II
Meilės grožio sudarkymas
Nėra tokio gražumo, kurio negalėtume nesubiaurinti. Nėra tokio šviesaus kūno, kuris neturėtų šešėlio, šešėlių yra ir meilėje, ypač tolimesnėje jos raidoje. Pajėgdamas visa subiaurinti, žmogus ir meilės gražųjį jausmą sudarko savo netobulybėmis ir ydomis, aukštąjį meilės idealą "pritaiko" savo žemumui. Konkrečioje meilėje atrandame tiek daug skausmingų neigiamybių, kad negali nekilti mintis apie konkrečios meilės menkybę. Tokiais atvejais negali neprisiminti lotynų patarlės: "Corruptio optimi pessima — sugedimas to, kas yra geriausia, būna biauriausias."
A. Gide kalba apie meilės dekristalizaciją arba, kitaip sakant, apie tą lėtą jos irimą po vedybų. Meilės išsigimimo ir jos žuvimo pradai yra įvystyti į meilę pačioje jos pradžioje, ir giliau gyvenimą pažįstąs asmuo — meilei gimstant — gali nujausti jos mirtį. Ne kita prasme reikia suprasti ir tuos liūdnus Rilke's žodžius. "O tu iš anksto prarasta mylimoji!" Meilės dekristalizacija kartais prasideda taip greitai, kad neretai gedulo skausmas, meilei mirus, būna ilgesnis negu pati meilės gyvybė.
Kur dekristalizacijos reiškiniai? Kur mirties pradai dar nemirusioje meilėje? Meilės dekristalizacija prasideda tuo, kad meilė kankina. Kančia yra taip esminė meilėje, kad, regisi, ir laimingiausia abipusė meilė jos neišvengia. Viena 12 šimtmečio gruzinų poema sako: "Jei aš myliu..., tai visą skausmų pasaulį imu ant savęs..., (nes) meilė — ištisa žaizda." "Kas yra meilė?" klausia rašytoja G. Sand. "Tai ašaros. Jūs verkiate, taigi mylite"— atsako jai St. Beuve. "Jausmai ir jų kaitra iš kiekvienos dienos sunkenybių ir skausmų pasaulį padaro" (A. Maurois).
Tai turint galvoje, galima pasakyti, kad meilėje iš dangaus į pragarą yra tik vienas žingsnis. Stipriai mylintiems jautriems žmonėms meilė virsta nuolatine atvira žaizda, kuri jaunesniame amžiuje gyja greičiau, bet vyresniame amžiuje gyja sunkiai ir lėtai. Net užgijusi, ji neretai palieka psichinių randų, kuriuos kartkartėmis vėl pradeda skaudėti. Daug žmonių, kaip Goethe's "Jaunojo Verterio kančių" didvyris, savo meilę apmoka skausmu.
Apie meilės skausmų dydį galima spręsti ir iš tų beprotybių, net kriminalų, kuriais tie skausmai prasiveržia. Sudrumsdami blaivaus protavimo eigą — (nes didelis skausmas svaigina, tartum alkoholis) — tie skausmai susiaurina galimybes pažvelgti į susidariusią padėtį iš visų pusių ir ją įvertinti. Tokiu būdu, jie nelaimingai mylintįjį kartais palenkia prie neapgalvotų išvadų ir sprendimų. Štai kodėl panašūs faktai duoda progos pagalvoti apie meilės menkybę.
Giliau į šį klausimą žvelgdami, panagrinėkime meilės kančios įvairius gyvenimiškus pasireiškimus, kurie, deja, liūdnai nuteikia kiekvieną kad ir labai vertinantį meilę.
