Jei mokymą suprantame kaip mokslo žinių bei sugebėjimo perteikimą, tai auklėjimu reikia laikyti dorinių, socialinių, estetinių ir religinių vertybių ugdymą individe ir bendruomenėje. Iš kitos pusės, auklėjimas skiriasi dar ir tuo nuo mokymo, kad jis nesiriboja vien tik žiniomis ir sugebėjimais: pažintosios doros normos turi būti branginamos ir spontaniškai vykdomos gyvenime. Pilnai išauklėtu žmogumi laikome tik tą, kurs: 1) pažįsta gėrį, 2) jį brangina ir 3) jo siekia savo darbais. Juk, pvz., kad ir geriausiam mokytojui visai nesvarbu, ar jo mokiniai naudos mokykloj įgytas žinias gyvenime ar ne. Baigęs universitetą inžinierius gali, jei nori, nesiversti inžinieriaus praktika ir niekur netaikyti savo žinių. Nuo to jojo išsimokslinimas nė kiek nenukentės, ir jį visi vis tiek vadins inžinierium. Tas pats su medicina ir kitais mokslais.
Visai kitaip esti su auklėjimu. Tu gali visų religijų doros kodeksus atmintinai išmokti, gali sugebėti moksliškai interpretuoti kiekvieną moralės normą, bet tuo dar nebūsi laikomas doru bei išauklėtu žmogumi, — daugiausia galėsi pretenduoti į etikos žinovus. Įsivaizduokime kurio internato pavyzdingą auklėtinį: jis žino atmintinai visas drausmės taisykles ir jų sankcijas, moka paaiškinti jų reikalingumą, pats elgiasi pavyzdingai. Bet jei tas pats asmuo, atsidūręs už auklėjimo namų durų, pasijus visiškai laisvas nuo bet kokių ankstybesnių suvaržymų ir pradės nebevykdyti nė vienos anoj įstaigoj branginamų elgsenos normų, ar tokį individą begalėsime vadinti išauklėtu? Aišku, ne. Tuo tarpu kai medikas, kurs kad ir nesiverstų gydytojo praktika, vis tiek liks mediku ir mokytu žmogumi. Jei taip, tai auklėjimo prigimtis skiriasi nuo mokymo. Ir kas svarbiausia: mokymui kiekvienas lengviau pasiduoda, jei tik tam turi gabumų, o auklėjimas daug sunkiau vykdomas, nors ir jokių gabumų čia nereikia. Kur slypi visa to kliūtis? Aišku, paties proceso prigimtyje, kuri yra perdėm psichologiška.
Mokymo metu, kai dėstome ar aiškiname kurią mokslo tiesą, turime reikalo su racionalia mokinio prigimtimi, jo protu ir, bendrai tariant, sąmone. Visa kam čia reikalingas į s is ą m o n i n i m a s, kurio dėka pradedame suprasti. Dažnai reikalinga ir vaizduotė, kaip pagelbinė priemonė, ir atmintis, kuria užfiksuojame suprastas žinias ir, reikalui esant, jas vėl atsigaminame. Auklėjimo procesas yra daug sudėtingesnis ir apima kuone visą žmogaus psichiką. Jau minėjome, kad čia, šalia žinių ir supratimo, dar reikalinga — ir tai visų svarbiausia — pažintųjų vertybių meilė, apsprendžianti mūsų veiksmus ir poelgius. Jei mokslo žinios pasisavinamos protu ir atmintimi, tai auklėjimo vertybės glaudžiai siejasi su j a u s m i n i u asmens gyvenimu. Juk čia neužtenka vien pažinti tiesą, reikia pamilti ją, trokšti ir siekti jos visa savo būtimi. Jei mokslas šviečia žmogaus protą ir jį lavina, tai auklėjimas, galėtume pasakyti, fermentuoja visą žmogaus prigimtį, tam tikru būdu transformuodamas ją.
