II
Vienatvės šaknys
Esame įpratę viską, kas skaudu, kildinti iš Dievo. Retai kada tai, kas gera, Dievui priskiriama. Susidaro įspūdis, kad kančia Dievui maloni, kad Jis ją visada siunčia žmonėms. Visai nenorime paneigti kančios vaidmens krikščionybėje ir dvasiniame gyvenime. Neužmirštame, kad Kristaus kančia mums nupelnė Dievo malonę. Žinome, kad laisvai prisiimta kančia labiausiai pasidarome panašūs Nukryžiuotajam ir atgailime už nuodėmes. Tačiau atrodo, kad kiekvienos kančios kildinimas iš Dievo valios temdo Dievo sąvoką. Ar nepagalvojame, kad yra labai didelis skirtumas tarp šių dviejų sąvokų: Dievas siunčia kančią ir Dievas leidžia kentėti? Pirmuoju atveju Dievas būtų kančios autorius; antruoju — kančios šaknų reikia ieškoti kitur. Nepaneigdami tiesos, kad Dievas gali tiesioginiai siųsti žmogui kančią ir kad kančios leidimas taip pat priklauso nuo Dievo valios, turime pasakyti, kad kančia — ypač vienatvės kančia — pirmykščiame Dievo plane nebuvo skirta žmogui. Jau pats Dievo vardu pareikštas nusiskundimas, kad "vargas žmogui vienam", kurį randame Biblijoje, pakankamai įrodo, kad vienatvės kančios Dievas žmogui nenorėjo.
Biblijoje taip pat pasakyta, kad žmogus yra sutvertas panašus į Dievą. Tai yra į tą Dievą, kurs, nors yra vienas, bet ne vienišas, triasmenis. Taigi, žmogus nėra sukurtas vienatvei. Todėl galime galvoti, kad žmogus, kentėdamas vienatvę ir norėdamas iš jos išeiti, nors ir nesuprasdamas, ilgisi Dievo ir nori priartėti prie Jo valios. Jei, anot teologų. Dievas būtų vienišas, jeigu Jame nebūtų Trejybės, Jis būtų netobulas, taip ir žmogui — Dievo paveikslui vienišumas yra nenatūralus, nepritaikintas jo prigimčiai, prieštaraująs Dievo valiai. Todėl vienatvė, kaip ir kiekvienas blogis, kyla ne iš Dievo, bet iš nuodėmės. Jei pasaulyje neviešpatautų nuodėmė, vienatvės kančios nebūtų. Pirmieji žmonės prieš nusidėjimą vienatvės nejautė.
Rašytojas C. F. Ramuz savo romane "Adomas ir Ieva" kiekvieno žmogaus vienatvę išveda iš pirmosios nuodėmės prakeikimo, kuris slegia žmogaus prigimtį. Jis sako, kad vienatvė slegia visus be išimties. "Esame atskirti ir suklijuoti. Įstatymų, papročių išoriniai sujungti, bet viduje nevieningi. Esame broliai, bet svetimi vienas kitam. Tėvai ir dukterys, motinos ir sūnūs, vyrai ir žmonos, bet vienas kitam svetimi." Autoriaus nuomone, šitą vienatve pajuntamą vieni kitiems svetimumą atnešė nuodėmė. "Jis užmerkia akis; jis yra vienas savo virtuvėje, vienas gyvenime; jis pats sau sako: tai jų kaltė... Jis skaičiuoja. Juodu dabar yra vienas ir viena, jis ir ji. Vienas ir viena, tai yra du. Bet tai prakeikimas, nes vienas ir vienas dabar yra du, o prieš tai juodu buvo viena..." Autorius prieina išvados, kad vienatvė yra nepakeliamai sunki ir iš jos išeiti nėra vilties. "Jis tik mato, kad jis yra vienas. Jis mato, kad gyvenime negalima būti vienam. O tačiau jeigu ji dabar ir būtų čia, tai vis tiek jis būtų vienišas, taip kaip ir ji, nes esybė yra atskirta nuo esybės prakeikimu." Taip svarsto romane atvaizduotas asmuo, kurį pametė žmona.
