PICNIC
Labai būdingas filmas, vaizduojąs skersinį vidutinio amerikiečio piūvį ne viename, bet keliuose tipuose. William Holden vaidina Carter, pakliuvusį į universitetą ne dėl scholastinių, bet dėl sportinių sugebėjimų. Jo ambicija pasižymėti, neturint konkretaus tikslo, verčia blaškytis ir tapti keliaujančiu elgeta.
Vieną rytą traukinys sustoja prie Owens miestelio. Iš prekinio vagono išlipa sudulkėjęs Carter, nes čia gyvena jo mokslo draugas Benson, kurio tėvas turi stambų grūdų biznį. Per šį draugą jis pakviečiamas į pikniką, kuriame dalyvaus visas miestelis. Per šį draugą jis susipažįsta su Madge, Milly, jų motina, senberniu Howard ir vis dar netekėjusia mokytoja Rosemary.
Pikniko tone kuriasi nepramatytos situacijos ir problemos. Benson nori vesti Madge, priešinantis jo tėvui, bet ši pradeda žiūrėti į Carter. Nuo jos neatsilieka jaunesnioji sesuo Milly. Howard atsineša į pikniką degtinės butelį, ir keletas didesnių gurkšnių parodo, kas iš tikrųjų dedasi Milly ir Rosemary pavydžiose mintyse. Benson nusikreipia prieš Carter, ir kai šis priverčiamas skubiai palikti miestelį, Madge apsisprendžia sekti keliaujantį elgetą.
Įspūdingai ir daug žadančiai pasirodo Susan Strasberg Milly asmenyje. Gera Rosalind Russell, nors vietomis be reikalo vulgari. William Holden pavyko sukurti visiškai naują tipą savo filminėje karjeroje.
Labai įvairi ir išradinga filmo fotografija. Muzika, kurią parašė George Duning, mums neatrodo originali, bet nusisekusiai duoda būdingą foną psichologiniam veikėjų charakteriui. Visumoje aiškiai matosi režisoriaus Jashua Logan ranka, kuri patyrusiai veda filmą gyvo ir intryguojančio veiksmo keliu. Tikrai gaila, kad knygos autorius nuskriaudė savo veikėjus, neduodamas jiems gylio ir dvasingesnių interesų. Filmas siūlytinas tiems, kurie domisi žmogaus psichologija ir studijuoja žmogaus prigimtį amerikietiškojo pasaulio rėmuose.
ALEKSANDRAS DIDYSIS
Aleksandras Makedonietis buvo vienas tų labai retų žmonių, kurių nepaprastai didelę ambiciją lydėjo nepaprastai didelis ir universalus genijus. Aristotelis liudijo, kad Aleksandras kitus mokinius pralenkė visur, išskyrus kantrybę. Legendos sakė, kad jo gimimo proga buvę ženklų, liudijančių didelę ateitį. Du ereliai, nusileidę ant karališkųjų rūmų, reiškė du pasauliu, kuriuos jis užkariausiąs. Gaisras Efezo šventykloje vaizdavo Aleksandrą— Ugnį, uždegsiančią visą žemę, o iš dangaus žemėn krintanti žvaigždė skelbė, kad jis — dievų sūnus.
Filmas, vardu "Aleksandras Didysis", bando atkurti tą nuostabųjį žmogų, kuris, būdamas tik 22 metų, persikėlė per Helesponto sąsiaurį ir savo puikiai disciplinuota, bet nedidele (30.000 vyrų) armija pradėjo grasinti galingai, turtingai ir milžiniškai Persijos imperijai. Kai dvi armijos sustojo viena prieš kitą lemiamam mūšiui, buvo aišku, kad persai viršija graikus visur, išskyrus drąsą. Nepaprasta, kitus užkrečianti drąsa, ištvermė ir milžiniškas tikėjimas savo didžia ateitimi— štai Aleksandro paslaptis.
Auksaplaukis Makedonietis sutriuškino Persų imperiją ir užkariavo visa, kas graikui buvo žinoma ano laiko geografijoje. Kai pasaulis gulėjo po jo kojomis, jis tikrai manėsi esąs dievų sūnus, kol stipri malarijos ataka nepaguldė jo į mirties patalą. Nors jis turėjo vulkanišką temperamentą, bet iš prigimties buvo kilnus asmuo. Jo pasaulėžiūra, atrodo, bus turėjusi kosmopolitinių minčių ir tendencijų, ir tikrai įdomu, koks būtų buvęs pasaulio veidas, jei ankstyva mirtis nebūtų sustabdžiusi narsios ir toliaregės giganto širdies.
Nors filmas labai tikslus istoriniu požiūriu, ir— be Richard Burton, Fredric March ir Danielle Darrieux — jame dalyvauja labai gerų aktorių eilė, bet jiems nėra kur pasireikšti, nes perkrautas turinys nespėja įsibėgėti ir retai tepakyla į dinaminį tikrovės pajautimą.
Gerą muzikinį foną davė Mario Nabingese. Tur būt, pirmą kartą istoriniame filme nepasiduota įprastai Hollywoodo tradicijai ir atsisakyta bereikalingo brutalumo ir nešvaraus praeities vaizdavimo. Apskritai kalbant, filmas yra labai teigiamas ir kiekvienam žiūrovui duos pilnesnį tolimos istorijos vaizdą. Tai yra aiškus Roberto Rossen nuopelnas, kuris parašė ne tik veikalą, bet gamino ir režisavo patį filmą.
THE MAN IN THE GRAY FLANNEL SUIT
Labai teigiama filminė drama, kurioje vaizduojamas antrojo pasaulinio karo veteranas Tom Rath (Gregory Peck) po dešimties taikos metų. Jis turi idealią žmonią, tris vaikus, gerai apmokamą darbą— $7.000 į metus, gyvena patogioje valdininko rutinoje. Žmona laikas nuo laiko bando išjudinti jo stingstančią ambiciją, bet tuo pačiu metu primena jam dvasinių vertybių primatą. Kiekviename susirėmime su gyvenimu — per žmoną, vaikus, darbą ir tt. — jo mintys grįžta į karo perijodą, kai jis buvo kapitonas parašiutininkų dalinyje. Vadinasi, vyras, kuriam drąsos, orientacijos ir pavojų netrūko. Šita dramos vystymo technika, dabartį pertraukiant praeities reikšmingesniais pergyvenimais, veiksmą sulėtina, bet išryškina pagrindinį veikėją ir problematika didesne jėga atsimuša į kulminaciją, kai jis žmonai praneša ką tik gautą žinią, kad Romoje jis turi sūnų iš... kitos moters.
Žmona pergyvena šį smūgį labai jautriai ir intensyviai, bet — pergalėjusi išdidžią savimylą — ji priima atgailojantį vyrą atvira ir mylinčia širdimi.
Filmas be priekaišto ir siūlytinas visiems, bet tik suaugęs žiūrovas išgyvens visą problemos turinį. Gregory Peck, Jennifer Jones ir Fredric March vaidina pasigėrėtinai.
Bruno Markaitis, S.J.