Smegenys garuoja — pakankamas įrodymas problemos rimtumui. Išlėkiau sodelin atvėsti, kad šis tas liktų ir kitam kartui...
"Jums atrodo paprastas dalykas stoti vienuolynan? Pamėginkit! Niekas nepajėgs, kam nėra duota Viešpaties", — pensijonato vedėjos žodžiai.
Aš nė nenoriu ir niekad nesvajoju, bet kad... negaliu! gnyba širdį nepasitenkinimas ir atskyrimas, nepasiekiamumo mintis šaukia kovon visą mano modernaus galvojimo sistemą.
Tarp kitko nerašau autobiografijos, nes nenumatau greit mirti nė kitaip gyventi, be to, netikiu išpažintims ne klausykloj.
Rašau pirmuoju asmeniu, kad kiekviena skaitydama atrastumėt save mano vietoj ir pasisavintumėt problemą, kurią bendrom jėgom turim atsakyti pirmiausia sau ir tiems, kurie tiki mūsų ateitimi.
Visuomet mėgau ir man patinka prašomai atsakyti: nenoriu, bet tuoj padarau, įrodyti, kad galiu. Mes norime galėti milžiniškai ir tą troškimą protas įkūnija geležin, elektron, įvairiuose cheminiuose junginiuose. Mes, mergaitės, šiais laikais galime pasirinkti, bet kokią mokslo šaką; net chemiją, inžineriją, teisę, politinius mokslus. Vis didesnis skaičius kelia ranką skinti iki šiol moterims '‘uždraustąjį vaisių" — įrodyti, kad pasiekia. Tūkstančiai pašvenčia savo gyvenimą įvairiems tyrinėjimams, užsidariusios laboratorijose.
Sesuo Marija kalbėdama apie šiuos laikus, klausė mūsų nuomonės, kodėl vienuolynai nebeauga skaičiumi? Ar mūsų jaunimui trūksta drąsos, ryžtingumo, trūksta atsižadėjimo dvasios, patogumų meilė, išlepimas, idealizmo stoka? Jos pačios nuomone, mes žiūrime per daug į neigiamąją pusę: atsižadėjimą, atsisakymą, susivaldymą, ir pasmerkiam visas vienuoles Evangelijos kvailų mergaičių likimui, kurių lempos neturi aliejaus..., o nesukaupiam dėmesio liepsnojančiam entuziazmui, kilnumo didybei ir maldos galiai.
Sodely vėsu, ramiai galiu pergalvoti sesers Marijos žodžius. Be abejo, šiek tiek tiesos, bet ji nesupranta... mes naujųjų laikų žmonės. Esu originali ir tokia noriu pasilikti; užaugusiai. prie mamos lengva klausyti viršininkės — aš atpratau klausyti be apsisvarstymo; karo nelygios gyvenimo sąlygos atidengė suaugusiųjų neužaugumą, praradau jiems natūralią pagarbą ir baimę. Gerbiu tą, ką vertinu, ir bijau tų, kuriuos myliu — bijau įskaudinti ir kentėti dėl jų abejingumo. Ar tai gera ar ne, bet faktas lieka faktu: mano gyvenimo standartai kiti ir mano vertybių gradacija kitokia.
Tokią išvadą nešiau laiptais, pasiekiau savo kambarį ir sėdau rašyti atsakymą sesers Marijos klausimams. Štai ką parašiau juodraštyje:
"Mes turime drąsos ir esame ryžtingesnį negu praėjusių laikų žmones. Seniau — didvyriška nueiti į krautuvę, šiandien — vaikai išvažinėjo didmiesčius, išmėgina įvairius automatų mygtukus ir nebijo čigonų... Ne viena studentė nepriklausoma savo pragyvenimu ir mokslu; kritiškos žmonių nuomonės nebesukausto mūsų veržlumo kūryboj.
Atsižadėjimo stoka? Iš tikro, mes esame labai sąmoningi savo nuomonės, valios ir apsisprendimo nuosavybe. Todėl mūsų atsižadėjimas yra sunkesnis, bet tuo labiau tikras ir sąmoningas.
Patogumai? Senatvės pagunda! Jaunystė myli kietus nuotykius ir varginančią linksmybę. Mes neužleisim manikenams sporto aikščių ir nepakeisim išradimais malonumo šokti.
Kam kaltinti mus išlepimu, jei mes nebijome imti į savo rankas gyvenimo vairo?
Idealas — aūkščiausio laipsnio gėris, duotas visiems laikams visai žmonijai, deja, kiekvieno amžiaus akiniais kitaip matomas ir savaip interpretuojamas. Idealizmas — įsibėgėjimas idealo link. Bet absoliutus Gėris yra savaiminga žmogiškos valios trauka! Taigi, mes kenčiame ne idealizmo, bet Idealo pažinimo stoką.
