J. Augustaitytė - Vaičiūnienė
* * *
Nuo pūdyme viedrynuos tūnančio lizdelio
Iki žvaigždžių spindėjimo labai toli.
Sidabrą nukreti nuo virpančių sparnelių:
Prie lūžtančios ribos miegoti negali.
Tave pašaukia globinės taikos trimitas keltis,
Skambus varpeli rytmečio pirmos aukos!
Kai plaukia saulės deimantinė valtis
Virš panoramos nuostabiai pilkos.
Kas tik išeina atvėsint įkaitusiojo veido,
Pajunta, kad šviesa languos apsigyvens,
Kad pasėliai pernakt giliai šaknis įleido,
Ir volungė gyvybę gers nuo verkiančio akmens.
Ne per anksti dirvonų skambesį sukėlei:
Tuoj pėdos suspindės įmintos Dievo ir žmogaus.
Nors klaidžioja pakalnės ilgi šešėliai.
Ir saulė skęsta mariose šiauriniam pakrašty dangaus.