Žmogus ilgisi tikrosios meilės, o ne jos falsifikatų, nes falsifikatai nepageidaujami jokioje gyvenimo srityje. Tikroji gi meilė taip nedažna, kad, kilus abipusei meilei, bent kai kurių besimylinčiųjų gilioje pasąmonėje pasirodo rūpestis kaip šešėlis: ar tai tikra meilė? Ar ji visus laiko bandymus atlaikys? Ar neapsigaunu, ar nesu apgaunamas? Šis rūpestis nėra be pagrindo, nes kilęs jausmas žmogų hipnotizuoja, svaigina, ir nėra jau taip lengva meilę atpažinti meilėje. Atpažinti gi reikia, nes jei tai netikra meilė, ji baigsis greitai; beprasmiai bus eikvojama ir laikas ir širdis — liks tik beprasmio suniekinimo jausmas ir beprasmė kančia. Konkrečiai kalbant, reikia suvokti, ar čia yra meilė ar savimyla; ar čia meilė ar vien aistra; ar mylimas pats žmogus ar tik kuri nors išorinė ir glaudžiai su žmogaus asmenybe nesurišta ypatybė. Kartais tie apgavimai ir apsigavimai, nebūtinai sąmoningi ar piktos valios lydimi, būna taip labai subtilūs. Tetmajeris leidžia pajusti tą subtilumą, analizuodamas vieną praeities jausmą: "Suprantu, kad kadaise su kažkokia svaiginančiai saldžia šypsena ji klausėsi manęs, kai į ją kalbėjau, bet tik todėl, kad tai buvo įsimylėjusio žmogaus, o ne mano, žodžiai. Kai jos rankas bučiavau, ji glaudėsi ne prie manęs, o prie vyro, kurs myli. Atsiklaupė ne prieš mane, bet prieš savo vaizduotę, t. y., prieš save pačią." Tų visų apsigavimų pagrindas, anot jo, tai tas, kad "jei meilė gali būti didelė, kaip pasaulis, tai savimyla gali būti dar didesnė."
Tikrą meilę nelengva išaiškinti, nelengva pasakyti, ar mylima žmogus ar tik jo priedai: turtas, gera tarnyba ar garbė, dalykai, kurie tą žmogų parodo visai kitoje šviesoje. Labai teisingai E. Ožeškienė pastebi, kad "mūsų pasaulyje yra taip: mėgstame blizgėjimą, ir todėl, kai žmogus kuo nors blizga, sukamės apie jį, kaip planetos apie saulę, ir tai gali sukurti iliuziją, kad jį mylime. Tikrumoje gi nėra ten meilės". Nelaimingi turtuoliai su visu savo "pasisekimu": jie visada gali įtarti, kad mylimi ne jie, o jų turtas.
Nors meilės pradžioje mažai kas gyvena šitais jausmais, galvodami, kad jų meilė — amžina, bet kai kas, nežinodamas, ko verta užsimezgusioji meilė, kenčia, nes nežinia įtempia dvasią, ir skaitlingi iširusios meilės pavyzdžiai netolimoje aplinkoje šitam susirūpinimui teikia pagrindą.
Jei meilė ir būtų abipusė, ji vis tiek nėra pastovi nei laiko, nei ypač jausmo įtampos atžvilgiu. Šis paskutinis nepastovumas visai suprantamas, turint galvoje tiek fizinio, tiek dvasinio organizmo kaitą ir bangavimą. Jais reiškiasi gyvybė, bet širdžiai nesuprantama ir sunku, kai šis nepastovumas kartais nubanguoja nuo meilės net iki neapykantos ribų.
Turime daugybę faktų, kad abipusė ir, regis, stipri meilė kai kada per greitai praeina ir net visiškai užgęsta. "Jis nebemylėjo Veronos", rašo R. Huch. "Jis nebegalėjo įsivaizduoti, kad kada nors ją būtų mylėjęs. Tarp jų buvo bedugnė, virš kurios jie negalėjo net rankos vienas kitam paduoti." Tokie radikalūs pasikeitimai rodo didelį meilės nepastovumą. Atrodytų, kad kiekviena besimylinčioji pora stovi ant netikro ir svyruojančio pagrindo.
