Mūsų jaunimo tarpe, ypač mokyklinio amžiaus, yra paplitus manija skaityti aštriomis spalvomis iliustruotas amerikietiškas knygeles, vadinamas komikais.
Pereitą vasarą teko stebėti lietuvių berniukų grupę, stovyklavusią Jėzuitų vedamojoje stovykloje prie Paw Paw ežero, Mičigane. Iš pat pirmųjų stovyklos dienų buvo susidurta su komikų problema. Kai kurie mūsų jaunųjų stovyklautojų jau iš namų atsivežė ištisus komikų koplektus, kiti jų pirkdavosi, išsimainikaudavo ar skolindavosi iš draugų ir godžiai skaitydavo, pašvęsdami jiems daug gražaus savo laiko ir energijos. Stovyklos vadovybei kai kuriuos komikus uždraudus, vaikų tarpe kilo nepasitenkinimas — girdi, juose nieko blogo nėra, ir jie yra įdomūs. Bet stovyklos auklėtojai buvo neperkalbami. Visoki žudynių, ištvirkimo bei baidyklių komikai buvo plėšomi be pasigailėjimo.
Nors leistinų komikų skaičius buvo ribotas, tačiau tas neribojo susidomėjimo jais. Tai buvo ypač ryšku popietinio poilsio metu, kada stovyklautojai turėdavo apie valandą lovose ilsėtis. Be komikų čia buvo neapsieinama. Iš vienos pusės, komikai buvo naudingi — jie padėdavo išlaikyti vaikus visą valandą lovose, sau ramiai besiilsinčius. Bet iš kitos pusės, jie suteikdavo rūpesčio. Liūdna darydavosi, matant mūsų lietuviškąjį jaunimą stipriai pavergtą šios įtartino pobūdžio lektūros, kuri savo dvasia ir turiniu turėtų būti jam visai svetima. Dar liūdniau darydavosi, kai vaikai ranka numodavo į jiems pasiūlytą lietuvišką laikraštėlį ar knygelę. Jeigu kuris ir iškeisdavo komiką į lietuvišką knygą, tai tas būdavo daroma dažnai tik iš mandagumo. Truputį ją pavartęs, padėdavo į šalį ir vėl pasiimdavo savo pamėgtąjį komiką.
Priešo nereikia vengti. Reikia stengtis su juo susitikti akis į akį. Nuo jo bėgdamas, kovos nelaimėsi. Norėdamas apginti savo garbę, turi vartoti tinkamus ginklus. Jeigu pradėsi į priešą svaidyti pykčio ir neapykantos strėles, jos dažniausiai atšoks ir sužeis tave patį. Bet jeigu jį paliesi meilės strėle, tai ir iš pikto vilko ar urzgiančio liūto pasidarys ramus ir švelnus avinėlis. Nuolankumas, švelnumas ir meilė nugali kiekvieną priešą ir geriausiai apgina žmogaus garbę.
Jaunimo auklėtojai šiandien noromis nenoromis susiduria su komikų skaitymo problema. Leisti vaikams skaityti komikus ar ne? Jeigu leisti, tai kokius?
Komikų klausimas yra gana plačiai diskutuojamas amerikiečių spaudoje. Vieni juos smerkia, kiti gina (bent tuos, kurie nėra moraliniai blogi). Tiek smerkiančiųjų tiek ginančiųjų pusė yra palaikoma sąžiningų auklėtojų, gerų tėvų ir motinų. Kartais sunku nuspręsti, kieno teisybė. Žemiau duodame dvi nuomones komikų klausimu, kurių viena gina pirmąją pusę, antra antrąją. Pamatę jų argumentus už ir prieš, gal lengviau galėsime susidaryti savo nuomonę apie gana opų komikų klausimą.
Amerikiečių katalikų žurnalas "Grail" šių metų kovo mėn. numeryje įsidėjo ponios Dorothy Getlein straipsnį "A Case Against Comics", kuriame autorė griežtai pasisako prieš komikus. Ji sako, kad užtenka pastudijuoti bet kokio jaunuolių nusikaltėlio bylą, ir jau galima įsitikinti, ko komikai yra verti. Beveik kiekvienas tokių jaunuolių yra skaitęs komikus, ir kas gali pasakyti, kiek įtakos jie yra turėję, kad jie tapo net teismo baudžiami nusikaltėliai. Ne vienas iš jų yra visai nekaltas vaikelis, kurs norėjo tik "išbandyti", kaip atrodo nušauti žmogų, pabėgti iš namų, apsivogti ir pan. Komikuose kriminaliniai dalykai yra taip nušviečiami, kad vaikai pradeda į juos žiūrėti, kaip į paprastus ir net būtinus gyvenimo reiškinius, kuriuose ir jie turi teisę dalyvauti.