Dabar pažiūrėkime detaliau, kurie vidiniai ir išoriniai veiksniai dalyvauja auklėjimo vyksme. Auklėjimo kaip ir mokymo procesas yra bilateralinis, atseit turi du galu: vieną — atsiremiantį į socialinę aplinką, o kitą — kurs baigiasi auklėtinio psichėj. Socialinę aplinką sudaro šeima, mokykla, draugai, visuomenė, kurioj gyvename, spauda, teatras ir t.t. Kiekvienas aplinkos poveikis savaip projektuojasi mūsų sieloje, palikdamas čia tam tikrą įspaudą. Pavyzdžiui, gražūs ar negražūs gamtovaizdžiai, meno paveikslai skverbiasi į mūsų psichę regimųjų vaidinių pavidale, kurių visuma duoda atitinkamą estetinį išgyvenimą: gražūs — malonumą, o negražūs — nemalonumą. Tas pat esti ir su garsų įtaka. O kitų žmonių veiksmai ir elgsena projektuojasi matančioje psichėje m o t o r i n i ų vaidinių pavidale. Jei anų vaidinių visuma teikė estetinio jausmo išgyvenimą, šie — dar daugiau: jie impulsyviai akina analoginius veiksmus. Jei ne tučtuojau, tai atėjus panašiam momentui, jie nepastebimai, mums to visai nejaučiant, apspręs vieną ar kitą mūsų veiksmą. Kai kas man aiškina kurio nors veiksmo tinkamumą ar netinkamumą, stengdamasis savo tvirtinimus paremti atitinkamais motyvais; šiuo atveju yra veikiamas mano p r o t a s. Jei pagaliau, be jokių paaiškinimų, vaikas yra verčiamas ir pratinamas reguliariai atlikti tuos pačius veiksmus (pvz., sveikintis, susitikus pažįstamą; plautis rankas prieš valgį; pasimelsti prieš einant gulti ir pan.), tai per ilgesnį laiką susiformuoja tam tikri motoriniai mechanizmai, kurie išorėj pasireiškia kaip į p r o č i a i bei p a p r a t i m a i. Šie tampa žmogaus prigimties dalimi. Todėl ir patarlė sako: "Papratimas — antras prigimimas".
Kaip matome, auklėjimo įtaka veikia į visas mūsų psichės sritis, pradedant paprastais jusliniais vaidiniais, percepcijomis, motorinių vaidinių formavimu ir baigiant protu bei giliausiai slypinčiais jausmais. Šioje skalėje sunku pravesti aiškią demarkacinę liniją tarp s ą m o n i n g u m o ir n e s ą m o n i n g u m o. Juk tie patys vaidiniai kartais formuojasi sąmonės šviesoje, o kartais — visai nesąmoningai. Suformuotas įprotis paprastai pereina į nemonę (l'inconscient, das Unbewusste), nors, kol susidarė, buvo reikalingas proto ir sąmonės kontrolės bei valios dalyvavimo. Mąstymas, iš kurio išplaukia mūsų sprendimai, rodos, iš esmės turėtų vykti sąmonės aiškiausioje šviesoje, bet tikrumoje daugelis mūsų pasisakymų vienu ar kitu klausimu nesiremia tikruoju protavimu. Todėl daugelis jų vokiečių kalboje visai teisingai yra vadinami Gern-
Urteile (pageidaujamieji sprendimai). Tik tada, kai kas ima juos kritikuoti, pradedame graibstytis motyvų jiems paremti. Pvz., senieji rusų emigrantai nuo pat D. Karo pabaigos tvirtino ir laukė, kad žlugs komunistinis Rusijos režimas. Lygiai ir mes per visą II Pasaulinį Karą tvirtinome, kad diena po dienos vakariniai sąjungininkai atsigręš prieš bolševikus... ir tam pririnkdavom kuo puikiausių argumentų. Kartais giname kurią nors nuomonę, nė patys nežinodami kodėl. Prancūzų medikas ir psichologas H. Bemheimas (1837-1919) duoda tipingą nesąmoningojo protavimo pavyzdį. Jis užhipnotizavo vieną savo pacientų ir įsakė jam, kaip tik atsibus, paimti čia esantį lietsargį ir eiti į aikštę pasivaikščioti. Pabudęs pacientas, nieko nelaukdamas, griebia svetimą lietsargį ir žingsniuoja į priešais esančią aikštę. Jį čia pasitinka pats Bemheimas ir klausia, kodėl su išskėstu lietsargiu, juk tokia graži diena. Anas greit susivokia ir sako, kad taip sau norėjęs pažiūrėti, ar lietsargis atsidarysiąs. "Juk čia ne tavo lietsargis", sako jam Bemheimas. Tada šis: "Aš taip sau norėjau pajuokauti, paerzinti aną poną". Atseit nė pats asmuo kartais nežino tikrosios savo veiksmo priežasties, o vienok stengiasi tą veiksmą, reikalui esant, motyvuoti. Tokių veiksmų ir poelgių pilna kasdieniniame žmogaus gyvenime. Lygiai taip pat esti su mūsų moraliniais įprastiniais, o kas svarbiausia, ir su nemoraliniais poelgiais. Todėl šių dienų auklėtojas turi skaitytis tiek su sąmoningaisiais, tiek ir su nesąmoningaisiais auklėjimo veiksniais.
