Kiekvienas žmonijos gyvenimo laikotarpis turi savo būdingą bruožą, kuriuo sąmoningai ar nesąmoningai paženklinama vienos ar kelių generacijų gyvenimo tarpas. Kyla klausimas, kokiu būdingu bruožu paženklintas šiandieninis gyvenimas? Kokiu būdingu bruožu perbraukta mūsų dabartis? Koks reiškinys iškilęs mūsų einamame kelyje? Pasakysime — daug jų yra, daug kuo pasižymi mūsų laikotarpis: triukšmas, sensacijos, tempas, civilizacijos blizgesys, nerimas, rytojaus netikrumas, materialinių turtų neribotas rinkimas ir t.t. Tačiau mums visa tai atrodo kasdieniška, įprasta, nieko čia nuostabaus ir nepaprasto. Gal taip ir yra, tačiau visi šitie reiškiniai nėra mūsų laiko pagrindinis bruožas. Jie atsirado tada, kai iškilo mūsų laikotarpį apsprendžiąs reiškinys. Bet kaip jis atrodo? Tai nėra kažkas nematoma. Jis yra kasdieniškas ir visiems matomas. Juo atžymėtas ištisų tautų ir nesuskaitomų individų gyvenimas. Jis matomas kino filmuose, staugiančiose reklamose, girdimas isteriškai šaukiančiose arklių ar bokso rungtynėse tūkstantinės minios aistroje; jis matomas pasaulinės politikos chaose; apie jį kalba bedvasiai, skelbimais, žmogžudystėmis, plėšimais ir sensacijomis perpildyti didmiesčių dienraščiai; jis matomas perpildytose kalėjimų celėse, tuščiose bažnyčiose, ūžiančiuose baruose ir restoranuose; apie jį kalba susirūpinusių žmonių minios gatvėse; apie jį šaukia girtų žmonių gerklės, viešieji namai, kabaretai, gangsterių lindynės; apie jį liudija be laiko pražilusios žmonių galvos, raukšlėmis išvagoti veidai; apie jį kalba turtingųjų rūmai, vargšų rūsiai, miestų dangoraižiai, prekybos kontoros, milžiniškos industrijos įmonės ir pusiau automatais virtę žmonės. Apie šitą reiškinį mažiausiai kalbama, bet jis labiausiai matomas. Matomas visur ir visada, kur tik yra nepatenkintas, susikrimtęs žmogus, tarnautojas ar darbininkas, valstybės galva, ar jį betykojąs nudėti politinis priešas. Tai yra maldos ir atgailos trūkumas. Štai kur yra visų blogybių esminė priežastis.
Jeigu ateitų iš anuometinio graikų Areopago šv. Povilas ir atsistojęs viduryje šiandieninės minios pasakytų, kad reikia daryti atgailą, tai, tur būt, susilauktų to paties atsakymo, kokį jis gavo iš tuometinių Atėnų vyrų: "Pasiklausysime tavęs apie tai kitą kartą" (Apd. 17, 29-32). Gal būt, jie, tardami Apreiškimo žodžius, "esame turtingi, pralobę ir nieko mums netrūksta", nueitų savais keliais. O su šv. Povilu pasiliktų tik mažas būrelis, kuris dėtųsi širdin lemiamus žodžius: "Aš tau patariu pirkti iš manęs ugnyje ištirto aukso, kad pasidarytumei turtingas, būtumei apvilktas baltais rūbais, ir nesirodytų tavo plikumo gėda; taip pat patepk savo akis akių tepalu, kad regėtumei. Taigi, būk uolus ir daryk atgailą" (Apr. 3, 18).