Yra pakankamai aišku, kad šios rūšies komikai yra blogi ir todėl vaikams neskaitytini. Bet yra komikų, kuriuos daug kas vadina "gerais". Poniai Getlein nėra jokio skirtumo tarp "gerų" ir "blogų" komikų. Visi jie yra blogi, nesvarbu, ar tai būtų kriminalinio turinio, ar literatūrinio, ar religinio, ar kokio nors kitokio. Jau pats jų viršelis yra nepatrauklus. Paveikslų spalvos yra aštrios, vaizdai biaurūs ir pigūs. Komikų kalba nesilaiko taisyklingumo, ji neliteratūrinė ir iškraipyta. Tokia lektūra vaikams netinka. Ji iškreipia jų skonį, patraukia į pigų ir lengvą auklėjimosi būdą, kuris visai neauklėja, o tik kenkia jauno charakterio išsivystymui.
Kai kas sako, kad literatūriniai komikai supažindins vaikus su klasikų raštais, tokiu būdu paskatindami juos skaityti tų raštų originalus. Šitiems ponia Getlein atsako, kad tai yra netiesa. Užuot norėję skaityti didžiųjų veikalų originalus, jie atsisako tai daryti, pasiteisindami, kad jie juos jau skaitė.
Religinio turinio komikai irgi nėra geresni. Jeigu kam atrodo, kad jie dvasinį gyvenimą perduoda vaikams jiems prieinama forma, tai toki labai save apgauna. Religiniai komikai yra biaurūs. Jie nedvelkia jokiu grožiu ir patrauklumu, bet peršte peršasi savo pigumu ir tuščiaviduriškumu. Ar toki gali duoti vaikiu pamėgimą tikybos tiesų, kurios anaiptol nėra nė pigios, nė tuščiavidurės?
Humoristiniai ir pasakų komikai irgi yra atmestini. Jie pripratina vaiką prie pasyvaus pasilinksminimo būdo, kuris yra visai nepageidautinas.
Trumpai tariant, anot ponios Getlein, visi komikai be išimties yra blogi ir vaikams neskaitytini. Į jų vietą vaikams reikia duoti kultūringos lektūros. Knygynuose netrūksta gražios ir vaikams pritaikytos skaitymo medžiagos, tik reikia truputį pasišventimo iš tėvų pusės ja savo vaikus aprūpinti ir padėti jiems prie jos priprasti, ir vaikams visai nerūpės nė pažvelgti į tuos biauriuosius komikus.
Ponios Getlein straipsnis susilaukė atsakymo. To paties žurnalo birželio mėn. numeryje buvo straipsnis "A Case For Comics", kuriame ponas Marian McBride pasisakė už komikų skaitymą.
Atsakydamas poniai Getlein, jis paneigia jos tvirtinimą, kad literatūriniai komikai nepaskatina jaunimo domėtis klasine literatūra. Jeigu pradžios mokyklos mokinukas įsitikina, kad Dikensas ar Šekspyras moka gražiai sekti pasakas, tai gimnazijoje bus jam vienas malonumas su tokiu Dikensu ar Šekspyru giliau susipažinti.
Apie komikų formos nepatrauklumą, galima pasakyti, kad suaugusiam ji gal yra ir nepatraukli, bet tai nereiškia, kad ir vaikui ji turi būti tokia. Komikų forma ir dailė yra pritaikyta jauniesiems, jų amžiui ir subrendimui. Jeigu kam iš tėvų komikų kalba yra bloga ir paveikslėliai biaurūs, toks, sako p. McBride, turėtų save pasveikinti kaipo pasiekusį subrendimo amžių, kur vaikiškoji literatūra žmogaus jau nedomina. Komikai yra pritaikyti vaikams, ir todėl nenuostabu, kad vaikai juos skaito. Šitą vaikų lektūrą galima palyginti suaugusiųjų laikraščių skaitymui, be kurio joks kultūringas žmogus šiandien negali apsieiti. Kas subrendusiam laikraščiai, tas vaikams komikai. Ten jie gauna žinių, ten jų vaizduotė yra patenkinama, ten jie išnaudoja savo mintinį energijos perteklių.