Darydamas pirmąją nuodėmę, žmogus savo gyvenimo centrą iš Dievo perkėlė į save. Kiekviena nauja asmeninė nuodėmė — tai vis pakartojamas žmogaus nusistatymas prieš Dievą ir Jo valią. Tai savęs ir savo interesų pabrėžimas, nekreipiant dėmesio į kitus žmones. Štai dėl ko egoizmas, toji vienatvės šaknis, mus vienus nuo kitų atitveria, atitolina ir svetimais paverčia. Atsivėrus egoizmo prarajai, pirmųjų dviejų žmonių taikinga, vienas kito meile paremta harmonija pavirto tik dviejų, savimi besirūpinančių žmonių bendruomene. Ir taip atsirado dvi vienatvės viena šalia kitos — busimosios moterystės pagrindinis tipas.
Kiekvienas žmogus, įsitraukęs į egoizmo kiautą, gyvena savo atskirą, vienišą, savais interesais pagrįstą gyvenimą. Tie interesai — tai pinigo, malonumų ir garbės ieškojimas. Taip ir susidarė R. Rollando minimi žmonių tipai, kurie kitus apsprendžia ir įvertina tik pagal tą malonumo laipsnį, kurio iš jų gali tikėtis. Egoistiniai nusiteikusiam žmogui kitas žmogus yra tik įrankis, kuriuo jis sau malonumo ieško. Tai tik priemonė praturtėti, nors ir jo skriaudos kaina. Tai tik laiptas pasilypėti į garbę. Kiekvienas, nors ir nukrikščionėjęs žmogus jaučia, kad tokie tikslai nėra garbingi ir kilnūs, todėl tie žmonės savo tikslus dažnai pridengia melu ir veidmainyste. Ir taip žmonės savo egoizmu ir jį lydinčiu melu vieni nuo kitų atsitveria, savo tikrųjų jausmų neparodo, nieko į savo tikrąjį vidų neįsileidžia ir taip skęsta vienatvėje. Jie susitinka, bendrauja, drauge gyvena, bet melo miglų apsupti, vieni kitų nepažįsta ir visi visiems yra svetimi. Dėl vienatvės jie kenčia, tačiau savo elgesiu ją ugdo. Štai tasai užburtas tragiškasis ratas, iš kurio nedaug kas pastoviai išsiveržia.
Žinoma, čia kalbame apie Dievo malonės beveik nepaliestus ir ja negyvenančius žmones. Dievo malonė, tramdydama egoizmą ir jo pasekmes, vienatvę švelnina. Be abejo, jei du gyvenimo ryšiu suartinti žmonės gyvena Dievo malone, tada jie vienas prie kito priartėja dvasine prasme ir jųdviejų vienatvė yra mažiau baisi. Stipriai besimylintieji, atrodo, bent laikinai išeina iš dvasinės vienatvės kalėjimo. Juk stipri meilė — tai bandymas savo gyvenimo centrą iš "aš" į "tu" perkelti. Tai bandymas nusikratyti egoizmo ir egoistinio melo ir atidengti savo tikrąsias sielos gelmes. Besimylintieji tikrai įžengia į tą kelią, kurs iš vienatvės gali išvesti. Susidaro net labai stipri iliuzija, kad iš vienatvės jau išeita. Bet, kaip matysime vėliau, toji iliuzija griūva dėl meilės nepastovumo. Egoizmas atbunda, ir vėl kiekvienas krinta į savo vienatvę.
Motinos rūpestis: kažin kas iš šio mažyčio užaugs?
Iš egoizmo ir jį lydinčios vienatvės tik šventieji tikrai išeina. Jie savo gyvenimo centrą iš "aš" į Dievą nukelia ir Dievui gyvena. Jie savo gyvenimą su visais jo užkulisiais ir bangavimais pastato Dievo ir sąžinės šviesoje. Tokiu būdu jie nusikrato egoizmo ir melo. Jie nėra vieniši, nes jų nepatenkinantis "aš" yra praturtinamas dievišku "Tu", kuriuo jie gyvena. Bet ir jie kartais yra Dievo bandomi, jie pajunta vienatvę, jiems atrodo, kad Dievas nuo jų nutolo ir paliko tik savo jėgoms. Tada jie pamato kankinantį savo skurdą ir savęs neužtenkamumą.