Prisimenant meilės įtampos nepastovumą, kuris, neretai prasidėjęs smulkiais nesusipratimais ir priekaištingų žodžių pasikeitimais, eina prie užgavimų ir net neapykantos prasiveržimų, turime pastebėti, kad visa tai meilėje virsta naujų kančių priežastimi. Dėl padidėjusio mylinčiojo asmens jautrumo, mažiausias meilės žaizdos palietimas nudiegia skausmu. A. Gide, stebėjęs nepakeliamą susierzinimo įtampą, ypač vedusiųjų tarpe, prieina išvadą, kad vienos pusės kuri nors neigiama charakterio savybė, nuolat ir tuo pačiu būdu erzindama kitą, išaugina joje tartum kokį psichinį skaudulį, kurs nuolat palaiko susierzinimo stovį. Kai stebi kai kurias poras, kurios, regisi, paprasčiausius dalykus viena kitai sakydamos, sako juos kažkokiu pakeltu, suerzintu tonu, liudijančiu juos esant nuolatinio karo stovyje, tai A. Gide aiškinimas pasitvirtina.
Svarstydami šį paskutinį meilės kančios prasiveržimą, negalime nesustoti prie to, jei taip pasakytume, mįslingo žmogaus piktybės pasireiškimo, kai — anot psichologų — abipusiai užgauliojimai ne kartą veržiasi iš besimylinčiųjų lūpų kažkokiu likiminiu būtinumu. "Buvo tas, kas būna visada: ką labiau myli, tą pirmąjį ir užgauni" (Dostojevskis). "Ar tu nesupranti, kad yra tam tikras pasitenkinimas, kai tyčiojamasi iš tų, kurie mylimi, nors ir nenustojant jų mylėti? Juk žinai, kad meilė ir žudymas kažkur ten arti susieina smegenyse" (Tetmajeris). Šitaip elgdamiesi besimylintieji neišvengiamai mažina meilės įtampą (nes meilė nieko meilėje išgirsto nepamiršta!) ir kerta ta pačią šaką, ant kurios sėdi.
Pagaliau tokiam stoviui tveriant, išsiveržę net neapykantos pasireiškimai (ir tai vis, rodos, meilei besitęsiant!) užduoda skaudžią ir tragišką psichologinę mįslę. "Niekada ji nenujautė, kiek neapykantos gali rusenti po meilės skraiste" (M. van der Meersch). Norėdamas, kad taip nebūtų, minėtas rašytojas štai kaip į besimylinčius prabyla: "Nereikėtų nei vieno žmogaus neapykantą pažeisti, nes ir be to laikas meilei pertrumpas." Tačiau ar jausmas gali būti pamokomas? Jei jį pamoko, tai ne žodžiai, ne protiniai išvedžiojimai, bet paskutinis jausmo pergyvenimas, kuris žmogų priveda prie katastrofos, kur jis, kaip sakoma, "nudega".
Jei bandytume tos kartais prasiveržiančios neapykantos pagrindų ir priežasčių ieškoti, tai prieitume prie dar labiau stebinančių išvadų. Jei neapykantos prasiveržimų priežastys būtų ydos, neigiamybės, tai nebūtų sunku suprasti. Bet neapykantai nereikia pagrindų. Todėl ji darosi tuo didesnė. Ar nešiurpulingai skamba V. Somerset Maugham žodžiai: "Iš tikrųjų, jis nekentė jos dėl jos meilės jam". Ar tokie ir panašūs reiškiniai meilėje neduoda mums pagrindo nuliūsti dėl meilės sudarkymo?
Šis meilės išsigimimas ryškiausiai pasireiškia tada, kai viena ar abi pusės nustoja mylėti, ir kai nebelieka nieko, kas dvelktų buvusia meile. Kai vakarykštis šiltas artimumas pasikeičia į šiandieninį šaltą svetimumą. Vakar norėta susitikti, o šiandien stengiamasi išvengti. Vakar akys atgydavo, sustojusios ant tavęs, o šiandien jos nuleistos "nemato" tavęs, kurs virtai tuščia vieta. Ar nebaisu matyti, regisi, tą patį žmogų, c tačiau ne tą patį; pažinti jį ir neatpažinti?! Tai tas pats, kaip susitikti gyvą žmogų negyvom stiklo akim ir mirusiojo bruožais!