P. McBride sutinka su p. Getlein, kad "blogieji" komikai yra blogi ir todėl vaikams turi būti draudžiami. Bet jeigu juose nėra nieko, kas galėtų pažeisti vaiko moralinį gyvenimą, tai jam atrodo nėra jokio reikalo komikus vaikams drausti. Paūgėję jie ir patys supranta, kurie yra blogi ir kurie geri. Tėvams neleidžiant skaityti nė gerųjų arba indiferentiškųjų, jie pamato, kad tai yra tik tuščias tėvų kapryzas, kurio galima ir nepaisyti. Iš čia tėvų autoritetas smunka ir pačių vaikų auklėjimas nukenčia.
Duodant vaikui gerą krikščionišką auklėjimą, nėra ko bijoti, kad komikai išvestų jį iš kelio.
Štai dvi nuomonės komikų klausimu. Jos abidvi yra padiktuotos nuoširdaus tėviško jausmo padėti savo sūnums ir dukterims išsiauklėti gerais krikščionimis ir tobulais žmonėmis. Bet jų išvados yra skirtingos. Ponia Getlein iš principo komikus smerkia, nesvarbu ar jie būtų geri ar blogi. Ponas McBride juos gina, išskyrus tik tuos, kurie yra moraliniai blogi. Nors nuomonės skiriasi dėl "gerųjų", tačiau abudu sutinka dėl "blogųjų". Abiem yra pakankamai aišku, kad "blogieji" komikai vaikams yra neskaitytini ir tai dėl to, kad jie yra moraliniai blogi, kad jie veda vaiką į nuodėmę arba, geriausiu atveju, paruošia jo sieloje dirvą nuodėmei bei ydai augti. O tai yra prieš dorovę ir prieš Dievo bei Bažnyčios įsakymus. Šitą išvadą turi priimti ir kiekvienas jaunimo auklėtojas, ypač jeigu jis yra katalikas. Dėl duotos priežasties jis negali toleruoti moraliniai blogų komikų, bet turi jausti gyvą pareigą visokiais būdais prieš šios rūšies knygpalaikes kovoti ir tuo gelbėti mūsų jaunimą nuo moralinės katastrofos, į kurią ne vienas tokios lektūros skaitytojas yra patekęs.
Išvada apie bloguosius komikus, atrodo, yra aiški ir visiems suprantama. Bet ką daryti su "geraisiais"? Ar ir jie smerktini? Nuomonės apie "geruosius" komikus, kaip matėme, skiriasi. Ponia Getlein smerkia visus, taigi, ir "geruosius". Ponas McBride geruosius toleruoja. Turėdami prieš akis šitų dviejų tėvų argumentus už ir prieš gerųjų komikų skaitymą, padarykime šiame klausime savas išvadas.
Iš pirmo pažvelgimo galime pasakyti, kad ponios Getlein principinis nusistatymas prieš visokius komikus, net ir geruosius, atrodo truputi perdėtas. Kadangi gerieji komikai nėra moraliniai blogi, negalima jų kaipo tokių tuojau smerkti. Jei jie savyje yra indiferentiški, tai jų gerumas ar blogumas priklauso nuo tiks-
Melozzo da Forli (1494) Grojąs angelas.
lo, kuriam jie yra panaudojami. O komikai gali būti panaudoti ir geram tikslui. Mokslo žinios, literatūra, net tikybos tiesos gali būti perduotos vaikams komikų pagalba. Šitokius iš principo atmesti, atrodo, yra neapdairu. Dėl to pono McBride nuomonė, kuri geruosius arba indiferentiškuosius toleruoja, yra priimtinesnė negu ponios Getlein. Jeigu jaunimo auklėjimas nuo jų nenukenčia ir jeigu jų pagalba dar gero galima atsiekti, tai nėra jokio reikalo juos be išimties smerkti.
