Prieš ketverius metus miręs amerikiečių rašytojas Fulton Oursler tikrai daug yra pasitarnavęs žmonijai savo gyvenimiškais rašinėliais, visiems suprantamais ir labai pamokančiais. Čia laisvai išversime jo pasakojimą apie vieną moterį, kuri savo elgesiu patį autorių pamokė būti dėkingu Dievui už viską. Manome, kad šis rašinėlis ir kitiems primins, kad kasdien mes gauname tiek daug įvairiausių malonių, už kurias tikrai turime būti dėkingi tų malonių Teikėjui. Žmonės per daug mato tik tai, kas bloga, nekreipia dėmesio į tai, kas gera. Jeigu blaiviau pažvelgtume į savo gyvenimą, pamatytume, kad neturime teisės taip dažnai murmėti, bet turime pareigą šimtais dalykų džiaugtis ir už juos dėkoti.
Jos vardas buvo Anna Maria Cecilia Sophia Virginia Avalon. Ji buvo gimusi vergijoje rytiniame Marylando krante, ir jos tėvas norėjo pajuokauti, uždedamas šitą ištisą virtinę vardų tamsiaodžiui savo kūdikiui. Būdama dar jauna mergaitė, pirmaisiais savo laisvės metais, Anna pagelbėjo gydytojui prie mano motinos gimimo. Tai buvo 1866 metai. Po dvidešimt septynerių metų ji buvo kambary, kur aš gimiau. Ji pirmoji mane nuprausė, bet tai nebuvo viskas, ką ji man suteikė.
Prisimenu ją, sėdinčią prie virtuvės stalo mūsų namuose, senas, tvirtas ir tamsias rankas sudėjusią ant krakmolytos prijuostės, blizgančias juodas akis pakėlusią į lubas ir žemu žnabždančiu balsu sakančią:
— Didžiai esu dėkinga, Viešpatie brangus, už visas mano gyvenimo dovanas!
— Kas yra tos tavo gyvenimo dovanos? — paklausdavau jos.
— Visa tai, ką aš valgau ir geriu.
— Bet ar tu dėkosi Viešpačiui ar ne, vis tiek gausi pavalgyti ir atsigerti.
— Žinoma. Bet viskas yra daug skaniau, kai padėkoji. Kitų tikėjimų žmonės visados meldžiasi, sėsdami prie stalo. Nors mano bažnyčios žmonės taip nedaro, bet aš tai darau.
Kai pietūs pasibaigdavo, ji vėl dėkodavo Viešpačiui ir tada užsirūkydavo savo molinę pypkę. Iki šiai dienai kiekviena smilkstanti pypkė man primena tą seną auklę.
— Žinai, — sakė ji, pūsdama meistriškus dūmų rutulius, — yra keistas dalykas būti dėkingam. Tai yra žaidimas, kurio mane senas negras pamokslininkas išmokė. Tai yra ieškojimas progų būti dėkingam. Pats žmogus nežinai, kiek jų praleidi, jei neieškai. Pavyzdžiui, šį rytą pabudau ir guliu tingėdama, galvodama už ką galėčiau būti dėkinga. Ir nieko negaliu sugalvoti. Tada mano duktė įeina, atidarydama duris. Iš virtuvės sklinda kavos kvapas. Ir tada aš pradėjau Dievui dėkoti už kavą ir už dukterį, kuri ją paruošė. Štai aš padedu dukteriai namų ruošoje. Yra truputį sunku surasti, už ką čia galėčiau būti dėkinga. Bet kai aš prieinu dulkių nušluostyti nuo židinio, ten stovi mažas mėlynas berniukas. Ką manai, kaip ilgai aš turiu šį porcelianinį berniuką? Dar prieš tavo motinos gimimą, kai dar buvau vergijoje, aš gavau jį Kalėdoms. Bet niekad jo nesudaužiau, net neįskėliau. Štai sėdi jis blizgąs, mėlynas, pridėjęs prie lūpų auksinį ragelį. Aš myliu tą porcelianinį berniuką, jis buvo su manim visą laiką. Jis mano mažas židinio broliukas. Ir dėkoju Viešpačiui už mėlyną berniuką. Ir beveik viskas, ką tik paliečiu dulkių skudurėliu, man ką nors primena. Net ir paveikslai sienose. Tai lyg giminių aplankymas iš anapus. Keista, kai sulauki mano amžiaus, turi lygiai giminių ir žemėje ir po žeme. Paveikslai žiūri į mane, aš į juos ir prisimenu tiek daug gero. Pabaigiu ruošą anksčiau negu pagalvoju, ką darau, taip paskęstu prisiminimuose. Arba nueinu į miestą ir žiūriu į langus, kiek daug gražių daiktų...