Žmogaus vienatvės šaknys glūdi ir toje sąmonėje, kad jis yra nepakartojamas ir skirtingas nuo visų kitų asmenų, kad tik jis vienas yra atsakingas Dievui už savo veiksmus. Todėl apie kiekvieną žmogų būtų galima pasakyti, kad "kiekvienas yra iš kito pasaulio, ir tarp jų nėra tilto" (J. Wassermann). Juo kuris asmuo yra didesnė asmenybė, juo labiau jis išsiskiria iš kitų, tuo jis yra vienišesnis. Būti kitokiu negu visi, būti savimi, o ne kitų kopija — tai nustumti save į vienatvę, nes minia mėgsta tik miniažmogius. Šią tiesą labai aiškiai skelbė anglų konvertitas kard. Newman. Jo mėgiamiausias sakinys: "Aš ir Dievas''. Tuo jis norėjo pasakyti, kad kiekvienas nieku nepridengtas stovi vienišas Dievo akivaizdoje. Todėl, anot jo, suprasti, kad turime sielą, reiškia įsisąmoninti, kad esame atskirti nuo daiktų, kad esame nuo jų nepriklausomi, kad turime savą egzistenciją, esame laisvi individai, atsakingi už tai, ką padarome. Todėl nėra pasaulyje dviejų asmenų, tokių pat visais atžvilgiais. Kiekvienas yra nepakartojamas originalas, neturįs kopijų ir todėl vienišas. Kiekvienas turi savą sąžinę ir atsakingumą. Niekas negali kitu pasiteisinti ir prisidengti. Kiekvienas visiškai vienišas stos aukščiausio ir lemiamo atsiskaitymo valandoje. Prie šių jo minčių labai tinka Pascalio pasakymas, kad "tu mirsi vienišas", nies niekas, kad ir labiausiai tave mylėdamas, negalės mirties palengvinti ir jos našta su tavimi pasidalinti.
Motina — šeimos kunigas
Kančia ir skausmastai taip pat yra tie veiksniai, kurie aiškiai parodo, koks vienišas yra žmogus. Žmogaus, paliesto kančios, kiti vengia, nes toks žmogus tampa neįdomus, nemalonus. Daugiausia žmonės bendrauja tik su tokiais, iš kurių gali patirti malonumo. Niekas nenori bendrauti su kenčiančiu ir tam tikra prasme dalintis su juo kančia. Skausmas yra lyg raupsai, nuo kurių žmonės bėga. Atsitinka kartais net ir taip, kad iš dviejų tariamai besimylinčių žmonių vienas palieka kitą ir atsiskiria, nes negali pernešti kito kančios. Tokia meilė, neišlaikydama kančios egzamino, parodo, kokia ji buvo menka ir negili. Todėl tas, su kuriuo daug kas bendrauja, neprivalo galvoti, kad jis bent fiziniai nėra vienišas. Daug tų "draugų" su juo tik tiek tedraugauja, kiek jiems teikia tos draugystės malonumo dėl kai kurių jo ypatybių, bet ligai ar skausmui tas ypatybes aptemdžius, pamatytų, kaip jis ir fiziniai pasiliktų vienišas. Pasaulyje yra daugiau skausmo negu džiaugsmo, todėl ir skausmo bei kančios paliestųjų skaičius yra didelis.
Pagaliau vis didesnis žmonių ir gyvenimo pažinimas labiau ir labiau žmogų gramzdina į vienatvę. Čia išsipildo Šv. Rašto posakis, kad "kas didina pažinimą, didina skausmą". Kai vis labiau pradedi matyti žmonių menkybę, melą, veidmainystę, nenuoširdumą ir jų nešiojamą kaukę, tai tuo pačiu mažėja pasitikėjimas žmonėmis ir prie jų prisirišimas, pradedi vis labiau nuo jų tolti. Taip, gyvenimo patyrimas ugdo vienatvę ir į ją stumia. Žmogus vaikystėje, o kartais ir jaunystėje, lyg mažas šuniukas bėga paskui visus, visiems meilinasi, nes dar turi mažai patyrimo apie kitų jam galimas padaryti skriaudas. Vėliau pamato, kad nedaug yra tokių, kuriais būtų galima pasitikėti, todėl jis pradeda vis labiau jų vengti. Tad visai teisingai Chr. Osann apie Rilkę rašo, kad "pamažu jis išmoko matyti, kas yra už žmonių, suprasti jų elgesio gilesnes priežastis, girdėti tai, kas už jų žodžių neišsakyta glūdi. Visa tai padarė jį dar vienišesnį." Tokių patyrimų pamokyti, nekartą žmonių piktybės apkalbėti, apšmeižti ir pasmerkti, žmonės izoliuojasi, pasidaro nekalbūs ir niūrūs. Vienatvės pergyvenimas virsta jiems skaudžia tikrove.