Meilė išsigimsta, kai ji virsta dvasios nepateisinamu seksualumu, kuriame dvasia nedalyvauja. Tai grynas egoizmas, kad ir dviese, kur kiekviena pusė tik apie savo malonumą galvoja. O juk daugybė tokių "meilių" — be jokio pagrindo, per nesusipratimą ar savęs apgaudinėjimą — vadinama meilės vardu.
Tokia išsigimusi ar išsiggimstanti meilė palieka žmogaus dvasios gyvenime vien griuvėsius. Bet tų griuvėsių palieka, regisi, ir tikra meilė. Ir nekartą — juo didesnė meilė, tuo didesniu sunaikinimu ji nusiaučia žmogaus gyvenimą. Atrodo, kad didelė meilė beveik visada yra tragiška. Ji paprastai, pasak V. Solovjovo, nesueina į pastovų ryšį. Ji — tartum perdidelė elektros srovė — perdegina žmogaus gyvenimą.
Ir tikroje meilėje žmogaus dvasios akiratis susiaurėja, nes jis įklimpsta ir sustoja prie vieno asmens. Visi ir visa aptemsta: lieka nušviestas tik vienas mylimas žmogus. Ar toks dvasios vienpusiškumas nekliudo pažinimo objektyvumui? Meilė yra dvasios svaigimas. O kas gi nežino, kad kiekvienas apsvaigimas trukdo sprendimo blaivumą?
Didelė meilė paraližuoja žmogaus dvasios galias ir jo darbingumą. Ji taip žmogaus gyvenimą užpildo, kad nebetenka jėgų ir laiko kam kitam. Padidėjęs svajingumas nekartą taip praskiedžia gyvybines jėgas, kad žmogus pradeda apsileisti pareigose.
Nekartą dėl meilės atsižadama savo įsitikinimų ir pasaulėžiūros arba be įsitikinimo priimama mylimojo asmens pasaulėžiūra. Tokiu būdu, bet kokie įstikinimai griūva. Nustojus valios ir savarankiškumo, atsparumas piktam sumažėja, ir žmogus priartėja prie tos kriminalinės nuotaikos, kuri nesusvyruoja pašalinti iš savo gyvenimo kiekvieną, kurs tai meilei pastoja kelią. Apie tokios meilės griaunamąjį pobūdį randame pasisakymą R. Tagores kūryboje: "O meile, mano meile, man nieku pavertei tiesą... ir dangų. O meile, mano meile, galėčiau visą pasaulį padegti, išskyrus tą vieną kraštą, ant kurio sustojai,... ir ant tų degėsių pašokti beprotišką šokį". Kas negirdi apie tas laukinio pavydo įkvėptas ir kriminalines meilės beprotybes?
Norėdami būti objektyvūs, negalime nesuabejoti, ar dėl visų tų dalykų reikėtų kaltinti pačią meilę. Ar minėtais atvejais netektų kalbėti apie psichopatinius pusiausvyros nustojimo stovius, kurie įrašomi tikrosios meilės sąskaiton?
Meilei įsiviešpatavus, nekartą nematoma mylimo asmens nevertingumo. Dar blogiau. Šis nevertingumas pradeda rodytis vertingu, o mylimo asmens yda virsta dorybe. Tokiu būdu, dvasinių vertybių vertinime žmogus, nustojęs objektyvaus mato, krinta ir savo gyvenimu priartėja prie mylimojo asmens moralinio žemumo. Įsivyrauja nuotaika, kurią būtų galima šitaip nusakyti: "Jei jūs kada būtumėte mylėję, žinotumėte, kaip nesvarbu tai, koks yra žmogus, kurį mylime. Kas galvojama, neturi nieko bendra su tuo, kas jaučiama. Mylima tas, kuris turima mylėti."
Šių metu birželio mėn. 16 d. Niujorke buvo įšventintas kunigu Valstybės sekretoriaus Foster Dulles sūnus Avery Dulles, S. J. Šventinimo apeigas atliko kard. Spellmann. Šioje nuotraukoje matyti: Foster Dulles, jo žmona, sūnus Avery ir kard. Spellmann. Tėvas sveikina sūnų po kunigystės šventimu. Apie šį įvykį spauda labai daug rašė.