Paprastai, tėvų ir auklėtojų auklėjamąją įtaką sudaro:
1. Pamokymas, kaip vaikas ar jaunuolis turi elgtis.
2. Paaiškinimas, kodėl vieni darbai yra geri, o kiti blogi.
3. Sekimas, priežiūra ir atitinkamas sankcijonavimas: pagyrimai, bausmės ir t. t.
4. Pratinimas prie nustatytos tvarkos, tuo būdu išugdant gerus įpročius.
Nežiūrint visų šių auklėjimo būdų, dažnai ir didelės pastangos nepasiekia reikiamų rezultatų. Būna atsitikimų, kad vaikas ar ypač jaunuolis nepasiduoda nei tėvų nei mokyklos auklėjamajai įtakai. Jis, kad ir išklauso vyresniųjų pamokymų ir sutinka su jų gražiais motyvais, bet elgiasi priešingai. Iš pradžių atrodo, lyg jis būtų per silpnos valios. Bet tuo metu pasireiškia nepalaužiami užsispyrimai. Pagaliau auklėtinis nustoja paskutinio pasitikėjimo tėvais ir ima elgtis visai savavališkai. Tam yra daug psichologinių priežasčių, ir jos dažniausiai plaukia iš mūsų nesąmoningosios prigimties (plg. Bernheimo paciento elgesį su lietsargiu).
Mes per mažai kreipiame dėmesio į sąmonės akimis nepastebimus faktus, kurie pamažu absorbuojasi sodrioje vaiko psichikoje ir ją tam tikru būdu nuteikia, apsprendžia ir net suformuoja socialiniu ir moraliniu atžvilgiu. Jei vaikas iš pat kūdikystės, nors ir nieko nesuprasdamas, girdės gerą, švelnią muziką, jo ausis pripras, ir tada jį erzins nedarnūs džiazo garsai. Jei namuose jis girdės švelnius žodžius, jaus visa savo gležna būtimi santaikos ir meilės atmosferą, jis pasijus visai svetimas ten, kur visa to trūksta. Tačiau jei patys tėvai šiurkščiai su juo elgsis, bars kur reikia ir nereikia, retkarčiais apkuldami, pradžioj vaikas panašiai traktuos katiną, šuniuką, jaunesnį broliuką ir silpnesnius už save draugus, o paaugęs turės tendenciją atsirevanšuoti patiems tėvams. Juk ir negyvojoje gamtoje veiksmas yra lygus ataveiksmiui. Šiuo atveju atoveiksmis gali gerokai pavėluoti, bet visvien jis pasirodys: sutelkta energija nuolatos ieško išlydžio! Ne mažesnės įtakos turėjo mums vaikystėje ir išorinė socialinė bei fizinė aplinka: draugai, jų turimi estetiški ar neestetiški žaisliukai, jų kalba ir elgesys, paveikslai, vaizdai, matyti aplinkoje, knygose, kine ir t.t. Ką jau bekalbėti apie šių dienų prašmatnybę — t e l e v i z i j ą!