Bandymai išeiti iš vienatvės
Nors ir gilios vienatvės šaknys, tačiau jos klaikumas verčia žmogaus širdį ieškoti išėjimo, bandyti jos šaknis pakirsti. Vienas tokių bandymų — tai meilė ir jos įtakoje sukurta moterystė. Tai pats didžiausias bandymas išeiti iš vienatvės. Kad vaistas žmogaus vienatvės skausmui gali pirmiausiai būti kitas žmogus, tai jaučia pati žmogaus prigimtis. Tas kitas žmogus vyrui yra moteris, o moteriai vyras. Todėl ir dėl šios priežasties, norint išeiti iš vienatvės, vyras ir moteris linksta prie vienas kito. Šitą žmogaus palinkimą paaiškina ir Šv. Raštas, kurs sako, kad pamačius Dievui, jog "vargas būti žmogui vienam", Jis tuoj sutvėrė Ievą ir atvedė ją pas Adomą. Taigi, pats Dievas nurodė, kad, tarp kitų uždavinių, jiems yra skirta pareiga išvesti vienas kitą iš vienatvės.
Tikra, apčiuopiama realybe vyras ir moteris vienas kitam tampa per meilę ir moterystę. Tad atrodo, kad meilė ir moterystė idealioje Dievo santvarkoje turėtų būti kelias, kuriuo žmonės išeina iš vienatvės. Bet kaip iš tikrųjų yra gyvenime? Gyvenimiškai į meilę ir moterystę pažvelgus, aiškėja, kad net ir laiminga moterystė, kartais sudarydama stipriausią iliuziją, kad jau iš vienatvės išeita, tikrumoje iš jos neišveda. Ji vienatvės sąmonę tik migdo ir švelnina jos skausmą. Bus naudinga giliau į tai pažvelgti.
Ar abipusė erotinė meilė vienatvės skausmą pašalina'? Štai pirmasis esminis klausimas, nes nuo atsakymo į jį iš dalies priklauso ir moterystės vaidmuo šioje srityje, nes moterystė — tai įrėminta meilė. Teoretiškai atrodytų, kad meilė tikrai turi išvesti iš vienatvės, nes kas yra tikroji meilė, jei ne savo gyvenimo centro perkėlimas į kitą? Argi ji nėra savęs pamiršimas ir savimeilės tramdymas, aukojantis mylimam asmeniui? Kur pagaliau, jei ne tikroje meilėje, sielos ir širdys viena kitai atsiveria ir vieno mintys bei jausmai yra taip mieli ir brangūs kitam? Dalinimasis mintimis ir jausmais, džiaugimasis bendrais pasisekimais ir malonumais iš dviejų tartum sudaro vieną, ir žmogus nesijaučia taip vienišas. Gimsta sielos ryšys, kuris leidžia sieloms ne tik dalintis vidaus turtais, bet ir dalyvauti vienas kito gyvenime, gyventi vienas kitu. Tačiau ar ilgai tokie jausmai meilėje tveria? Ar į tą taip darniai atrodančią jausmų simfoniją jau po kelių mėnesių, o kartais net po kelių savaičių nepradeda veržtis nesuderinti garsai? "Pažvelk į besimylinčius, vos prasidėjus prisipažinimams, kaip greit jie meluoja" (R. M. Rilke).