Sakau, "be išimties", nes ir tų "indiferentiškųjų" tarpa gali atsirasti tokių, kurie yra blogi. Savyje jie gali neturėti nieko, kas būtų prieš moralę, tačiau kai kuriems individams jie gali vienokiu ar kitokiu būdu pakenkti, pvz., jų charakterio ar skonio išsivystymui. Bet pravesti griežtą ribą tarp kenksmingųjų ir nekenksmingųjų, kurios turėtų visi laikytis, yra beveik neįmanoma. Kas vienam kenkia, tas kitam gali ne tik nekenkti, bet dar būti naudinga. Sprendžiant, kurie indiferentiškųjų yra vaikams neskaitytini ir kurie skaitytini, reikia atsižvelgti į individualines aplinkybes, kuriose šitie komikai yra skaitomi. Todėl galutinis nusprendimas, kuriuos komikus jaunuoliui galima duoti, kuriuos ne, priklausys tiems, kurie tiesioginiai su jais susiduria ir kurie žino visas aplinkybes, parodančias šitų komikų naudingumą ar žalingumą.
Iš čia galima suprasti, kodėl pono McBride ir ponios Getlein nuomonės apie indiferentiškųjų komikų gerumą taip radikaliai skiriasi. Jų išvados nėra principinės, bet konkrečios, pritaikytos atskiriems individams (šiuo atveju, jų vaikams). Jos buvo pasiektos, ne samprotaujant apie moralinę komikų vertę, bet stebint konkretų tos vertės pasireiškimą. Vieno stebėtojo nuomone, šitas pasireiškimas buvo teigiamas, kito — neigiamas. Dėl to ir atsirado dvi skirtingos, bet kartu ir teisingos, išvados.
Jeigu kalbėtume apie amerikiečių jaunimą, tai klausimą būtų galima tuo ir užbaigti, t. y., atmetant moraliniai bloguosius komikus ir paliekant indiferentiškųjų likimą pačių auklėtojų rankose. Bet mums rūpi lietuviškasis jaunimas. Jam amerikietiškų komikų skaitymas sudaro atskirą problemą: lietuvybės dvasios išlaikymą mūsų jaunimo sieloje.
Kai kurie amerikietiški komikai tiesiog griaute griauna tą, ką mes taip stropiai stengiamės išlaikyti ir išugdyti savo jaunučių širdyse. Įsitikinti, kad tai yra faktas, pakanka pasikalbėti su kuriuo nors lietuviuku ar lietuvaite, be atodairos skaitančiais amerikietiškus komikus.
Štai Algiukas. Tai smagus ir mielas berniukas. Jo vardas primena mums didįjį Lietuvos kunigaigštį Algirdą arba Pietario knygos didvyrį Algimantą. Tai vardai, kurie dvelkia garbinguoju senovės lietuviškumu, sukeliančiu kiekvienam lietuviui sveiką pasididžiavimo jausmą. Iš vardo mūsų Algiukas yra tikras istorinės Lietuvos vaikas. Bet, deja, tai tik vardas. Jo siela slepia visai ką kita. Paklauskime jį apie jo vienvardžius Algirdą arba Algimantą, ir pamatysime, kad jie yra jam visai svetimi. Jeigu jis apie juos šį tą žino, tai tas žinojimas atsirūgsta nemalonios mokyklinės pamokos prisiminimu. Mūsų Algiukas nežėri jokiu didvyrių garbinimo entuziazmu, kuris tokio amžiaus jaunuoliui, atrodo, yra įgimtas. Bet gal Algiuko jau toks būdas? Juk ne visi vaikai yra vienodai prisirišę prie jiems patinkamų didvyrių ir jų darbų. Anaiptol. Kalbinkime jį toliau. Paklauskime jį apie Davy Crocket, Cow Boy, Superman ar ką nors panašaus. Ar ir šie vardai nesukels jame jokio entuziazmo? Vos juos išgirdęs, Algiukas tampa visai kitas vaikas. Jis net parodo, kaip Davy Crocket šaudė indėnus ir kaip šie krito nuo jo taiklios kulkos. Algiukas ne tik marškinius, tokius kaip jo garbinamojo didvyrio, dėvi, bet ir kalba ir vaikščioja, kaip jis. Norėdamas ypatingu būdu savo draugą pagirti, pavadina jį visų garbingiausiuoju vardu — Davy Crocket.
Liūdna darosi, žiūrint į mūsų Algiukus, Vytukus, Kęstučius... Jų sieloje viešpatauja svetimi dievai.