“Jaunimo namų” pamatų prakasimo iškilmėse kan. J. Paškauskas sako pamokslą.
Pasirodo, kad komersantai visais laikais buvo ne blogesni psichologai už pedagogus. Šiandien jie pasiėmė į rankas televiziją kaip galingiausią reklamos priemonę. Patys ją išlaiko ir todėl kemša vien tai, kas tarnauja bizniui. O kaip jie pritraukia žiūrovą, jei kas penkios minutės bent vieną kartą nutraukiama ir kalama į galvą visiems įkyrėtas piršimas kurios nors prekės? Visai paprastai: parengdami tokią programą, kuri patenkina nustelbtąsias masių tendencijas. Juk senstelėjęs ir gerokai aptukęs pilietis nebepajėgia sportuoti, todėl jis, aišku, mėgs žiūrėti bokso, futbolo ir kitokių rungtynių; ką jau bekalbėti apie laisvąsias imtynes. Šiandien sportas yra tapęs profesija ir bizniu, o tikrieji jo "mėgėjai" yra tie, kurie perkasi brangiausius bilietus ir nė vienų rungtynių nepraleidžia. Toliau, socialinis gyvenimas čia, J.A.V., yra taip sutvarkytas, kad dėl griežtų įstatymų ir geros policijos neįmanoma užpulti žmogų gatvėje, užmušti arba sužaloti ir pagaliau pasitraukti didvyriu. Šiom tendencijom bent fiktyviškai patenkinti rodoma per televiziją meksikietiškų filmų "rūpestingai" parinktos iškarpos. Panašiai komersantų išnaudojamos ir kitos neleidžiamos viešame gyvenime pasireikšti ydos. Tegul jau suaugusieji čia ieškotų tikrumoje negalimų patenkinti tendencijų atleidimo, bet kuo kalta jaunoji karta, ypač paaugliai vaikai, kad jų vaizduotė sotinama tokiais vaizdais? Jųjų jaunoj sieloj nepastebimai renkasi moraliai žalingos nuosėdos, kurios vėliau sudrums jų psichikos turinį. Jei suaugęs šios komersantų mašinos pagalba patenkina nugramzdintas pasąmonėn tendencijas, polinkius, su vaikais bus atbulai: jų pasąmonėj susitelkę televiziniai vaidiniai pareikalaus patenkinimo socialinėj aplinkoj! To pasekmės jau jaučiamos. Spaudoj nuolat reiškiamas didelis susirūpinimas "teenagerių" morale, sielojamasi dėl nepilnamečių nusikaltimų.
Kad geriau būtų suprantamas susiklojusių n e m o n ė j vaidinių veikimas, pailiustruosiu vienu faktu, paimtu iš patirties. Stebėjau vieną 3-4 metų vaiką, Jis buvo tada kaip tik konkrečių interesų fazėj (3-7 m.). Jo dominuojanti tendencija buvo viską ardyti, išmontuoti. Tarp kitko jis visuomet išžerdavo savo žaisliukus asloje. Jo motina, vengdama kambariuose netvarkos, kiekvieną kartą eidama pro šalį, juos padėdavo savo vieton. Kadangi tatai tekdavo daryti keliolika kartų per dieną, ji pradėjo juos vis ta pačia tvarka sudėlioti. Vaikas, vos tik tatai pamatydavo, tuoj skubiausiai juos vėl išmėtydavo. Ir tas tęsėsi keletą mėnesių. Nejučiom vaikas pradėjo nei iš šio nei iš to mėgti mamytės palaikomąją žaisliukų tvarką. Nebeardydavo jos, o vėliau ir pats, suradęs kur žaisliuką, nešdavo jį į jo nuolatinę vietą. Maža to, po kiek laiko šis berniukas pasidarė net pedantas savo žaisliukų atžvilgiu: jei kokio trūkdavo, ir negalėdavo juo tuščios vietos užpildyti, jis verkdavo, sielodavosi... Kiek žinau, šis berniukas ir paaugęs liko labai tvarkingas. Kaip tatai paaiškinti psichologiškai? Labai paprastai: nuolat matant tą pačią daiktų grupę ir toj pačioj tvarkoj, vaiko psichėje susidarė tos žaisliukų grupės pastovus kolektyvinis vaidinys. Kai jis pamatydavo savo žaisliukus kitokioje tvarkoje arba kai kurio nors trūkdavo, naujasis percepcinis vaidinys nebeatitikdavo ano, atminty užfiksuoto, ir dėl to kildavo tam tikra iritacija. Lygiai taip esti ir su mūsų motoriniais vaidiniais, kurie apsprendžia vienokius ar kitokius veiksmus. Tad ką vaikystėje prisižūrėsime, tą vėliau spontaniškai norėsime įgyvendinti.