Vieno ir kito netobulumai, kurių kaip ir nebuvo dar artimiausioje praeityje, pradeda vis ryškiau kilti. Netobulumai kelia susierzinimą ir nesusipratimus. Nuolatiniu bendravimu vienas kitam pradeda vis labiau blukti. Kartais susipykus prasiveržia tokie pikti žodžiai, kurių dar taip neseniai negalėjai nė įsivaizduoti. Vis didėja nusivylimas ir pradedama matyti, kad kita pusė nėra taip ideali, kaip atrodė, ir kad joje nėra to, ko buvo tikėtasi. Dar tik vakar besi-mylėjusieji pasijunta, kad abudu yra dvasiniai elgetos ir kad nieko neturi, kuo galėtų vienas kitą praturtinti. Ir lieka vien. liūdesys ir skausmas, kad tas gražus meno kūrinys, vaizduotės sukurtas, tikrumoje neegzistuoja. Ir vėl atbunda egoizmas su visais savo interesais ir tik savų malonumų ieškojimu. Tie, kurie dar vakar nesijautė vieniši, pasijunta vėl vieniši ir dar vienišesni negu pirmiau, nes, pabuvus trupučiuką šviesoje, dar baisesnė atrodo tamsa. Ką tik nešę savo rankose naujo išsvajoto gyvenimo vilčių indą, nuliūdę žiūri į to sudužusio indo skeveldras. Tai milijonų meilės istorija. Kaip įtikinamai turėtų visiems tokiems suskambėti M. van der Meersch romano žodžiai: "Jau kaip jaunas žmogus turi tu suprasti, kad tai, už ką paprastai žmonės brangiausiai sumoka, mažiausiai to sumokėjimo verta — tai meilė; ji greitai praeina." Kas blogiausia, kad tas praregėjimas, jog kiekvienas ėjo ir eina savo keliu, kito nesuprastas ir nematomas, dažniausiai įvyksta tik po vedybų.
Savotiškai laimingas yra tas, kurs gali pasitenkinti bet kokia meile, paviršutiniška ir negilia. Gal būt, dar laimingesnis yra tas, kurs nemoka atskirti kūno kalbos nuo sielos kalbos ir kurs aistros prasiveržimą laiko meile. Tokie šitokia "meile" mažiau nusivilia ir mažiau kenčia, kai ji žūva. O dvasinės vienatvės iškankinti jautrūs žmonės ilgisi gilios, tikros ir pastovios meilės, nes tik tokia gali žmogų iš vienatvės išvesti. Jie meilės šešėliu negali pasitenkinti. Tačiau tokių sielų, kurios būtų pribrendusios tikrai meilei, yra taip maža. Mūsų dvasinis kultūros bankrotas pasireiškia ir tuo, kad mes jau beveik nustojome suprasti, kas yra tikra meilė, mes nepajėgiame pastoviai mylėti ir meilę į dvasines vertybes atremti. Tikrai teisingai, nors ir ironiškai, galėtume pasakyti: kokie žmonės, tokia ir jų meilė! Štai kodėl meilę branginą ir jos besiilgį asmenys atsiranda nekartą O. Milašiaus padėtyje, kurs savo literatūrinio asmens lūpomis sako: “Ieškojau meilės visur, kur tik turėjau vilties ją surasti, ir pasilikau vienišas aklų ir kurčių minioje." Tad ar toji meilė nesušvinta kartais mūsų gyvenime tokia stipria šviesa vien tam, kad paskui galėtume dar giliau įžvelgti į vienatvės bedugnę?
Jos brangiausias turtas ...
Meile nusivylus, jai praėjus, žmogus pamato, kad jo rankos buvo ištiestos į tuštumą. Jis svajojo apie stebuklą — artimo žmogaus atsiradimą, o stebuklas neįvyko. Svajojo apie šilimą, o štai ir toliau dreba nuo šalčio. Meilė buvo tik voratinklis, kuris, vėjeliui smarkiau pūstelėjus, sutruko. Jau, atrodo, buvo pajutęs palengvėjimą savo vienatvėje, jau galėjo pasakyti su J. Gliauda: "taip tamsu aplink, o man su tavimi lyg šviesiau", bet štai vėl vienatvės tamsa jį supa. Iliuzijos ir viltys buvo tik miražai...
Lygiai tą pat, nors ir ne taip aštriu būdu, galima pasakyti ir apie meilę, kuri dar tveria, kuria dar nenusivilta, nes abi pusės panašiai "myli", abi yra panašaus nejautrumo ir todėl negali nei nujausti nei pastebėti, kad skęsta aistros egoizme, kiekvienas atskirai apie savo malonumą galvodamas ir kiekvienas pasilikdamas savo vienatvėje. Tai "meilė" be meilės, kurioje milijonai susituokusiųjų gyvena.
Nenoriu paneigti tikros, pastovios meilės galimybių ir faktų, bet jie yra taip reti, kad negalima kalbėti apie meilę, kaip apie visuotinį veiksnį, pastoviai žmogų išvedantį iš vienatvės.
Alfonsas Grauslys