Niekas negali paneigti: laimingos moterystės pagrindai arba nelaimingos griuvėsiai yra įdiegiami berniukų ir mergaičių širdyse jau vaikystės ir jaunatvės amžiuje.
Šv. Tėvas Pijus XI, enc. “CASTI CONNUBII”.
ŽODELIS PRADŽIAI
Žmonių gyvenimą galime palyginti su bičių aviliu, kur atskiroms darbo sritims tarnauja ir atskiros bitelės darbininkės. Bites tokiam darbui veda instinktas, gi žmogus, protingoji visuomenės avilio bitelė, patsai nagrinėja, pažįsta ir apsprendžia savąjį pašaukimą.
Teisingai ir tvirtai pasirinkti pašaukimą nėra lengva, tačiau ateina dienos, kada jaunas žmogus savo svarstymo ir nagrinėjimo išvadas turi pavesti Apvaizdos balsui ir tarti: "Aš renkuosi šitokį gyvenimo kelią".
Visi pašaukimai yra kilnūs, gražūs ir reikšmingi, jeigu tik žmogus teisingai jį pasirenka, rimtai jam pasiruošia ir sąžiningai eina pasirinktuoju keliu: "Kiekvienas pašaukimas yra altorius, jeigu žmogus tik su meile ir pasiaukojimo dvasia ieško laimės sau ir kitiems" (kard. Newman).
Daugeliui žmonių skirta pasirinkti ir gyventi šeimos gyvenimą, tačiau kasdienybėje vyrauja nuomonė, kad rimtas ir nuoširdus pašaukimo problemos svarstymas tereikalingas, renkantis dvasiškio ar vienuolinį gyvenimą. Daugelis jaunuolių ir net suaugusių tik pripuolamai, lėkštai ir lengvapėdiškai tiesia kelius naujajai šeimai. Tokio pripuolamumo ir lėkštumo pasekmės paaiškėja dažniausiai tik tada, kai "jau surištos baltos rankos ir permainyti žiedeliai". Tokios jaunos šeimos nei patiems jaunavedžiams, nei jų artimiesiems, nei, pagaliau, visuomenei neatneša lauktosios laimės ir džiaugsmo.
Šiandieniniai šeimos krizės reiškiniai ir krikščioniškosios moterystės nuvertinimas įpareigoja ir jaunimą, ir asmenis, atsakingus už jų auklėjimą ir paruošimą ateities gyvenimui, ieškoti būdų ir priemonių, kad jaunosios šeimos būtų sutuoktos ir gyventų pagal prigimties ir dieviškų įstatymų normas, kad laimingos moterystės pagrindai, įdiegti berniukų ir mergaičių širdyse dar vaikystės ir jaunatvės dienose, nesusvyruotų nė tada, kai jaunoji pora žengs prie altoriaus prisiekti meilės ir ištikimybės.
1930 m. gruodžio 31d. pop. Pijus XI krikščioniškosios moterystės klausimu išleido garsiąją encikliką "CASTI CONNUBII" (Skaisčios moterystės), kurioje suglaustai išdėstė katalikų Bažnyčios mokslą apie Moterystės Sakramentą, skaudančia širdimi atvėrė mūsų dienų šeimos gyvenimo žaizdas ir nurodė būdus, kaip ieškoti, siekti ir laimėti krikščioniškąjį šeimų atgimimą.1
Šiose eilutėse ir stengsimės pasekti pop. Pijaus XI enciklikos mintis, ypač tas, kurios paliečia jaunimo moralinį-religinį auklėjimą bei parengimą busimajam šeimos gyvenimui. Jos nesiekia jokio smalsumo ar sensacingų žinių, o tik trokšta dėkinga širdim prisiminti savo ir skaitytojų tėvų namus, kur išaušo mūsų gyvenimo rytas, ir kartu su jaunom širdim pasvarstyti kelius, kurie žada tiesų, ramų ir laimingą gyvenimą jaunojoj šeimoj.
