Tikėjimo atžvilgiu galima suskirstyti žmones į tris grupes: tikintieji (teistai), netikintieji (ateistai) ir kovojantieji prieš Dievą (contrateistai). Pirmieji pripažįsta, kad šalia medžiaginio apčiuopiamo pasaulio yra dar gryna dvasia — Dievas, kuris yra sutvėręs iš nieko visą pasaulį: negyvąją gamtą, augmeniją, gyvūniją, žmogų ir dar daugybę nematomų dvasių, vadinamų angelais. Kadangi jie išpažįsta Dievą, kuris graikiškai yra vadinamas "theos", tai nuo šio žodžio ir Dievo išpažinėjai moksliškai yra vadinami teistai. Tie, kurie Dievo buvimą neigia, yra vadinami ateistai. Pagal jų supratimą Dievo nėra, todėl jie Dievo atžvilgiu yra neutralūs, gyveną visai nepaisydami Dievo ir Jo įsakymų: jie nieko nesako nei prieš Dievą nei už Dievą. Tokio nusistatymo žmonės dar yra vadinami laicistai, nuo lotyniško žodžio laicus — pasaulietis.
Labai juokingai atrodo tie žmonės, kurie kovoja prieš Dievą (contrateistai). Jeigu jokio Dievo nėra, tai kuriems galams kovoti prieš nieką? Jie yra panašūs į Don Kichotą, kurs kovojo su vėjo malūnais. Tokių nenuoseklių kovotojų buvo visais laikais, bet ypač jie pasireiškė pirmaisiais trimis šimtmečiais, vėliau prancūzų revoliucijos laikais, Ispanijos ir Meksikos pilietinio karo metu, pagaliau Rusijoje ir jos užgrobtuose kraštuose kovojama prieš Dievą komunistinės diktatūros vardu, kuri tęsiasi iki mūsų laikų. Vokietijoje 18-19 amžiuje prieš Dievą daugiau kovojo tik pavieniai asmenys, rašydami mokslo vardu knygas ir straipsnius, įžeidžiančius Dievą ir griaunančius tikėjimą.
1. Ontologinis bedievis
Dievas yra pasaulį ne tiktai sutvėręs, bet taip pat jį ir išlaiko. Galima sakyti, kad Dievas kiekvienu momentu pasaulį iš naujo tveria, nes Jam tiek sutverti tiek palaikyti yra tas pat. Medžiaga pasaulyje išsilaiko tik elektronų įtampoje ir protonų bei neutronų santykyje. Yra šalia medžiagos kažkokia galybė, kuri palaiko įtampą ir santykį. Tą galybę mes vadiname Dievo Apvaizda. Ta pati galybė palaiko ir gyvybinę įtampą tam tikrą laiką. Nustojus palaikyti, gyvybė pavirsta į nieką. Ta pati galybė nuolatos palaiko ir sielų bei dvasių egzistenciją. Jeigu nepalaikytų, tiek sielos tiek dvasios pavirstų į nieką. Ši Dievo Apvaizda po pasaulio sutvėrimo veikia nuolatos ir veiks iki pasaulio pabaigos. Taigi, ir žmogaus išlaikymas priklauso nuo Dievo Apvaizdos veikimo. Jeigu Dievo Apvaizda nustotų veikti, vienu momentu išnyktume be jokių pėdsakų. Ir tas Dievo veikimas nepriklauso nuo mūsų pripažinimo ar paneigimo. Mūsų egzistencija priklauso nuo Dievo Apvaizdos veikimo. Todėl pats pirmutinis mūsų buvimo pagrindas yra Dievo Apvaizdos veikimas. Dėl to mes negalime niekados nuo Dievo Apvaizdos nei vienam momentui atitrūkti, kol mes gyvename šioje žemėje. Iš to matome, kad mūsų egzistencija, mums norint ar nenorint, priklauso nuo Dievo Apvaizdos. Tas mūsų priklausomumas nuo Dievo veikimo vadinasi ontologinis (būtybinis) mūsų buvimo pagrindas.