Avery Dulles, kaip ir jo tėvas, buvo presbiterijonas. Jis gimė prieš 37 metus. Buvo paskutinis šeimoje. Studijavo Amerikoje ir Šveicarijoje. Harvardo universitete gavo teisių daktaro laipsnį. Prieš jo akis buvo viliojanti karjera. Jų šeima jau nuo senų laikų pasižymėjo mokslu ir religija. Jo senelis buvo pastorius ir teologijos profesorius, o prosenelis buvo taip pat Valstybės sekretorius, prezidentaujant Harrison. Paskutinio karo metu Avery buvo karininkas laivyne. Grįžęs iš kariuomenės, įstojo į Jėzuitų ordiną (1946 m.). įdomu, kas jį paskatino daryti tokį žingsni. Jis pats sako, kad studijuodamas Harvarde, pradėjęs justi kažkokį nerimą, nepasitenkinimą. Pradėjo skaityti katalikiškas knygas, ypač šv. Tomo Akviniečio veikalus. Jie sužavėjo jį savo gilumu ir nuosaikumu. Šie veikalai jį priartino prie Kristaus, bet dabar reikėjo surasti tikrąją bažnyčią. Pradėjo ieškoti ir studijuoti visas: presbiterijonu, episkopalų, metodistų, baptistų ir kitas. Bet niekur nerado to, ko ieškojo. Jis norėjo rasti visą Kristų ir visą Jo mokslą, bet ne jo dalį. Pagaliau tai surado Kataliku Bažnyčioje. Ypač prie to ji patraukė Maritain raštai ir vysk. Fulton Sheen televiziniai pašnekesiai. Tėvai jam nekliudė ieškoti tiesos. Jie suprato, kad sutrukdyti Dievo planus būtu labai žiauru ir negarbinga. Tėvas dabar yra patenkintas, kad sūnus surado tą religiją, kurioje jis yra laimingas.
Sutikdami, kad kartais mylimojo asmens savybės nevaidina lemiamo vaidmens meilės pradžioje, vis dėlto turime suabejoti, ar minėtos asmenybės pasisakymas galėjo jai galioti ir tolimesnėje meilės eigoje. Sunku tikėti, kad netinkamos mylimo žmogaus savybės neatlieptų kankinančiai kito meilės dalyvio gyvenime. Iš kitos pusės, kalbėdami šioje pastraipoje apie asmens vertingumo vaidmenį meilėje, nenorime jokiu būdu tvirtinti, kad nevertingi žmonės negali būti mylimi. Yra juk tokios herojiškos meilės pavyzdžių, kai nevertingas asmuo — per pasiaukojančią kito meilę — virsta vertingu. Tokių pavyzdžių matome Dostojevskio kūryboje, kai vertingo asmens didelė meilė nevertingajam pažadina pastarajame nuostabiai kilnias, bet sieloje snaudžiusias, gyvenimo dulkių apneštas galias.
Liūdniausiai nuteikia meilė, virtusi nelaiminga. Ji daugiausia griuvėsių palieka jautrios dvasios gyvenime. Nelaimingos meilės tema yra labai aktuali, nes kiekvienas, kuris šiandien laimingai myli, yra rytojaus nelaimingos meilės kandidatas. Užmerktume akis aplinkinio gyvenimo faktams, jei neigtume šį aktualumą.