Žmogiškoji prigimtis, dažnai slopinama ir tramdoma, galingai linksta prie savosios būties šaltinio. Į Dievą žmogus veržiasi, ne kūno raginamas, ne iš šalies įkalbėtas, bet savo dieviška prigimtimi — savo valios ir proto vedamas. Kas tinka atskiram individui, tas pagrindiniuose dalykuose galioja ir atskiroms tautoms bei valstybėms. Ir jų keliai pažymėti tuo pačiu dėsniu, ir jų likimas yra to paties Lėmėjo rankose, ir jų gyvenimo bei gyvybės sultys plaukia iš to paties šaltinio. "Vienas Dievas tėra pats gyvenimas. Kiti daiktai vien tedalyvauja gyvenime, bet jie nėra gyvenimas" (Leonas XIII, Tametsi, 1 v. p. 211). Tiek valstybės, tiek tautos, tiek atskiri žmonės reikalingi Dievo malonės, reikalingi Jo palaimos, kad galėtų gyventi, kad galėtų valstybės ir tautos klestėti.
Šiandien mes daug aukojamės ir dirbame savo kraštui ir jo laisvei atgauti. Tai kilnios ir gražios pastangos. Tačiau kiek jos atliekamos Dievo akivaizdoje. Jo vardu ir Jo galia? Kiek dedame pastangų, kad Visagalis palaimintų šitas aukas, darbus ir viltis? Labai daug pasitikime savimi ir labai maža tuo, kuris visa gali. Mes įsitikinę, jog dabartinės tragedijos galas priklauso nuo galingos valstybės vyrų sprendimo, bet ne nuo Visagalio Dievo lėmimo. Ieškoti šiame reikale Dievo pagalbos — ne vienam atrodo keistas ir gal nerimtas pasiūlymas. Kodėl taip yra? Ogi užtai, kad žengiame klaidingais keliais. Mes netikime, jog nelaimės tėra mūsų nusikaltimų tiesioginės išvados. Žmogus pametė tikrąjį kelią, prarado teisingą tikrovės nuovoką, ir to pasekmėje gyvenimas, darbas, pasiaukojimas ir politika tapo tik aklo graibstymasis tamsoje, stovėjimas šalia didžiųjų gyvenimo pagrindų, iš kurių kyla tikrieji politikos, gyvenimo ir laisvės idealai. Saitų nutraukimas su giliąja tikrovės paslaptimi, atsitolinimas nuo Dievo ir prisiglaudimas prie žemės, prie matomų daiktų tikrovės, be aukštesnės paspirties ir pagalbos, pavertė mūsų buvimą chaosu, mūsų darbus padarė betikslius, mūsų pastangas ir kovas be palaimos, be dieviškos ramybės bei pasitikėjimo. Kaip Judas Iskarijotas žudėsi už savo paties padarytus nusikaltimus, papildydamas kitą nusikaltimą, taip dabarties žmogus, atitrūkęs nuo Dievo, brenda į blogybes ir, stengdamasis blogiu jų nusikratyti, pildo naujas blogybes.
Motina, susirupinusi sūnaus likimu
Kiekviena kančia šioje žemėje yra skirta už kokį nors nusikaltimą: arba savo arba kitų. Kiekvienos kančios šaknys glūdi gimtoje nuodėmėje — pirmame žmogaus nusikaltime. "Kiekvienas kentėjimas turi dvigubą tikslą: arba tai yra Dievo balsas, kurs sako: "Žmogau, tavo keliai yra negeri — taisykis", arba kentėjimas yra Dievo pasveikinimas, sakąs: "Aš noriu tave padaryti tobulesnį negu esi" (I. Klug). Tačiau kas šiandien tokiu būdu priima kentėjimą? Kas priima tremtį, kaip Dievo skirtą atsiteisimo ir tobulėjimo vietą? Viskuo šiandien tikima, tik ne maldos galia; viskas reikalinga ir naudinga, išskyrus atgailą už kasdieninius nusikaltimus; visoje žemėje reikalinga taika, išskyrus žmogaus taiką su Dievu; viskam žmogus pasidarė paklusnus, išskyrus Dievo įsakymus; bet kieno valią žmogus šiandien yra pasiryžęs vykdyti, išskyrus Dievo. Mes tikime humanizmo dvasinį atsinaujinimą, tikime istorinio proceso vyksmą mūsų naudai, tačiau netikime, kad tikrasis atsinaujinimas teįmanomas Kristaus dvasioje, kad galutinis žmonijos ir mūsų tautos likimo sprendėjas yra Visagalis Dievas.
