Šių metų "Laiškų Lietuviams" kovo mėnesio numeryje buvo įdomus A. Grauslio straipsnis apie meilės ugdymą šeimoje. Ten yra paliesta labai jautri šių dienų šeimos problema. Straipsnelyje išgvildentas klausimas labai kruopščiai ir išsamiai, tik, mano nuomone, ten yra paliesti ir puoselėjami žiedai, bet pamirštamos šaknys. Kad gėlė gražiai žydėtų, nepakanka vien tik jos žiedus vandeniu apipurkšti, bet reikalinga palaistyti ir prižiūrėti šaknis. Kitaip — gėlė nuvys ir nudžius.
Kas gėlei šaknys, tas šeimai — įstatymas ir pareiga. Meilė — gražus dalykas, prilygstąs gėlės žiedui, kuris greičiau nuvys negu mes tikimės, pakirtus jos šaknis, tai yra pamiršus įstatymą ir pareigą. Straipsnelyje suminėti gražūs meilės ugdymo žiedeliai gali pilnai bujoti ir žydėti tik tokiose šeimose, kurios nėra pamiršusios įstatymo ir pareigos. Jeigu kurioje nors šeimoje tai yra pamiršta, iš kur ten gali atsirasti pasiaukojimo jausmas, iš kur gali kilti tylėjimo dorybė ir kiti gražūs žiedai? Kokia jėga galėtų tokiose šeimose meilę įžiebti?
Štai vienas atsitikimas. Vyras puošia žmoną gražiausiomis suknelėmis, apkrauna papuošalais ir gėlėmis. Pasiraitęs rankoves plauna skalbinius. Apie ją vaikščioja ant galų pirštelių... Žmona šypsosi ir nuobodžiauja. Kas gali moterį suprasti ir žinoti, ko jai trūksta, ką ji galvoja? Vyrui tai paaiškėjo tik tada, kai vieną kartą, parėjęs iš darbo, rado raštelį: "Buvai per geras ir... per kvailas. Palieku tave." Ji nuėjo kitur laimės ieškoti, palikusi vyrą ir vaikus.
O štai kitas atsitikimas. Žmona, sumigdžiusi vaikus, skuba prie lango pažiūrėti, ar negrįžta jos mylimas vyras. Durys su trenksmu atsidaro, ir ant slenksčio pasirodo jos "išsvajotas". Po neaiškaus murmėjimo, svyruodamas ir keikdamasis, artėja prie žmonos, kuri iš baimės traukiasi ir įbėga į vaikų kambarį, užtrenkdama duris... Štai tau .ir laimė! Sunkus namų apyvokos darbas, vaikų priežiūra ir... girtuoklis vyras. Vis dėlto ši moteris nuo pareigos nebėgo, įstatymo nesulaužė ir vyrui raštelio nepaliko... Ji kantriai nešė savo sunkią naštą.
Kas kaltas? Vyras? Moteris? Gal nė vienas, o gal abu? Kalčiausia yra nuodėmė. Pašalinkime ją iš šeimos, ir vėl grįš laimė ir meilė, vėl bus atstatyti griuvėsiai. Kur įsigali nuodėmė, ateina ir neapykanta, kurios galima atsikratyti tik tada, kai bus pašalinta nuodėmė. Jos nepašalinus, visos kitos priemonės, nors jos bus dangstomos romantiškiausiomis skraistėmis, visiškai nieko nepadės. Didžiausias meilės ugdytojas yra ne romantika, ne švelnūs "meilės himnai", bet Dievas. Jeigu Jis iš šeimos nebus išvytas, visi nesusipratimai savaime išnyks. Be Dievo pripažinimo ir Jo įsakymų vykdymo, nebus šeimoje nei kantrybės, nei valios, nei pasiaukojimo. Be kantrybės ir aukos vysta net ir romantiškiausi meilės žiedai, kaip gėlė be ryto rasos.
Kai kurie šių dienų žmonės gėdijasi ištarti Dievo vardą. Jie vengia Jo įstatymo ir pareigos, ieškodami "naujesnių" ir švelnesnių priemonių, kurios, deja, nėra davusios laukiamo vaisiaus. Koks bebūtų mūsų modernusis gyvenimas, kad ir kažin kaip būtų išlepintas žmogus, įstatymo raidės jis nepakeis. "Dangus ir žemė praeis, o mano žodžiai pasiliks", sako pats Dievas. Todėl žmogus tik tada ras laimę, jeigu jos ieškos Dievo įstatymo nurodytose ribose. Pats žmogus, be Dievo, sau pastovios laimės nesusikurs.