Klaikūs nelaimingos meilės griuvėsiai. Jei kas įstengtų įžvelgti į savižudžio jausmus, jis turėtų sielos vaizdą, kurią palietė nelaiminga meilė. Juk tai žmogus, kuris šimtais vilčių, ilgesių ir artimybės šaknimis jau buvo įaugęs į kitą žmogų, buvo suaugęs su juo. Kai meilė virsta nelaiminga, tai visos tos šaknys išraunamos, ir žmogus skausmingai atplėšiamas nuo kito žmogaus. Ar tai nėra mirtimi dvelkiąs stovis? Nenuostabu, kad poetė E. Lasker-Schueler sako: "Meilės žuvimas virsta pasibaisėtina krize. Tokie meilės smūgiai lygūs operacijai, kurie palieka didelius randus... Iki šiol nesuprantu, kaip gali būti, kad tai visa išgyvendamas žmogus nemiršta..." Čia kalbame apie tikra prasme nelaimingos meilės krizę, t. y., apie tokios meilės, kur abipusiai stipriai mylėtasi, ir kur viena pusė nuo tos meilės atsimeta. Neliečiame čia nelaimingos meilės nepilna žodžio prasme, kur tik vienpusiškai mylėta ir, tuo būdu, nepagrįstai apie artimybę su kitu asmeniu svajota, nes tikra prasme nebuvo nei įaugta, nei suaugta. Tokios nelaimingos meilės nelaimę išmintingas žmogus nesunkiai apvaldo.
Giliau nelaimingą meilę analizuodami, joje neišvengiamai randame daug beširdiškumo ir žiauraus brutalumo. Turime galvoje tą būdą, kuriuo dažniausiai nustojusioji mylėti pusė nutraukia ryšį su vis dar mylinčiu žmogumi. Gal iš viso nėra meilėje kito momento, kur tas beširdiškumas turėtų progą beširdiškiau pasireikšti. Štai pavyzdys, kuriame vienas rašytojas pasakojasi kitam, kaip jis liko apleistas. "Marija išėjo nuo manęs, taip egoistiniai neatsižvelgdama į mane, nekreipdama dėmesio į tai, kas bus su manim, kaip aš tai sutiksiu, kaip pakelsiu. Taip lengva širdimi išeiti, taip be vieno pažvelgimo, be paklausimo: ką tu dabar su savim darysi?... Nesiskundžiu, nesimėtau, nekeikiu. Esu ramus. Tik man be galo liūdna... Taip ją mylėjau... Ir štai dabar po mano kojomis atsivėrė grabas, į kurį įdėjau savo širdį".
Ir gerokai vėliau, bent kiek skausmui aprimus, bent iš dalies griuvėsius pašalinus, pastoviai pasilieka kažkokia tuštuma, kurioje gyvena meilės beprasmiškumo ir ja nusivylimo sąmonė. Tą beprasmiškumo sąvoką viena rašytoja net į patį meilės aptarimą įjungia, kai sako, kad meilė yra kankinantis jausmas, kuris pagaliau paleidžia nepatenkintą žmogų.
Kartais kurios nors meilės beprasmiškumas yra taip aiškus, kad negalima jo nematyti, o tačiau ir tokia meilė tęsiasi, nors kiekviena jos diena krauju pažymėta. Ar nebeprasmiška, kai abipuse meile užsidega du žmonės, vienas kitam netinkami, vienas kito nesuprantą ir todėl — vienas kitam tolimi? Ar nebeprasmiška, kai kartais abu mylisi, abu tačiau nelaimingi (yra ir tokių meilės mįslių), ir nė vienas neturi jėgų tuos pančius nutraukti? Ar ne šiurpulingas toks pergyvenimas, kai du žmonės vienas kitam nepriklauso, o atsiskirti negali? Kažkoks beprasmiškas fatalizmas tur būt supa kiekvieną meilę. "Liūdnai kvailos gyvenimo painiavos", — rašo H. Hesse, — "kai gali būti beprasmiai mylima, ir kai žmonės, regisi, palankiai vienas kitam nusiteikę, atskirai kiekvienas pergyvena savo nesuprantamą likimą; kai kiekvienas norėtų kitam padėti ir būti jam artimas, o negali".
Avery Dulles, S. J. po kunigystės šventimų Fordhamo universitete laimina atsiklaupusį tėvą, Valstybės sekretorių Foster Dulles. Tėvas, spaudos atstovų paklaustas, kaip jam viskas patikę, atsakė: “Very impressive — labai įspūdinga”.