Kaip negali būti be Dievo veikimo visų daiktų ir mūsų išsilaikymo, taip lygiai negali būti ontologinio (būtybinio) mūsų buvimo be Dievo. Būtybiškai (ontologiškai) mes visados esame Dievo veikimo galioje. Sakyti, kad žmogus yra be Dievo, reiškia teigti, kad žmogus pats save ontologiškai išlaiko. Tai visiškai negalimas dalykas. Todėl ontologinio bedievio negali būti. Taip lygiai kaip nėra miško, augančio be žemės, kaip nėra skrajojančių paukščių be erdvės, kaip nėra debesų be atmosferos spaudimo, kaip nėra svorio be žemės traukos, taip nėra žmogaus nei jokio kito sutvėrimo be Dievo. O vis dėlto yra žmonių, teigiančių, kad jie yra be Dievo, kad jie netiki jokio Dievo, kad jiems Dievo nereikia. Kaip reikia suprasti jų bedieviškumą?
2. Psichologinis bedievis
Kadangi vieni žmonės Dievą tiki ir praktikuoja religiją, o kiti sakosi netikį Dievo buvimu ir jokios religijos nepraktikuoja, tai yra tarp jų koks nors skirtumas. Tačiau jau matėme, kad ontologinių bedievių negali būti, tad kaip mokslišku būdu atskirti tikintį nuo netikinčio? Tas skirtumas yra ne ontologinis, bet psichologinis. Pamažu žmogus susidaro pats sau nuomonę, kad Dievo nėra. Tas mintis dalinai jis galėjo girdėti iš kitų, dalinai jas padiktavo gyvenimo interesai. Mat, žmogus kartais nori gyventi pagal savo aistras ir užgaidas. Kad galėtų pateisinti savo gyvenimo nedorumą, jie paneigia Dievo buvimą ir kartu nubraukia Dievo įstatymų reikalavimą. Kitiems reikia vadintis ateistais, kad galėtų užimti aukštesnę vietą. Dar kitus verčia būti bedieviais organizacinė drausmė (bolševizmas). Tokiu būdu ir susidaro gyvenime nemažas skaičius bedievių arba dėl palaidos moralės, arba dėl išlepimo, arba dėl pataikavimo.
Dar yra dalis netikinčiųjų, kurie mintijimo būdu priėjo išvados, kad nėra Dievo. Jie tas savo teorijas aprašė knygose ir tomis idėjomis užkrėtė kai kuriuos skaitytojus. Tačiau mintijimo būdu tapusių ateistų yra labai mažas procentas, palyginus su tais, kurie tapo ateistai dėl nedorumo, prabangos ir pataikavimo. Tiek pažinimo keliu išvestoji, tiek dėl tam tikrų žmogaus interesų kilusioji bedievybė glūdi tiktai pažįstančioje sieloje. Dėl to ji ir vadinama psichologinė bedievybė. Tas sprendimas, sudarytas išvadiniu būdu, nėra žmogaus buvimo pagrindas, dėl to psichologinė bedievybė nieko bendra neturi su ontologine. Žmogaus priklausomumas nuo Dievo nepriklauso nuo jo įsitikinimo arba neįsitikinimo. Pirma negu jis pradeda galvoti ir pažinti, jau yra Dievo Apvaizdos išlaikomas. Pažinimo keliu sudarytas sprendimas, kad mes priklausome nuo Dievo, yra kur kas vėlesnės kilmės negu pats priklausomumas. Todėl ir psichologinis Dievo pripažinimas (teizmas) arba Jo paneigimas (ateizmas) yra kur kas vėlesnės kilmės už patį žmogaus priklausomumą nuo Dievo. Dėl to ir ontologinis teizmas savo esme yra visai skirtingas nuo psichologinio teizmo. Juodu tik teik turi bendra, kad antrasis gali atsigręžti į pirmojo buvimą ir jį pastebėti arba nepastebėti. Pastebėjus savo priklausomumą nuo Dievo, žmogaus pažinimo galioje gimsta Dievo sąvoka, o nepastebėjus — kyla Dievo paneigimas. Iš to matome, kad yra galimas tik phichologinis ateizmas, ontologinio nėra ir negali būti. Taigi, visų laikų bedieviai yra ne ontologiniai, bet psichologiniai bedieviai.