Vokietės motinos sakosi pradedančios vaiką auklėti jau pirmaisiais jo gyvenimo mėnesiais. Kaip? Juk jis nieko dar nesupranta. Na, ir nereikia, kad ką suprastų, sako. Kaip žinome, vokietės kūdikį maitina tik nustatytu laiku. Kai vaikas pradeda verkti kitu laiku, patikrina, ar viskas tvarkoj: sausas, nesuprakaitavęs ir t.t. Jei taip, padeda ir daugiau nebekreipia dėmesio; gali verkti, kiek sau nori. Ir toks naujas pilietis pamažu pripranta prie aplinkoj nustatytosios tvarkos. Taip auginamas kūdikis rečiau beverkia. Aišku, ir toliau tęsiant šią auklėjimo liniją, visokios momentaninės užgaidos ir kaprizai yra likviduojami jų pasireiškimo stadijoje. Todėl "lenk medį, kol jaunas", sako mūsų liaudies išmintis. Motinų
Gen. P. Plechavičius išverčia didelę velėną Tėvų Jėzuitų statomų namų pamatų prakasimo iškilmėse.
sielojimąsi dėl kiekvieno vaiko kryktelėjimo ir pastangas pataikavimu nuraminti jį inteligentės vokietės vadina Affen-liebe — beždžioniška arba trumparegė meilė, kuri vaiko auklėjimui ir jo ateičiai yra labai žalinga, bet motinai duoda malonumo. Minėta vokiškoji taktika turi ir savo psichologinę bei biologinę raciją, nors apie jokį sąmoningumą čia dar negali būti nė kalbos.
Kaip socialinė aplinka veikia į vaiko psichinę raidą, matysime dar ryškiau iš šio fakto. Šveicarų pedagogas ir psichologas H. Zulliger pasakoja, kad jo mokykloj buvo vienas berniukas, kurs turėjo nepaprastą tendenciją meluoti. Jis meluodavo visur ir visiems. Kad melas būtų įtikinamesnis, jis išgalvodavo koplikuočiausias istorijas. Šitokia vaiko laikysena buvo sunkiai pakeliama draugų tarpe, o ypač mokykloje. Kai ir to neužteko, aplinka per mažai tereagavo, jis ėmėsi grasinimo priemonių: grasydavo suolo draugams, kad dursiąs plunksna, supiaustysiąs rūbus ir pan. Kai vieną kartą, pamokos metu atrėmęs peilį į priešais sėdinčio nugarą, jis rimtai pradėjo durti, buvo griebtasi analizės, kurią padarė pats mokytojas. Laisvųjų asociacijų pagalba berniukas pradėjo prisiminti ankstybosios vaikystės išgyvenimus.
