Žengiame į naujuosius metus sveikinimų ir linkėjimų aiduose. Pagrindinė nuotaikos nata: viltis, kad šie metai bus laimingesni už praėjusiuosius. Viltis yra labai svarbus dalykas, ir kiekvienas žmogus turi jos didesnę ar mažesnę dalį. Gera tikėtis šviesesnės ateities, bet būtų neobjektyvu ir nelogiška tylomis praeiti pro visus geruosius dalykus, kurie buvo mūsų ištikimi ir kasdieniai palydovai praėjusiais metais.
Paskutinę Senųjų Metų dieną Bažnyčia gieda "Te Deum" — nuoširdaus dėkingumo nuotaikoje — ragindama užmiršti nemalonius praeities pergyvenimus ir kviesdama atkreipti visą ir nepadalintą dėmesį į tuos dalykus ir nutikimus, kurie praeityje yra mums davę skaidraus džiaugsmo, gaivalingos vilties ir širdį šildančios meilės; prisiminti aplinkybes ir veiksnius, kurie mus praturtino ne pinigais, bet kilniu gerumu ir mylinčia kantrybe, žodžiu, visa tai, ką prisiminus darosi lengva ir ramu širdyje; visa tai, kas sudaro žmogaus tikrąjį turtą, kurio kandis neįkanda ir rūdis nesurūdina, kuris pragyvena žmogaus kūną, nuosavybę ir lieka pastovesniu paminklu už plieną ir akmenį.
Madona su Kūdikiu.
Ferruzzi
Naujųjų metų pradžioje mes turime auksinę progą prisiminti ir suskaičiuoti visas dovanas, kurios mums atėjo iš Aukščiausiojo rankų per motiną žemę, tėvus, mokytojus, per draugus ir kaimynus. Tų dovanų labai daug, ir daug jų būsime pamiršę, primiršę arba prie jų pripratę, laikydami jas gyvenimo neapsieinamomis būtinybėmis. Toks jau vidurkio žmogus, kad jis greit apsipranta, greit pamiršta, daug ką laiko savaime suprantamu dalyku. Jis žiūri ne į gerus daiktus, kuriuos jam Apvaizda ir žmonės dovanojo, bet nuolat galvoja apie dalykus, kurių neturi, užmiršdamas, kad ką jis turi, yra daug brangiau ir vertingiau už tai, ko jis neturi.
Priežodis sako, kad žmogus ima vertinti gerą daiktą, kai jo netenka. Tai teisinga apie daiktus, dar teisingiau apie žmones. Bet kam mums laukti, kol mes ko nors brangaus neteksime. Kodėl šiandien pilnai, nuoširdžiai ir stipriai nepasidžiaugti tuo, ką turime.
Sveikata yra labai didelė dovana, ir paprastai kas ją turi, jos nevertina. Bet keista, kodėl žmogus, turįs silpnesnę sveikatą, pradeda manyti, kad jis turi būti nelaimingas. Vieną dieną jis nueina į ligoninę draugo aplankyti ir pamato kitų žmonių ligas, kančias ir sunkenybes. Jis taip pat pamato, kad jie priima tą sunkią gyvenimo dalią drąsiai, gyvoje viltyje ir tikėjime. Kas gi jo dažni sunegalavimai? Maži ir greit praeiną skausmeliai?
Kitam žmogui tenka apsilankyti protinėmis ligomis sergančiųjų ligoninėje. Staiga jis pradeda suprasti, ką iš tikrųjų reiškia turėti sveiką protą ir apsisprendimo laisvę. Kokia didelė dovana yra laikas, kuriame žmogus gali įprasminti savo gyvenimą ir išganyti savo asmenį.
Žmogus yra labai apsipratęs su laisve, ir ji atrodo jam savaime suprantamas dalykas, kaip oras, žemė, vanduo. Bet vieną dieną jis pamato kalinį, žiūrint į laisvai kunkuliuojantį gyvenimą pro grotuotą langą. Jis pamato invalidą, kurio fizinė laisvė labai suvaržyta, kuris daugelyje atvejų yra visiškai priklausomas nuo kito, kad net pavalgyti vienas neįstengia. Tada jis pradeda suprasti, kokią dovaną Dievas jam davė judėjimo laisvėje daryti tai, kas reikalinga, naudinga, malonu arba išvengti to, kas skausminga, kenksminga, pavojinga.