3. Intuicinis bedievis
Tiek pažinimo keliu prieitoji, tiek iš intereso kilusioji bedievybė nėra absoliučiai tikra kiekvienam ateistui, nepaisant to, kad jie ir sakosi netikį Dievą. To netikrumo priežastis yra intuicinė (nujautimo) sielos galia. Šalia pažinimo būdu prieitų tiesų mes daug ką nujaučiame esant arba įvykstant. Toks nujautimas yra ne tiktai kūrybinis (įkvėpimas), ne tiktai gamtoje vykstančių reiškinių nujautimas, bet taip pat ir aukščiausios Būtybės — Dievo nujautimas. Šį nujautimą mes vadiname religiniu nujautimu arba religine intuicija. Jos dėka mes, visai negalvodami ir nespręsdami apie Dievą, jaučiame, kad yra kažkas didinga, kas mus ir visą pasaulį neša, užlaiko ir valdo. Ypatingai pajuntame tą antgamtinę Būtybę, kai atsiskiriame nuo įprastos aplinkos ir patenkame vieni į gamtą.
Šitą nujautimą mes užtinkame visose tautose, net ir primityviškiausiose. Visi žmonės linksta garbinti nepažįstamą didžiąją Būtybę, nuo kurios priklauso tiek viso pasaulio, tiek ir atskiro žmogaus veiksmai. Todėl visose tautose yra randamos religinės apraiškos. Tiesa, kartais jos labai įvairios, sumedžiagintos ir iškreiptos, bet vis dėlto religinės. Religijų kilmei išaiškinti filosofai sugalvojo daugelį būdų, bet nė vienas nėra toks tikras, kaip religinės intuicijos atskleidimas. Ne veltui ir šv. Augustinas savo "Išpažinimuose" primena, kad jis nuolat jautęs aukščiausią Būtybę — Dievą ir su Juo savo mintyse dažnai kalbėdavęsis.
Religinis nujautimas lydi žmogų visą gyvenimą. Dėl to žmogus niekados nėra ramus, nors ir kažin kaip įsikalbėtų, kad nėra Dievo. Daugelio ateistų atsivertimas yra ne kas kita, kaip religinio nujautimo rezultatas. Nors ateistai mėgina save įtikinti, kad nėra Dievo, bet vis dėlto jų pasąmonėje glūdi jausmas: o gal Jis ir yra. Kiekvienas ateistas yra dviveidis: vienaip sako, kitaip jaučia. Pirmasis veidas rodomas visuomenei ir savęs nuraminimui, o antrasis yra jo sielos intymiausias jausmas. Pagal pirmąjį veidą gyvenama ir viešai rodomasi. Pagal antrąjį apsprendžiama savosios egzistencijos prasmė ir pagal šį apsisprendimą mirštama. Jeigu kai kurie ir mirties valandą lieka ateistiniame nusistatyme, tai ne dėl to, kad jie neturėtų Dievo nujautimo, bet dėl įvairių nepatogumų, pripratimo ir įsipareigojimų. Todėl, kaip matome, nėra nė intuicinio ateisto.
Intuicinis ateistas galėtų būti tik tuo atveju, kai žmogus yra be sąmonės. Tokie atvejai gali būti tada, kai žmogus praranda protą, kai yra apalpęs arba šiaip sergąs kokiomis ypatingomis ligomis. Tad į mūsų klausimą, ar gali būti normalus žmogus ateistas, galima atsakyti, kad ontologinio ateisto nėra ir negali būti; intuicinio ateisto taip pat nėra, išskyrus nenormalius žmogaus dvasinės būklės atvejus. Gali būti tik psichologinių ateistų. Apie psichologines netikėjimo priežastis pakalbėsime kitą kartą.
Dr. P. Celiešius