Štai keletas jų: 1) Kai buvo dar visai mažiukas, jis įeina į virtuvę ir girdi bernus su tarnaitėm kalbant apie kažkokią žmogžudystę. "Kur, kas nusižudė?" — klausia jis tarnų. Tie atsako: "A, čia šiame laikrašty radom parašyta". Kai nieko virtuvėje nebuvo, jis, pasigriebęs tą laikraštį, nusineša pas kitus vaikus, kurie moka gerai skaityti, bet nieko panašaus ten neranda. 2) Kai jis nueidavęs pas kaimynus, tuoj pastebėdavęs, kad viens kitam kažką pakužda į ausį. Kai jis paklausdavęs, ką ten apie jį pasakoja, atsakydavę, kad tatai jo neliečia. Jam a t r o d y d a v ę kad kažką nuo jo s l e p i a . 3) Vieną kartą jo mamytė jį užpuolusi baisiai barti ir net mušti už kažkokio laikraščio pajudinimą, kurs buvo užkištas už jo mirusio tėvo portreto, tuo tarpu kai už svarbesnius nusikaltimus jį daug mažiau bardavo. 4) Jau gerokai paaugęs, jis eidavęs su bernu sodan šaudyti į taikinius, ir jie naudodavęsi visais tėvo ginklais. Motina nedrausdavusi. Bet štai vieną kartą jis užtinka kažkur komodoje tarp baltinių baltą revolverį, panašų į tą dramblio kaulo amuletą, kurį jo mamytė nešiojanti ant kaklo. Su bernu pasiėmę jį išbandyti. Kai motina pamačiusi šį ginklą vaiko rankose, puolusi į baisią isteriją, norėjusi jį net iš namų išvaryti, kam landžiojąs po komodą ir t.t. Visos šios reakcijos atrodė vaiko sielai nelogiškos, keistos, nesuprantamos. Pasitikrinus vietoje, štai kas rasta. To berniuko tėvas buvo miręs nuo savo paties rankos. Jis nusišovė tame kambaryje, kur kabėjo jo portretas, tuo pačiu baltuoju revolveriu. Šios fatalinės kulipkos padarytoji skylė sienoje, motinos pageidavimu, buvo uždengta velionies portretu.
Dabar mums viskas darosi aišku: vaiką supo melaginga, pilna kažkokių paslapčių aplinka. Visi kažką slaptai kuždėdavosi ir jam meluodavo. Bausmės nebuvo proporcingos nusikaltimui ir t. t. Nerasdamas išsprendimo, vaikas pradėjo revanšą pačiai socialinei aplinkai: pradžioje melavimu, o kai ir to neužteko, ėmėsi konkretesnių priemonių. Pasąmonėj prisirinkęs suraizgytų vaidinių balastas siekė išsikrauti toj pačioj aplinkoj, kur jis buvo gautas. Bet kai buvo išaiškinta tos mistinės ir melagingos aplinkos priežastis, berniukas nustojo meluoti, pasidarė visai normalus.
Tokių pavyzdžių yra užregistruota be galo daug. Bet šių kelių užteks įsitikinti, kokį svarbų vaidmenį vaidina vaikystėje gautieji pergyvenimai ir kaip yra svarbi t y l i o j i , bežodė, rodos, nieko bendra su auklėjimu neturinti, aplinkos įtaka. Matome taip pat, kad toli gražu ne visi mūsų elgsenos ir veiksmų v a r i k l i a i yra sąmoningos prigimties: daugelis jų veikia pačiose tamsiausiose psichės gelmėse. Ne mažesnės reikšmės čia turi ir aukštesnieji jausmai. Iš dviejų vienodo gerumo objektų visuomet pasirenkame gražesnįjį, mokame pinigus už koncertus, meno parodas. Socialinio jausmo spiriami vengiame vienumos. Elgetos apsinuogina savo žaizdas, kad labiau veiktų į praeinančių pasigailėjimo jausmą ir, žinoma, gautų didesnę išmaldą.
Tegul skaitytojas nepasidaro pesimistas ir tenemano, kad iš aplinkos vien tik blogis tesiskverbia į auklėtinio giliąsias psichės sferas. Lygiai tokia pat įtaka yra ir gerųjų poveikių. Todėl reikia turėti galvoj, kad veikiame į auklėtinį, ne tik pateikdami jam tam tikrą doros taisyklių tarsi "exportui" parengtą sąrašą, o patys leisdami sau tai, kas tam prieštarauja, bet ypač sudarydami auklėjančią atmosferą šeimoje, mokykloje, aplinkoje. Iš jos vaikas pats, to nė nejausdamas, semsis, kas jam reikalinga ir kas ateity stipriau negu grynas pažinimas apspręs jo elgseną.
A. Liaugminas,
Loyolos universiteto profesorius.