— Bet, Anna, — pertraukiau, — tu negali jų pirkti, nes neturi daug pinigų.
— Aš visada turėjau pakankamai pinigų daiktams, kurių norėjau. Aš juk negaliu norėti tų visų daiktų. Kodėl aš trokščiau tos ilgos aksominės suknelės su ilga uodega? Bet aš galvoju, kad ji labai graži. Stoviu prie lango ir žaidžiu lėlėmis. Tikrai! Savo mintyse žaidžiu lėlėmis, galvoju apie tavo motiną, apie tetą ir apie pusseserę. Kaip jos gražiai atrodytų tose suknelėse! Ir man taip linksma prie lango. Esu dėkinga Viešpačiui už žaidimą mintyse. Tai yra savotiškas džiaugsmas. Kartą mane užklupo lietus. Man buvo linksma. Buvau girdėjusi, kaip prašmatnūs ponai maudosi po dušu. Dabar ir aš buvau po dušu ir jaučiausi puikiai. Tas vėsus tapšnojimas ant mano skruostų buvo kaip kūdikio pirštai, o kūdikius aš visada mėgau. Žinai, Dievas dalina dangų žmonėms per ištisą dieną. Aš buvau parke ir mačiau gėlynus. Bet senas rožių krūmas jūsų kieme man geriau patinka. Viena rožė paskleis tiek malonaus kvapo, kad jos vienos užteks.
Anna pasakojo man tuos dalykus skirtingu laiku, bet jie liko mano atmintyje kaip ilgas, žemu šnabždančiu balsu išsakytas monologas. Per metų eilę aš visa tai užmiršau. Užmiršau, iki nepasisekimai užklupo mane ir mano savimyla buvo sutriuškinta. Atėjo nevilties ir pavojaus valanda. Aš įkyriai iškračiau savo prisiminimus, ieškodamas bent žiupsnelio nuraminimo. Anna seniai ilsėjosi kape, bet jos pusiau pašnabždomis pasakyti žodžiai grįžo į mano atmintį drauge su žaidimu, kurio ji mane virtuvėje prie stalo mokė — ieškoti progos būti dėkingam.
Aš prisiverčiau žaisti... Tuo metu važiavau požeminiu traukiniu tvankoje ir susigrūdime. Staiga kažkas susijuokė. Tai priminė man, kad skausmas praeina. Apsižvalgiau ir pamačiau jaunos mergaitės veidą, blizgančiom akim. Kai išėjau į gatvę, krito šviežias sniegas. Bažnyčios durys buvo atidarytos. Įėjau. Ir atsiklaupiau. Mano širdin sklido šilima, kai pradėjau skaičiuoti savo gausias dovanas ir malones. Kiek daug, kiek nepaprastai daug už ką turėjau būti dėkingas! Už ateities darbus, gerus darbus, kuriuos galėčiau atlikti, už kuriuos esu didžiai dėkingas, Viešpatie brangus. Už sugebėjimą pasirūpinti tais, kurie yra to reikalingi. Už mano mylimuosius, kurie mane myli labiau negu esu to vertas. Už draugus, kurie padėjo ir kalbėjo už mane arba tylėjo mano nepasisekimuose. Ir už svetimuosius, kuriuos Dievas siuntė man, mano bandymui, stebuklingu būdu padėti. Aš radau padėkos žodžius, aš girdėjau save, dėkojantį Dievui net ir už sunkenybes, nes jos atnaujino mano tikėjimą.
Dėkingumas yra nuostabus. Tu gali pradėti nuo puodelio kavos, bet jei kartą pradedi, dėkingumas liejasi ir progos dauginasi. Pagaliau atrodo, kuo daugiau dėkoji, tuo daugiau progų dėkoti, ir tai yra visas tavo dvasinis pagrindas.
Seniai mirusios Annos siela buvo tikrai didelė — pakankamai didelė matyti Dievą visur. Aš niekada nebūsiu toks didžiadvasis kaip ji, bet ji mane mokė. Atėjo žinia iš purvinos Baltimores gatvės, kur Anna su dukteria gyveno, kad ji miršta. Atsimenu, motina mane ten nuvežė automobiliu. Stovėjau šalia jos lovos, kur Anna gulėjo dideliame skausme, kietai sunėrusi savo tamsias rankas. Vargšė sena moteriškė, už ką ji dabar galėjo būti dėkinga?
Ji atidarė akis ir pažvelgė į mus. Jos akys sustojo ties manim.
— Didžiai dėkinga. Viešpatie brangus, už tokius mielus draugus, — ištarė ji.
Ji niekada daugiau nekalbėjo, išskyrus mano širdyje. Čia ji kalba kasdien. Esu didžiai dėkingas Dievui už tai.
Paruošė I. Vaičiulėnaitė