1956 M. GEGUŽĖS (MAY) MĖN. VOL. VII, NO. 5
Labai retai pasitaiko, kad motinai tenka dalyvauti savo sūnaus egzekucijoje, kai prieš jos akis užgęsta vaiko akys, kai prieš jos akis numiršta įsčiaus vaisius. Tai ne kasdiene tragedija, savo dydžiu, svoriu ir aštrumu pralenkianti kiekvieną kitą žmogaus kančią. Tai ne kasdienė tragedija, tiksliau sakant, jos viršūnė — paskutinis tragedijos veiksmas, prieš kuri įvyko ilga kitų veiksmų eilė. Ne visi veiksmai buvo tragiški. Ne vienas jų nukeliavo į praeitį, palydėtas šviesaus džiaugsmo ir nuoširdaus juoko. Ne vienas jų buvo laime paženklintas, giedrios ramybės pabučiuotas.
Bet pats pirmasis veiksmas slėpė didelę kančią ir prasidėjo po tragedijos ženklu. Kiekviena motina, pajutusi pirmąjį gyvybės ženklą po savo širdimi, užgirsta likiminį klausimą: kas bus iš šio kūdikio? Svajonės pradeda maišytis su troškimais, viltys — su sapnais, tikrovė — su vaizduote. Bet virš nekantrumu plakančios širdies tebekabo įkyrus klausimas: kas bus iš šio kūdikio? Ar jis bus ašarų sūnus? Ar ji bus rūpesčių dukra? Kuriuo keliu sūnus pasuks, kai visi gyvenimo vieškeliai į kryžkeles subėgs? Kam dukros ranka teks, o kam — širdis?
Į šį likiminį klausimą motina atsako dviem tikrovėm, kurios nuolat gyvos jos širdyje: meile ir kančia.
Meilė savo vaikui. Nuo pirmos kūdikio gyvenimo minutės motina pasitinka jį su meile ir prisiekia jam meilę. Ir tai tokia nuostabi meilė, kad joje beveik nėra žmogui įprastos savimylos ir ištisai egocentrinio intereso. Ši meilė yra didesnė už gyvenimą, nebijanti mirties, nes jos gylys ir aukštis viršija savimylą ir egocentrizmą. Tik motinoje randame meilę, kuri, tur būt, niekada nevirsta neapykanta, kuri myli apvilta, įžeista, paniekinta. Tik motinoje mus pasitinka meilė, kuri niekada neišblėsta, neatvėsta, kurios ugnis nesudega, nes ji iš savęs ir savimi dega. Tik motinoje mes sutinkame meilę, kuri vaikui nuolat gėrio trokšta, ir tas nuolatinis bei besąlyginis gėrio troškimas duoda jos meilei neišsemiamą energiją ir nežemišką kilnumą. Tokiu būdu, kiekviena motina gali mylėti ir iš tikrųjų myli meilės nevertą vaiką. Ir tik motina gali mylėti meilės nevertą vaiką, nes šitoje meilėje nėra savanaudiškų išskaičiavimų ir savimylos aistros. Todėl ši meilė — net apvilta, net mirtinai įžeista ir paniekinta — nevirsta neapykanta, neužsidega kerštu. Tai, tur būt, vienintelė meilė žmonėse, kurios jėga ir įtaka nesumažėja, nors didelės metų ir tolių distancijos skiria motiną ir vaiką.
Į likiminį klausimą — kas bus iš šio kūdikio? — motina atsako ne tik meile. Ji atsako ir kančia. Iš pačių pradžių ši kančia yra niekad nesibaigiąs darbas, beribis dėmesys ir nuolat budintis pasiaukojimas. Kūdikis yra savanaudiškiausias despotas ne vien dėl savo nuolatinių ir neatidėliotinų reikalavimų, bet kad jis iš visų gyvūnų daugiausia ir ilgiausiai reikalingas motinos pagalbos ir globos. Motinos darbas tampa kančia, kad jis niekad nesibaigia, nepripažįsta skirtumo tarp dienos ir nakties ir paprastai negalimas atidėti, nenukeliamas į kitą dieną.