Sukurti laimingai šeimai nepakanka vien jausmų meilės, reikia ją sustiprinti Dievo įstatymo ryšiu. Kitaip — toji grynai žmogiška meilė neilgai truks. Įstatymas ir pareiga kartais reikalauja to, kas mums ne labai malonu, bet reikia taip pat žinoti, kad meilė ir malonumų ieškojimas yra ne tas pats. Norint tikrai mylėti, dažnai reikia atsisakyti daug asmeniškų malonumų ir patogumų. Jei pamirši Dievo įstatymą ir eisi tuo keliu, kurs žada malonumus, meilės nepasieksi. Toks kelias tik tolina nuo meilės.
Meilė prieš vedybas ir po vedybų yra labai skirtinga. Jei prieš vedybas jaunuoliai sveria vienas kito vertę meilės svarstyklėmis, tai po vedybų tenka viską sudėti ant pareigos svarstyklių. Meilė gali keistis, o įstatymas lieka tas pats. Pareiga, laisvu noru ir apsisprendimu paimta, turi būti nešama kantriai ir garbingai, nors kartais ji būtų ir nemaloni. Kareivis, lyjant ar darganai esant, nebėga iš sargybos vietos, nes ten stovėti reikalauja pareiga. Atlikdamas tą pareigą, jis rodo savo Tėvynei meilę. Mes, nešdami kartais labai sunkų šeimos kryžių, atliekame savo pareigą ir rodome šeimai tikrą meilę, ne tuščiais žodžiais, bet darbais paremtą. Nesvarbu koks gyvenimo sukrėtimas mus ištiktų, vis tiek jis neturi mūsų atitolinti nuo pareigos ir išmesti kaip arklys raitelį iš balno. Ne arklys raitelį, bet raitelis arklį turi tvarkyti ir valdyti savo tvirta ranka. Negarbinga bėgti iš kovos lauko, nors ta kova ir labai sunki. Ir Kristus nebėgo nuo savo kančios, nors kentėjo už mus. O mes juk dažniausiai kenčiame už savo klaidas.
Pagaliau ir toji kančia, jeigu suprasi jos reikšmę ir vertę, bus ne kančia, o meilė. Juk ir poetas sako: "Nėra didesnės meilės už skausmuose subrendusią". Niekas tiek daug nemylėjo kaip šventieji, bet niekas tiek ir nekentėjo kaip jie. Kančia žmogaus neturi išmušti iš vėžių, bet sustiprinti gyvenimo sunkenybėms. Negalima sakyti, kad šeimos ryšys be jausminės meilės būtų nepakeliama našta. Daugelis mūsų tėvų vedė, tekėjo ir gyveno, vadovaudamiesi daugiau tik įstatymu ir pareiga, ir vis dėlto jie buvo laimingi. Šeima bus branginama, neliečiama ir nepažeidžiama ne tada, kai bus ieškoma malonumų ir jausmų meilės, bet tada, kai ji bus sukurta ant įstatymo ir pareigos pamatų.
Žinoma, čia nenoriu neigti ir tos jausmų meilės reikšmės. Jeigu šeimoje ji eina ranka rankon su įstatymu ir pareiga, tai yra dar geriau. Tačiau tokie atvejai yra gana reti. Pasibaigus tai jausmų meilei, šeima gali laikytis, bet užmiršus įstatymą, atsisakius pareigos, kiekviena šeima griūva. Jokia "romantiškiausia prošvaistė" jos griuvimo nesulaikys, bet gal tik pagreitins.
Jeigu vienas šeimos narys nutolsta nuo įstatymo, pamiršta savo pareigą ir tampa dvasinis ligonis, jis vėl grįš ir pagis, jeigu antrasis šeimos narys laikysis įstatymo ir vykdys pareigą. Paprastai skyrybos neįvyksta dėl vieno kaltės. Skiriamasi tada, kai abudu yra daugiau ar mažiau kalti. Žinau pavyzdį, kur žmona išėjo iš šeimos, palikusi vyrui raštelį, bet pagaliau vėl grįžo. Grįžo be jokių prašymų, be romantikos ir be gėlių, o vien dėl to, kad vyras neužmiršo savo pareigos ir nenutolo nuo įstatymo.
Kartais tiesiog yra sunku suprasti, kas tas suirusias šeimas vėl sujungia ir sucementuoja. Mums yra sunku suprasti Dievo kelius. Bet reikia neužmiršti, kad didžiausia meilė yra Dievas. Visos kitos meilės yra tik didesni ar mažesni Jo meilės atspindžiai. Jeigu nebus užmiršta Dievo meilė, anksčiau ar vėliau jos atspindys sužibės ir tragiškiausiai sugriuvusiose šeimose.
Jurgis Papartis