Štai apgyniau save ir savo amžių, lieka ištarti sprendimą: "Dievas mūsų nešaukia".
Gerai, kad čia tik juodraštis... toks sprendimas skamba prastai. Jeigu jau Dievas nebešaukia, nekomplimentas mūsų laikams ir žiaurus pažeminimas ir pasmerkimas mūsų. Tautos didžiuojasi misijonieriais, kraštas — prieglaudų, ligoninių ir mokyklų seserimis, šeimos — kunigais. Nei karalius nei prezidentas neturi absoliucijos galios!
Taip, jei galėčiau tapti kunigu, dar šiandien važiuočiau seminarijon.
Dievas širdy ir rankose... tiesioginė ir nepakeičiama pagalba žmogui, aktyvus įprasmintas gyvenimas, laiminga amžinybė.
Andrius įstojo vienuolynan ir išvažiavo Romon studijuoti. Mielas mūsų klasės "profesorius". Mudu buvom dvi priešingybės, nors sėdėjom šalia, paskutinėj eilėj. Jis — mokytojo noru, nes buvo labai geras mokinys ir drausmingas, aš — savo valia, nes man reikdavo Andriaus "špargalkų". Net gaila dabar, kad taip apsunkindavau jo sąžinę...
Kažin, ką jis dabar veikia... meldžiasi, mokosi ar skaito šventraštį? O aš... sėdžiu ir ieškau pateisinimų savo kasdieniškumui ir beprasmybei. Jis lygiai tiek pat šių laikų žmogus kaip ir aš. Jis išėjo neatsisveikinęs, nedarydamas scenų ir nepaskelbęs savo atsižadėjimų kainos draugams sugraudinti.
Viešpatie, turiu prisipažinti. Tavo malonė randa blokadą manyje ir daugelyje mūsų. Skaičiuojame ir įkainuojame perdėtom kainom Tavo mums suteiktas galias, bailiai svarstydamos, ar apsimoka... pašvęsti jas Tau, jų Autoriui! Ogi turėtume dėkingai su džiaugsmu nustebti: "Viešpatie, mane?!"
Jaučiu, kaip šią minutę tirpsta mano argumentai. Tūkstančiai studijuoja psichologiją ir psichiatriją, bet ar dabar žmogus geriau supranta kitą žmogų negu kitados? Mes išsivystėm į pojūčius didmiesčių mechanizmo aplinkoj ir pasidarėm neapčiuopiamybės bailiai; mūsų nepriklausomumas žeidžia tėvų meilę ir pagarbą, ankstyvi rūpesčiai silpnina nervinę sistemą; mūsų "nesukaustyta" kūryba veda mus už geležinių grotų apverkti savo energijos ir jaunystės.
Ne, nekalbėsiu taip seseriai Marijai, bet čia tik juodraštis... Jai pritarsiu ir pasakysiu savo nuomonę, kad kiekviena turi apsvarstyti ir atsakyti už save: kodėl aš netinku vienuolynui, kitaip sakant, vienuolynas man (mažiau pažeminantis nevertumas).
Motina — mokytoja
Dieve, nė pradėti negaliu tuo keliu: puikybė per smegenis ragais išlindus... O tačiau turiu teisės didžiuotis: esu Amžinojo Dievo tvarinys, skirtas Amžinajai Laimei, apdovanotas laisva valia pasiekti tiek, kiek įstengiu trokšti! Ar ne šv. Augustinas šaukė: jeigu tie (šventieji) galėjo, kodėl aš negaliu! Ir nieks nekaltina jo puikybe.
Gerai, sakykim, aš bandau... gausiu juodą abitą ir būsiu kaip visos kitos, vaikščiosim žąsele iš kambario į kambarį, kalbėdamos atgailos psalmes, ir vakarais adysim kojines... Kokia baisi monotonija ir vienodumas! Nepakęsčiau vienos dienos. Originalumo ilgesys padarytų mane lunatike. Tiek to, eikim toliau... kokį pasirinkčiau vardą? Augustina? Klara... Pranciška? Patinka man šventasis Asyžietis. Ot, originalas!
Posakiu išreiškiau tiesą, kurios protu nepriėjau: šv. Pilypas Neri — juokdarys, šv. Povilas, šv. Petras, šv. Antanas, visa eilė šventųjų, net kankiniai ir apaštalai, skirtingi kaip spalvos. Jų daugumas vienuolynų monotonijos stebuklai šedevrai. Ką begaliu sakyti, Viešpatie, Tau patinka paradoksai!
