Protestantė moteris, kuri galvojo pereiti į katalikų tikėjimą, šiandien buvo blogo ūpo. Kalbant apie išpažintį, kietu tonu ji man tarė:
— Aš nesuprantu, kaip Jėzus, būdamas toks geras ir švelnus ir pats bardamas fariziejus, kad jie uždeda žmonėms nepakeliamą jungą, galėjo žmonėms užkrauti tokią sunkią naštą.
— Jūs galvojate, kad išpažintis baisi našta, o ne dieviška palaima?
— Žinoma, našta.
— Man atrodo priešingai: išpažinties įsteigimas parodo, kad Kristus buvo Dievas, permatąs žmogaus prigimtį iki pat jos gelmių, geriausiai suprantąs jo psichologiją ir mokąs pritaikyti geriausius vaistus žmogaus silpnumo ligoms gydyti. Aš manau, jūs kituose pastebėjote, gal ir pati pajutote, kad jei mes ką nors bloga padarome, jaučiame norą kam nors patikimam išsipasakoti, palengvinti širdies spaudimą, nusiraminti. Gal teko skaityti knygą "Psichology in the serves of the soul", parašytą Leslie Weatherhead (Epworth Press)? Ten aprašomas tikras įvykis, kaip viena panelė verste vertė nepažįstamą žmogų išklausyti savo negero gyvenimo istoriją. "Kodėl jūs atėjote pas mane? Man atrodo, kad mes niekuomet nebuvome susitikę?" — "Nebuvom", atsakė ana, "bet aš pagaliau privalau kam nors išsikalbėti. Aš jaučiu, kad šiuos dalykus laikiau savo širdyje net per ilgai. Jei niekam apie juos nekalbėsiu, jaučiu — mirsiu ar išeisiu iš proto."
— Istorija apie panelę gali būti teisinga. Vieną kartą ir aš girdėjau misijonierių iš Indijos pasakojant, kad pas jį ateidavę daug pagonių išpažinties, nors jis ir neduodavo jiems išrišimo. Taip sau, išsikalbėti. Bet tai dar nereiškia, kad išpažintis nėra našta.
— Jeigu pripažįstate šį natūralų palinkimą, turite bent pripažinti, kad Kristus, kuris gerai žinojo, kas yra žmoguje, įsteigė atgailos sakramentą išpažinties formoje, kad pagelbėtų mums išsivaduoti iš kaltės jungo — rūpesčio, baimės, abejojimo, netikrumo.
— Pagal jūsų žodžius, išpažintis palengvinanti, suraminanti. Savo laiku aš gyvenau su katalike drauge, kuri prisipažindavo, kad ji, kiekvieną kartą, kada eina išpažinties, jaučianti nemalonius šiurpulius, kad ji tampanti beveik ligonis. Ji man dar pasakė, kad ji žinanti ir daugiau katalikų, kuriems panašiai atsitinka.
— Labai gaila, kad jūsų draugė tik pasipasakojo, kaip ji jaučiasi, eidama išpažinties, bet nieko neminėjo, kaip ji jaučiasi grįždama. Aš manau, kad jūs neneigsit, jog ligoninės reikalingos ir naudingos institucijos. Bet jeigu jums reikia eiti į ligoninę sunkiai operacijai, negalima iš jūsų laukti, kad jūs džiaugtumėtės. Ligoninės svarbą ligonis gali tinkamai įvertinti, tik grįždamas iš jos pagydytas. Tas pat ir su išpažintimi. Jeigu mes nenusidėtume, ir mūsų siela netaptų ligota, tik tada išpažintį galėtume laikyti našta, nereikalingu prasimanymu. Išpažintyje mus guodžia ir ramina ne pati išpažintis, bet jos vaisiai.
— Aš nenorėčiau, kunige, sutikti, kad nuodėmė padaro sielą ligone. Dar mažiau, kad išpažintis galėtų ją pagydyti. Jei klystu, prašau paaiškinti.
— Nuodėmė yra laisvas pasipriešinimas prieš Dievą, tam tikra revoliucija prieš jo viešpatavimą bent atskirame dalyke, jau nekalbant apie tai, kad kartu ji gali būti ir skriauda mūsų artimui. Kiekvienas sveiko proto žmogus supranta, kad tai yra labai blogas dalykas: menkučiui žmogaus protui prieštarauti amžinajai išminčiai; į bloga linkusiai jo valiai paniekinti tobulą, žmogui visuomet tik gera linkinčią. Dievo valią. O blogio smerkimą pats Dievas įdėjo į žmogaus prigimtį. Tai pasireiškia sąžinės išmetinėjimais. Dėl jų siela tampa nerami. Dėl to ją vadiname ligota.