Kai kūdikis žengia pro vaikystės vartus į proto pabudimą, jame pradeda rodytis ne tik individualūs asmens bruožai bei ypatybės, bet ir paveldėjimo elementai, paeiną iš tėvų ir protėvių. Motina mato teigiamus ir neigiamus vaiko temperamento bruožus ir jų įtaką charakterio formavimesi. Kas ims viršų? Koks bus ypatingųjų bruožų gylys? Koks teigiamųjų elementų pastovumas ir patvarumas? Ar vaikas pasiduos auklėjamajai įtakai? Ar jo gerus norus lydės tvirta valia? Ar jis bus savarankiškas? O gal draugai ir draugės už jį nuspręs, ir jis seks juos, kaip avis piemenį.
Kai vaikas pradeda bręsti, kančios horizonte sužiba naujos rūpesčių žvaigždės. Pirmą kartą motinos ir vaiko santykius pradeda skirti nesupratimo siena. Ji jaučia, kad vaiko atvirumas, kuris anksčiau buvo, sakytume, absoliutinis, dabar palaipsniui darosi sąlyginis ir dalinis. Motina mato, kad į sūnaus ar dukros gyvenimą skverbiasi svetimos įtakos, kurios stumia motiną iš interesų centro. Žinoma, tai yra natūralus ir logiškas reiškinys, bet jis reiškia kančią tai, kuri vaikui davė gyvenimą. Motinai rodėsi, kad vaikas yra jos totalinė nuosavybė. Dabar ji mato į jos vaiką kitų tiesiamas rankas, kurios jį savinasi, dalinasi, ir jai atrodo, kad tos svetimos rankos nėra vertos liesti jos šventos nuosavybės. Bet gyvenimas veržiasi savo laisvu keliu, kaip iš krantų išsiliejusi upė. Seniau motinos žodis būdavo galutinis atsakymas į visas, nors dar vaikiškas, problemas. Dabar ateina laikas, kai jos nuomonė ir giliausi įsitikinimai priimami su atlaidžiu šypsniu, o kartais net su ironija. Juk ji savo vaikui tik gero linki, visada gero linkėjo ir ji žino — instinktu, intuicija ir patyrimu — kuriuo keliu tiesa keliauja ir kurie šunkeliai veda į nevaisingas abejones ir neprasmingus nusivylimus. Bet jos nebeklausoma. Svetimos ir negeros įtakos traukia jos vaiką į pavojingą nežinią, o ji stovi bejėgė ir kruvina širdimi liudija nelaimės pradžią.
Tai yra kančia, kurios gylio, svorio ir aštrumo niekas neišmatuos ir nesuves į statistikas. Žinoma, motinos gyvenime buvo daug momentų, kai jos širdis iš laimės alpo, nes ji matė nuostabaus gėrio ir grožio vizijas, kurios diena iš dienos virto apčiuopiamomis tikrovėmis. Ji buvo dažna kilnių vaiko nuotaikų ir. pasiryžimų liudininkė, ir daug kartų jos akivaizdoje iš meilės dangaus krito į žemę šviesios džiaugsmo žvaigždės. Bet iš šių giedrių momentų ją pažadindavo tas įkyrus klausimas: kas bus iš tavo sūnaus ar dukros? Kas bus iš jų, kai tavęs čia jau nebebus?
Motina eina gyvenimo keliu, nešina širdyje didelę meilę ir didelę kančią. Ir tai yra pasaulio vaikų negęstanti viltis, nes meilė ir kančia reiškia išganymą. Ne viena meilė. Ne viena kančia, bet meilė ir kančia. Mat, tai yra pilna ir tobula auka, kuri nugali mirtį ir gyvenimo prasmei suteikia amžinumą. Tai yra auka, kuri Apvaizdos teisingumo svarstyklėse sveria daugiau negu vaikų silpnybė ir laikinas geros valios trūkumas. Tai motinos šventoji auka, kuri Dievo akyse meldžia išganymo malonės savo įsčiaus vaisiui.
Motinos meilė ir kančia.
Bruno Markaitis, S. J.