I. Nuo Hamburgo Kodekso ligi Pijaus XI Enciklikos
Visais laikais kultūringų tautų žmonės vertino ir brangino šeimos gyvenimą. Tėvai, globėjai, vyresnieji, visuomeninio gyvenimo tvarkytojai ir valstybių vadai ieškojo formų ir būdų, kurie tvarkytų naujųjų šeimų sudarymą, tiksliai nusakytų vedusiųjų teises ir pareigas, priimtomis normomis spręstų ir sankcijonuotų šeimos gyvenimo ginčus, ir tokiu būdu išsaugotų pagrindinę žmonių bendruomenę — šeimą.
Rimtas ir apgalvotas pasiryžimas sukurti naują šeimą istorijos tėkmėje buvo išreiškiamas sužiedotuvių aktu.2 Nors sužiedotuvės savo prigimtimi nėra būtinos prieš jungtuves, tačiau gyvenimo išmintis ir tuoktis besirengiančių asmenų interesai iššaukė jas gyveniman: sužiedotuvės suartina ir padeda besituokiantiems geriau vienas antrą pažinti, apsprendžia naujosios šeimos socialinius, ekonominius santykius, nustato jų tvarką su giminėmis ir artimaisiais, pagaliau, išoriniu ir viešu aktu parengia kelią busimajam šeimos gyvenimui.
Seniausias rašytinis dokumentas, kuris nagrinėja sužiedotuvių akto formą ir teises, nustato šeimyninio gyvenimo normas, yra Babilonijos karaliaus Hamurabio kodeksas, rašytas apie 2000 metų prieš Kristų.3
Hamurabio kodekso 127 — 193 nuostatai tvarkė babiloniečių šeimos gyvenimą, aprėžė vyro ir žmonos teises ir pareigas, numatė ištuokos atvejus ir tokiu būdu buvo gairės ir normos jaunavedžiams, kuriantiems naujas šeimas.
Pagal Hamurabio kodekso nuostatus moterystė buvo galima išardyti dėl žmonos nevaisingumo, užkrečiamų ligų ir dėl nepadoraus žmonos gyvenimo. Tačiau ligos atveju kodeksas numatė tik laikinę ištuoką. Moterystei esant ištuoktai ir žmonai palikus vyro namus, vis vien vyrui pasilieka pareiga rūpintis žmonos išlaikymu.4
Šitie Hamurabio kodekso nuostatai, tvarkę priešjungtuvinį ir šeimos gyvenimą, didelį atgarsį rado ir kituose rytų kraštuose, kurių įstatymų leidėjai sekė ir kopijavo babiloniečių moterystės gyvenimo santvarką. Kodekso dvasia atsispindi, pvz., senųjų asiriečių, hititų ir indų įstatymuose, kurie dar labiau pabrėžė ir smulkiau aprašė higienines, biologines ir religines kliūtis, neleidžiančias kurti naujų šeimų.
Senojo Įstatymo knygos, skirtos tvarkyti išrinktosios izraelitų tautos moterystės gyvenimą, savo įstatymais ir nuostatais siekė šių tikslų:
1) išlaikyti izraelitų tautos moralinį integralumą;
2) reguliuoti tautos augimą ir vaisingumą;
3) apsaugoti išrinktąją tautą nuo šeimyninio gyvenimo blogybių bei iškrypimų, kurie taip nežmoniškai reiškėsi ją supančiose pagonių tautelėse.5
Šiems tikslams pasiekti, Senojo Įstatymo knygos šeimos galvai, tėvui, suteikė nepaprastą valdžią: šeimos tėvas, ypač patrijarkų laikais, išrinkdavo sūnui žmoną, tvarkydavo visus šeimos medžiaginius reikalus, suteikdavo sūnums savo palaiminimą ir nulemdavo visą jų gyvenimo ateitį.8
Šitokių pavyzdžių gausu Senajame Įstatyme, ypačiai gi patrijarkų valdymo metu, kai jie kūrė ir dėjo pagrindus išrinktajai tautai, kurią Viešpats Dievas ypatingai globojo ir vedė į naujųjų laikų pilnatvę, kurią nauja dvasia nušvietė Naujojo Įstatymo kūrėjas Jėzus Kristus.
(Bus daugiau)
Kun. Jonas Petrėnas