Jei meilės beprasmiškumas ir nėra taip akivaizdus pačios meilės metu, tai jis paaiškėja vėliau, kai meilė — be pastovesnio ryšio — beprasmiai praeina ar virsta nelaiminga. Juk regisi, medžiaginėje gamtoje visa prasminga. Juk regisi, gilus jausmas turėtų jungti, o ne skirti. O vis dėlto meilei vienpusiai žuvus ar abipusiai užgęsus, pamatoma, kaip visa buvo beprasmiška, kaip daug išeikvota energijos, širdies, laiko, o viso to vaisius — padidėjęs liūdesys ir skausmas, pagilėjusi vienatvė ir gyvenimo tuštuma. Todėl kai kam gali ateiti mintis, kad Eros tyčiojasi iš žmogaus ir žaidžią jo gyvenimu. Žmogus pasijunta apgautas ir apsigavęs. "Niekis, kad pasilikai vienatvės kančioje, prieš tą sąmonę, kad buvai toks kvailas ir apgavimo nepastebėjai" (E. Hoppe).
Beprasmiškumo sąmonę lydi nusivylimo jausmas, kurį galėtume išreikšti šiais žodžiais: "Žmogus jaučia ant lūpų tą deginantį šypsnį, kuriuo jis žiūri į tai, kas jam atrodė viskas, ir kas pasirodė niekis" (E. Ožeškienė). Kuo didesnė meilė, tuo didesnis nusivylimas. Kuo iš aukščiau nukrintama, tuo labiau sudūžtama. Kuo didesnės pilnumos tikėtasi, tuo gilesnė praraja atsiveria.
Nevienas, konkrečios meilės (ne meilės savyje!) menkybę svarstydamas, praregi, bet nenustoja kentėjęs. Jis nesiliauja savęs klausęs: kodėl tai, kas iš esmės yra ir galėtų būti gražiausia, žmonės sugadina? Kodėl vakar į pasaulį atėję žmonės, o rytoj su juo atsisveikindami, skuba vieni kitus kankinti per tą trumpą šiandien? Tiesa, ir tokiais atvejais, protas ir gyvybinės savisaugos instinktas įsikalba raminančių minčių, kad galėtų gyventi. "Ak, meilė ne tam, kad mus laimingus padarytų. Aš manau, kad ji egzistuoja mums liudyti, kaip stiprūs esame pakelti kančią ir nešti gyvenimo naštą" (H. Hesse). Bet ta ar kita išmintis taip mažai gydo kenčiančią širdį. Ir nors yra tokių, kurie mano, kad "yra atkaklių iliuzijų, kurias išsaugojome iki grabo. Meilė nepriklauso prie tų iliuzijų". O vis dėlto kad ir nusivylus konkrečia meile, pačios meilės vertingumo sąmonė (gal taip pat iliuzija) ir ilgesys pasilieka. Neturi iliuzijų tik šventieji, nes tik jie vieni pilnai gyvena Antgamtine Realybe, ir visai pasenę žmonės, kurių ryt, poryt laukia mirtis. Nors protas mato visų žemės ryšių tuštumą, bet širdis nori, ilgisi ir tiki, kad gali būti kitaip. Kaip sunku įskiepyti į žmogaus širdį Biblijos Saliamono lupomis ištartą tiesą apie visa ko "tuštybių tuštybę!.."
Čia prisimena Knut Hamsun'o Viktorijos žodžiai apie meilę, kurios "visi keliai yra pilni gėlių ir kraujo, gėlių ir kraujo". Skaudūs šie žodžiai ir pilni melancholijos, nes meilės gėles tenka apmokėti krauju. Nors liūdna matyti ir vaikščioti po meilės griuvėsius, bet gilus tikėjimas mums sako, kad virš visų meilės griuvėsių šviečia amžinoji Meilės Saulė, kurios sutvertos meilės spinduliai nušviečia mūsų gyvenimą, kad ir laikinai. Ji — Amžinoji Meilė persunkia ir mūsų laikiną meilę, nes "galima mylėti tik tai", — sako C. F. Ramuz, — "kas tveria, o kas neturi tvermės, tas mylima tik vardan to, kas gali tverti".
Alfonsas Grauslys