Biblinio ir Šekspyrinio stiliaus mišinyje. Filmo režisierius John Huston 20 metų nešiojosi ambicingą projektą: perkelti į ekraną šį šedevrinį romaną, vardu "Moby Diek". Jis dairėsi aktoriaus, kuris sugebėtų atkurti komplikuotąjį laivo kapitoną Ahab, neatskiesdamas nei tiršto simbolizmo, nei veiksmo įtikimumui būtino realizmo. Jis ieškojo įspūdingiausių priemonių pavaizduoti baltojo banginio Moby Dick simbolizmą ir gigantišką žmogaus dvasios galių impersonifikaciją.
Gregory Peck, gavęs labai sunkų fanatiškojo kapitono Ahab vaidmenį, pasirodo tikrai gerai. Visa nelaimė, kad jo grimas, plaukai, barzda ir aukšta skrybėlė labai primena vienakojį Abraham Lincoln, irvietomis jam trūksta būtinos šiam vaidmeniui arogancijos. Orson Welles nepaprastai įspūdingas trumpame Father Mapple vaidmenyje. Austras Friedrich Ledebur sukuria neužmirštamą puslaukinį Queequeg. Richard Basehart yra labai geras, kaip Ishmael — stebėtojas ir pasakotojas, o anglas Leo Genn — visiškai išbaigtas, kaip Starbuck — pirmasis laivo karininkas, kuris kovoja su savo sąžine, susidūręs su fantastu Ahab, ieškančiu legendarinio baltojo banginio ir paliekančiu banginiais kunkuliuojančius vandenis kitiems jų medžiotojams.
Žinoma, filmas yra tik romano pakaitalas, bet— turime pripažinti — labai vykęs. Kai kurios romano scenos yra žymiai įspūdingesnės ekrane negu knygoje. Dėl to bus tikrai kaltas ir naujas spalvotos fotografijos būdas, duodąs spalvai daugiau turinio ir jėgos, kai baltas ir juodas pozityvas uždedamas ant spalvoto negatyvo. Dėl tos pačios priežasties joks spalvotas filmas iki šiol nebus davęs tokių gilių jūros scenų ir tokio šiurpulingo realizmo. Žiūrovo atmintyje ilgai pasiliks audroje įtūžusios jūros momentai ir kone apokaliptinės scenos iš kovų su baltuoju banginiu.
Tėvai Jėzuitai Čikagoje pradėjo statyti namus, kuriuose ras prieglaudą mūsų organizacijos ir kitos kultūrinės lietuvių grupės. Tikimės, kad visuomenė lietuvišku dosnumu rems šį žygį, ir ateinantį rudenį jau galės šiais namais naudotis Aukštesnioji Lituanistikos Mokykla ir lietuvių organizacijos. Aukas galima siųsti šiuo adresu: Jesuit Fathers, 5541 S. Paulina St., Chicago 36, 111.
Labai nuoširdžiai dėkojame visiems, parėmusiems "Laiškų Lietuviams" leidimą.
6 dol. aukojoMr. ir Mrs. Sakavičius (Columbus).
5 dol. aukojo:dr. V. Blažys (Chicago), Br. Malinauskas (Chicago), I. Grigaliūnas (Kenosha).
3 dol. aukojo:K. Petreikienė (Chicago), V. Naudžius (Cicero), M. Edelienė (Chicago), P. Balzaras (Chicago), E. Žebrauskas (Chicago), A. Česnakavičienė (Kenosha), J. Akelaitis (Chicago), P. Juozapavičius (Chicago), O. Muliolienė (Chicago), J. Misevičius (Kanada), V. Mažeika (Chicago), dr. J. Meškauskas (Chicago), R. Pronckus (Chicago), M. Krasauskas (Chicago), A. Vitkauskas (Chicago), F. Russ (London), B. Lukas (Chicago), J. Jagela (Chicago).
2 dol. aukojo:V. Maskvytis (Chicago), kun. F. Manelis (Belmont), B. Rymantas (Chicago), A. Ripskis (Chicago), J. Zauka (E. Chicago), kun. J. Ruokis (Little Falls), A. Juodka (Chicago), kun. L. Klimas (Hempstead).
1 dol. aukojo:R. Kerelytė, A. Daugirdas, K. Gasiūnas, P. Bičkienė, S. Charžauskas, V. Valkavickas, B. Eringis, S. Žumbakis, A. Augustinaitis, I. Dambrauskas, J. Garbačiauskas, A. Budreckas, J. Bulotienė, H. Chapas, E. Ekertaitė, S. Blandienė, L. Vilūnas, J. Masaitis, J. Ruokis, S. Ragauskas, N. Rauchienė, K. Kronas, R. Žilvitis, A. Girdvainis, J. Bernotas, J. Dirginčius, J. Petraitis, M. Sultanas, A. Minelga, O. Juodvalkienė, J. Miečius, M. Povilaitis, Z. Aleksiūnas, C. Kamarauskas, A. Sadowski, V. Siliūnas, F. Juškas (visi Chicago); M. Kvietkauskas (Hammond), L. Janulevičius (Brooklyn), J. Brazauskas (Waterbury), E. Rudaitienė (Toronto), dr. E. Tallat-Kelpša (Cicero), K. Majauskas (London), H. Šatinskas (Phila.), M. Slapšys (Long Island), J. Drąsutis (Pittsburgh), A. Obearskis (Toronto), V. Miknevičius (Cleveland), O. Ingelevičius (Los Angeles), E. Dapšienė (Omaha), kun. M. Čyvas (Amsterdam), J. Strikaitienė (Cicero), J. Šimonis (S. Barbara), G. Urbelis (E. Chicago), S. Dabkus (Toronto), M. Jonikas (Hamilton), B. Daukantas (E. Chicago), A. Jaugelis (Montreal), V. Ignatavičius (Clev.), J. Daukaitė (Detroit), B. Bacevice (Clev.), V. Vasiliauskas (S. Boston), E. Mališauskas (S. Boston), kun. V. Zakarevičius (Wakita), K. Dapkus (Toronto), V. Vaitkevičius (Cicero), S. Petkevičienė (Hamilton), A. Lingis (Melrose Park), P. Stankevičius (Hartford), S. Ažubalis (Kanada), J. Pusvaškis (Nashua), O. Kukarskienė (Baltimore).