Kas kaltas? Gal būt, tai ne vien komikų kaltė. Kinai, televizija, draugai irgi yra kalti. Bet ir komikai čia savo dalį įneša, ir ta dalis yra gan didelė. Savo patrauklumu ir pigiu prieinamumu jie lengvai įsiskverbia į imlią jaunuolio sielą, vis labiau ir labiau patraukdami ją savo pusėn. Šitą darbą atlieka tie komikai, kuriuos amerikiečiai pavadintų indiferentiškais arba gerais. Tai visoki amerikoniškų didvyrių aprašymai bei šiaip svetimos lietuviams dvasios komikai. Lietuviai auklėtojai, kuriems rūpi ne tik moralinis vaikų išauklėjimas, bet ir tautinės sąmonės išugdymas, turėtų ir šituos komikus laikyti tam tikra prasme blogais ir lietuviams jaunuoliams neskaitytinais.
Bet kyla klausimas, ar šitų "gerųjų" komikų "ekskomunikavimas" bus praktiškai įmanomas. Teorijoje tai padaryti yra labai lengva, bet praktikoje beveik neįmanoma. Nejaugi prieš vėją papūsi? Vaikai prie komikų taip yra prisirišę, kad sunku ir moraliniai blogąjį jiems iš rankų atimti, o ką kalbėti apie tuos, kurie ne tik jų supratimu, bet dažnai ir jų tėvų bei auklėtojų yra laikomi gerais? Atrodo, kad kategoriškas uždraudimas neskaityti Davy Crocket ar Superman nepajėgtų atnešti norimų rezultatų. Bet lietuviškos širdies auklėtojas jaučia, kad kaip nors reikia ir šitą problemą išspręsti. Kokiu būdu?
Štai viena galimybė. Jeigu praktiškai būtų neįmanoma šitos rūšies komikus uždrausti, tai gal pavyktų šią neigiamybę apeiti teigiamomis ir pozityviomis priemonėmis. Mums svarbu ne komikus uždrausti, bet išlaikyti sveiką lietuvišką sąmonę mūsų jaunuolių širdyse. Yra faktas, kad komikai jaunimui patinka. Šitą jų "silpnybę" ne vienas auklėtojas yra išnaudojęs geriems ir aukštiems tikslams. Ar negalėtume ir mes šią galingą mokymo priemonę panaudoti savo siekimams? Jeigu negalime priešo nugalėti savais ginklais, tai atsukime į jį jo paties ginklus. Trumpai tariant, parūpinkime savo jaunimui lietuviškų komikų: išleiskime iliustruotų knygelių ir laikraštėlių, panašių į amerikietiškuosius komikus, tik su tuo skirtumu, kad jų temos, kalba ir paveikslėliai būtų ne amerikietiški, bet lietuviški. Šiam reikalui Lietuvos istorija ir literatūra galėtų daug kuo pasitarnauti. Nors lietuviškaisiais komikais mes ir nepajėgtume visiškai išrauti iš mūsų berniukų ir mergaičių sielų tokio Davy Crocket garbinimo, tačiau bent tai būtų atlikta, kad jo garbinimas žymiai sumažėtų ir šalia jo iškiltų kitų didvyrių pamėgimas, didvyrių, kurie jiems kaip lietuviams turėtų būti labai arti širdies. Lietuviškų komikų paruošimas pareikalautų naujo darbo ir jėgų iš mūsų menininkų ir rašytojų pusės. Jiems tad ir paliekame šio sumanymo iniciatyvą.
Tai viena galimybė užkirsti kelią mūsų jaunimo, skaitančio amerikietiškuosius komikus, nutautimą. Panašių galimybių būtų galima rasti ir daugiau, tačiau tai nėra šio rašinio tikslas. Mums buvo svarbu priminti lietuviškojo jaunimo auklėtojams, kad komikų skaitymas sudaro svarbią šių dienų auklėjimo problemą, į kurią reikia kreipti atitinkamą dėmesį. Jeigu komikų problema rūpi amerikiečiams, kuriems ji turi vien tik moralinį atspalvį, tai mes lietuviai, kurie šalia moralinių išskaičiavimų turime dar ir tautinius, negalime į ją žiūrėti pro pirštus.
Alg. Kezys, S. J.
Ir japoniukės mėgsta skaityti ‚komikus’