Pavargau, begriaudama savo įsitikinimus. Pasiėmiau laiškų dėžutę. Dienoraštį rašyti man visuomet atrodė vaikiška, tačiau gautuosius laiškus pasilaikau ir retkarčiais vėl perverčiu skaitytus lapus. Tarp jų radau keletą filmų apžvalgų, žymesnių koncertų programas ir operos “Aida" ištraukas... Malonus laukimas pradžios vėsioj kino salėj; jaudinanti tyla Maestro pakeltose rankose, laukimas lyg atslūgusiam krante bangų; tolimas ošimas artėja, artėja ir vienu kartu užlieja galinga muzika...
Gėda savęs, bet čia tik juodraštis, ir niekas nežinos, kad šios nežymios smulkmenos laiko mane stipriau negu žemės trauka. Jų praradimo mintis kelia alpinantį ilgesį. Man taip patinka šokti, svajoti savy, išnešti savo nuotaiką miestan ir paklaidinti ją gatvių sankryžoj, išeiti į vėją, juoktis ir dainuoti... Viešpatie, ar kuris kitas Tavo tvarinys pažįsta džiaugsmą: juoktis ir dainuoti!
Kam aš jaudinuos: ne man vienuolynas... Pikta, kam iš vis jis atsirado, nereiktų dabar svarstyti...
Nejučiom išskleidžiu sesers V. laišką. Dailus, lengvutis raštas:
"Bučiuoju tą šydo kraštelį, kuris pamažu atskleidžia tikrąją gyvenimo realybę. Realybę, kurios centre stovi Dievas, iš kurio viskas išeina, apie kurį viskas sukasi ir į kurį viskas sugrįžta..."
Kelis kartus vedžiojau akimis šias smulkes raides, kol pagaliau visos susiliejo ir pajutau kažką skaudžiau ilgesingo negu mano pomėgiai... sidabrinis kietas skaidrumas, kaip rytmetinė žvaigždė — viena ir neprieinama, bet pasakiškai patraukli. Ji išeina į skliautus, kai kitos žvaigždės merkias, ir tiktai saulė sugeria ją kaip ašarą. Vienuolė — rytmetinė žvaigždė...
Hm... aš ištikima savo amžiaus stiliui. Mes visus lyginam su žvaigždėm: kino artistus, Broadway damas, sportininkus ir viską, ką klijuojam ant sienos ir apšviečiam elektros lemputėm. Koks paviršutiniškumas! Viešpatie, kokia ubagystė!
Mano jausmai keičiasi ir mainosi kaip rudens lapai — anksčiau išvardinti malonumai atrodo prasti, kaip bespalvės lemputės. Ryto nuovargis užsmaugia nakties šokių džiaugsmą; kinuose praleistos beprasmės valandų valandos... kiek per tą laiką galima pasidarbuoti amžinybei savo ir kitų! Bet muzika, Dieve, aš taip myliu muziką! Gal aš turiu rimtą talentą, ir Tu juk nenori, kad jį užkasčiau? Tiesa, neseniai skaitydama Etienne Gilson "Mūzų Horą" užsirašiau: "Galimas dalykas, kad iš visų Dievo dovanų žmogui, pati skaudžiausia atsižadėti — kūrybiškasis genijus. Bet argi Dievas trokšta atsižadėjimo taip nuostabiai gražios ir dieviškos dovanos? Taip. Kaip menas reikalauja visko iš žmogaus, taip ir Dievas reikalauja visko. Šventasis gali būti menininkas, tačiau menininkas negali būti šventuoju tol, kol jis siekia, meno, kaip tikslo".
Supurtė Galingasis mano tvirtovės mūro sieną, ore dulkių kvapas... Griuvėsiai tik pelėdoms tinkama buveinė. Jaučiu, kaip skverbiasi sielon kalnų dvasia ir nerimas pradedančios liepsnos. Vienas po kito slenka pirštais Vilimo laiškai. Jis tikras savo pergale. Aš troškau ir padėjau jam laimėti save... Nežinia, ką rytojus atneš. Surinkau jo laiškus, surišau ir užrašiau ant paskutinio voko Kanos vestuvių jaunojo žodžius:
"Laikyk, apglėbk kalėjiman mane, kaip žiežirbą liepsnon, kiautelį jūron, nes vėjas vakarinis šnabžda man: sek Jį, sek Jį, Jėzų Bar-Joseph staliaus Sūnų. (M. Pitchthall)
Visa tai palieku juodraštyje. Rytoj seselei Marijai mano žodžiai bus trumpi: "Ne, dar negaliu, tačiau noriu, tačiau prašysiu, kad galėčiau!"
Kristina K.
Moteris yra sutverta ne iš vyro galvos, kad būtu jo valdoma, ne iš jo kojų, kad būtu jos teisės pamintos, bet iš jo šono, kad eitu šalia jo; iš jo parankės, kad būtu jo globojama; netoli jo širdies, kad būtu mylima.
Gordon Higham