Žmonių dauguma priima gyvenimą, kaip būtiną kasdienybę. Kito žmogaus mirtis mus šiurpu nukrato, ir mes bandome kuo greičiausiai užmiršti tai, ką mūsų akys matė koplyčioje, kapinėse. Galvojame, kad mirtis yra pabaiga. Užmirštame, kad mirtis yra pradžia. Bet užuot bėgęs nuo viso to, kas mirtį primena, ar ne geriau žmogus padarytų, jei tomis progomis prisimintų, kokia begaliniai brangi Dievo dovana yra gyvenimas.
Neseniai mums teko skaityti apie žmogų, kuris turėjo širdies smūgį, bet laimingu sutapimu liko gyvas ir po kelių mėnesių gydymosi pamažu grįžo prie savo pareigų ir normalaus gyvenimo. Jis sako, kad tik po šios sukrečiančios patirties jis suprato, kad gyvenimas yra didžiausias turtas. Kokia nuostabi laimė būti gyvam, gyventi pasaulyje, bendrauti su žmonėmis! Kokia laimė žinoti savo ribotumus ir saiką. Nesijaudinti dėl smulkmenų, o didelius ir svarbius sprendimus palikti Dievo išminčiai. Pirma, būdavo, pro daugelį dalykų jis praeidavęs užmerktomis akimis. Dabar jį žavėte žavi spalvos, garsai, dienos dangus, vėjuje judančios medžių šakos, į lango stiklą tikštą lietaus lašai. Saulėleidžio ar saulėtekio grožis pripildo jo širdį virpančia laime, ir jis spontaniškai dėkoja Dievui už begalinę malonę būti gyvu ir džiaugtis gyvenimu.
O kur kiti dalykai, apie kuriuos mes niekada nepagalvojame? Rodos, kas čia ypatingo kvėpuoti laisvai ir giliai — be jokios sunkenybės ir suvaržymo. Bet tik asthma sergantį žmogų pamatęs, kuris iš paskutiniųjų gaudo orą, bando atsikvėpti ir negali, tik tada pradedi suprasti, kaip laimingas esi.
Kas padėkoja už telefoną? O kiek gyvybių jis yra padėjęs išgelbėti, kiek gero yra padaręs, netikėtos nelaimės valandą pakviečiant gydytoją arba pašaukiant kunigą! Kas padėkoja už automobilį, tramvajų, lėktuvą, traukinį ir autobusą?
Kaip maža kas nuoširdžiai padėkoja už sotų, skanų ir kasdienį kąsnį! Ir šiandien yra kraštų, kur žmonės badu miršta milijonais. Kas padėkoja Dievui už savo namus, už tą mielą ir savą kampelį? Juk ir šiandien yra šalių, kur žmonės nieko sava neturi. Kas padėkoja už laisvą ir saugią ateitį, ramią naktį, už naują rytą?
Ar mes vis tebegalvojome apie rojų žemėje, kuriame nebus nei skausmo, nei rūpesčių, nei vargo? Žemėje buvo rojus vieną kartą prieš daug, daug metų. Ir tai buvo ne žmogaus, bet Dievo kūrinys. Bet pats žmogus savo ranka ir laisva valia jį sugriovė. Dabar jau kita mūsų dalia. Tiesa, civilizacija daro stebuklingą techninę pažangą, bet žmogaus nuodėmės ir dorybės lieka maždaug tos pačios. Mat, žmogaus vis ta pati prigimtis. Nors daug kas galima ir reikia pakeist, pagerint, patobulint, nors praktiškieji mokslai tebedaro didelę pažangą, nors daug yra naujų ir nuostabių vaistų — žmogaus gyvenimą valdo ne penicilinas, kortizonas ar chloropromazinas, bet Aukščiausiojo Ranka.
Yra dalykų ir aplinkybių, kurios pasiliks žemėje tol, kol žmogus gyvens, nes jie yra jo prigimties savybės ir ribotumai. Lygybė, teisybė ir visuotina artimo meilė pasilieka idealai, kuriuos dar reikia įgyvendinti. Auga naujos ligoninės, prieglaudos, naujos butų kolonijos, bet kol gyvename žemėje, turime beturčių, ligonių, invalidų, bepročių. Mes patys skausmo ir kančios neišvengiame. Ne žemė mūsų tėvynė, bet Dievo dangus. Bet dėkui Dievui iš visos širdies už žemę, kurioje žmogus gimsta, gyvena ir subręsta dangui, kurią žmogus vertina, į kurią nuolat žiūri dėkingu žvilgsniu.
Bruno Markaitis,S. J.