— Aš nežinau, ar galima būtų sutikti žmonių taip šėtoniškai besielgiančių, kurie žinodami, kad nuodėmė yra tiesioginis sukilimas prieš Dievą, nusidėtų.
— Deja, taip tvirtinant, tikro perdėjimo nėra. Skirtumas tik tas, kad šėtonas jokių iliuzijų nedaro, o nusidėjėlis, kaip visi pastebime, stengiasi save pateisinti arba įsikalbėti, kad jis Dievo draugas, nors ir nesilaiko įsakymų, sakydamas: "Dievą visur galima rasti, Jis visur yra, kam man bažnyčios?" Arba tvirtina: "Aš tikiu Dievą: Jis mano širdyje". Bet tai tušti žodžiai ir tvirtinimai, be jokių argumentų. Kai jam pastebi, kad Dievą galima rasti tik, vaikščiojant įsakymų keliu, ir kad Dievas visur yra, tik ne nusidėjėlio širdy, kur viešpatauja šėtonas, nes taip pats Viešpats mums tvirtino, žmogus tyli ir nieko neatsako. Tokie "įsitikinimai" yra tik noras atsikratyti atsakomybės. Toks žmogus yra panašus į darbininką, kuris, dėl savo tinginystės ir apsileidimo įvykus nelaimei, verčia bėdą įrankiams. Ar jo sąžinė gali būti tikrai rami? Toks žmogus — tikras dvasios ligonis, nes jo elgesys kenkia sielai daug daugiau, negu bet kokia liga kūnui. Tokiais pasiteisinimais jis apeina, o kartu ir ardo dorovės įstatymus savyje bei silpnina dorovingumo nuovoką. Jame labai nukenčia grožio, gėrio ir tiesos supratimas.
Nusidėjėliui nėra pasiteisinimo. Arba jis per teisingą savęs sugėdinimą — išpažintį išsivaduos iš vidinės kančios, arba jis, sielos gelmėse nuolat save smerkdamas, o išviršiniai teisindamasis, visą laiką turės jausti ardomąją nusikalsimo galią.
— Bet aš jus užtikrinu, kad daug žmonių, neinančių išpažinties, džiaugiasi ir sielos sveikata ir yra linksmi bei laimingi.
— Aš atsimenu vieną jaunuolį, užaugusį Sovietų Sąjungoj, kuris vos buvo perbėgęs į Vakarų Vokietiją dėl kažin kokios ten neištikimybės komunistams. Iš pradžios jis tvirtino, kad Rusijoj gera gyventi. Ir tuo tikrai tikėjo. Mat, dar nebuvo patyręs, kaip žmonės gyvena vakaruose. Jam buvo visą laiką kalama, kad komunistai yra pasiekę aukščiausio gerbūvio. Taip ir su tais, kurie niekad nėra buvę išpažinties. Jie negali palyginti savo taikos ir ramybės su tais, kurie priėję išpažinties. Be to, aš neginčiju, kad žmogus, ilgai ir užsispyrusiai kovojęs su sąžinės priekaištais ir ilgai įsikalbinėjęs, kad sąžinės neramumai yra tamsios liaudies prietarų liekanos, gali įgyti beveik visišką sąžinės atbukimą ir bejausmiškumą blogiui; deja, kartu ir gėriui... Bet tai negalima vadinti tikra ramybe. Tai tik trumpa, dirbtinė ramybė prieš amžinąjį nerimą...
Užbaigiant šiandieninį pasikalbėjimą, gerbiamoji ponia, dar reikia priminti, kad čia daugiau buvo svarstytas nuodėmių išpažinimas — kitiems prisipažinimas negera padarius, o pati išpažintis vos buvo paliesta. Nuodėmių išpažinimu suprantu bet kokį ir bet kam savo kalčių atidengimą. Jis, kaip minėjau, yra natūralus žmogaus polinkis, iš kurio kyla natūralus pasitenkinimas. Išpažintis, kaip įsteigtasis mūsų Viešpaties Jėzaus sakramentas, yra daug daugiau. Prie natūralaus fakto čia reikia pridėti Dievo malonės veikimą — paties Dievo įsikišimą, veikiant į sielą — ją gydant ir raminant, guodžiant ir stiprinant.
G. S. J.