Mes, tremtiniai, būdami tartum sudaužyto laivo keleiviai, turėtume būti entuziastai, liepsnoją pavyzdžiai ir šviesos žibintai. Turėtume būti atgailaujantieji ant Babilono upės krantų izraelitai; turėtume būti kaip Saliamonas, statantieji gyvąją maldos ir atgailos šventovę. Tačiau ar esame tokie? Daugeliu atžvilgių pasidarėme smilkstančiais nuodėguliais, smėlio pilstytojais ar net moderniojo Babelio statytojais.
Žmogus pats iš savęs yra labai silpnas, tačiau jis tampa beveik visagalis, kai meldžia Dievą, kurs yra Visagalis. "Visa, ko tik mano vardu prašysite, bus jums duota" (Jon. 16, 23). "Prašykite, ir bus jums duota; ieškokite,, ir rasite; belskite, ir bus jums atidaryta" (Mat. 7, 7). Tačiau mes žinome, kad žydai, jau pakeliui į savo tėvynę, nusilipdė aukso veršį ir jį garbino. Užtat 40 metų klajojo tyruose. O Saliamonui, pastačiusiam Jeruzalėj bažnyčią, Dievas tarė: "Aš išklausiau tavo maldą ir tą vietą pasirinksiu sau aukos vieta. Jei kada nors dangų uždarysiu ir lietus nebelįs, jei siųsiu marą ir skėrius, kad sunaikintų kraštą, aš išgirsiu maldą ir atleisiu nuodėmes, o kraštui suteiksiu išganymą, jei tik tauta sugrįš prie manęs, maldaus, ieškos mano veido ir darys atgailą už savo piktus kelius" (2 Kron. 7, 12).
Kokį dekretą Dievas yra mums paskelbęs arba paskelbs už dabarties kelius? Tokį, kokį mes patys savo gyvenimu rašome. Dievas iš jo neatims nė vienos raidės, bet tiktai pasakys, kad esame verti didžiojo pažado: "Štai aš surinksiu jus iš visų kraštų, po kuriuos išsklaidęs buvau, grąžinsiu į tą pačią vietą ir leisiu jums ramiai gyventi. Ir bus jie mano tauta, o aš jų Dievas" (Jer. 32, 37). O gal nusipelnėme didžiojo pasmerkimo: "Tauta ir karalystė, kuri Tau netarnaus, pražus, ir tautos bus paverstos tyrais" (Iz. 60, 2).
Užtat gegužės tryliktosios akivaizdoje pasverkime savo darbus, padarykime kovą už tėvynę savęs tobulinimo ir karštos maldos kova. Tebūna visos mūsų pastangos ir darbai pradedami ir baigiami nuoširdžia padėkos bei palaimos prašančia malda. Daug galios yra dabartiniame pasaulyje, bet kas gali būti galingiau už nuoširdžią atgailojančios širdies maldą? Atgailos ir nuoširdžios maldos valandėlėse mes galime laimėti nepaprastus dalykus. Tik išmokime tikros maldos. Išmokime nusikratyti vergo pančius, išmokime atsilyginti už nuodėmės padarytą skriaudą.
Mes esame nugalėję daug kliūčių. Nugalėkime paskutinę ir pačią sunkiausią — pakelkime vargo ir nerimo išvargintas širdis maldai ir atgailai, tačiau ne vienkartinei, ne tik vargo ar nelaimės iššauktai, bet nuolatinei ir pastoviai maldai, nuolatiniam ir pastoviam dvasiniam atsinaujinimui maldoje ir atgailoje. "Tegul jūsų rankos bus prie darbo, o širdis prie Dievo" (šv. Zita). "Ar valgote, ar geriate, ar ką kita darote, visa darykite Dievo garbei" (I Kor. 10, 31). Jeigu pagal šiuos principus tvarkysime savo gyvenimą ir kovą už tautos laisvę, tai galėsime turėti tvirtą viltį, kad Visagalis prikels mūsų tautą laisvei ir nepriklausomam gyvenimui.
Bronius Zumeris