Manau, kad nėra atsitiktinis dalykas, jog tame krašte, kur dabar dauguma mūsų apsigyveno, šalia grožio nevertinimo, ir religijos nevertinančių žmonių yra didesnis nuošimtis negu bet kuriame kitame krašte. Keldamas šią mintį, noriu pasakyti, kad grožio vertinimas ir jo ugdymas kasdieniniame gyvenime sukuria palankesnes nuotaikas ir religijai įsiviešpatauti. Kur grožis nevertinamas, sunku tikėti, kad ten ir religija būtų vertinama, nes religijos atjautimas ar jos prisiminimas žmogui visados yra gražus ir šviesus.
Tad kalbėti apie grožio ugdymą yra labai svarbu ir prasminga, ypač gyvenant tame krašte, kur, kaip minėjome, šalia nuostabiai vertingų ir brangintinų dalykų, žmonių gyvenime ir kasdieninėje aplinkoje taip maža tesimato grožio, taip yra sugadintas. dvasinis skonis. Maža to, iš kasdieninio gyvenimo papročių ir įvairių viešų pasirodymų programų visokeriopas biaurumas veržiasi į mūsų visuomenės, o ypač į jaunimo, sielas. Kad visa tai yra tiesa, nereikia daug įrodymų. Užtenka tik išeiti į nevalomas miesto gatves, užtenka nueiti į parkus, kur neauklėjamas jaunimas laužo medžių šakas, užtenka pamatyti kai kur vadinamosios gražiosios lyties apsirengimą ir stačiokišką mokslus einančio jaunimo elgesį, užtenka pažvelgti į sėdinčius žmones, kurie nežino, ką su savo kojomis daryti ir kur jas padėti, ir pilnai įsitikinsi, kad grožio čia nėra. O jei dar prisiminsime, kad beveik kiekvienas teatrinis pasirodymas, jei nori pasisekimo, turi vartoti pajaco ar klouno rūbus, kad galėtų prajuokinti ir tik juokinti publiką; jei prisiminsime, kad patys geriausi įvairiomis premijomis apdovanoti filmai yra rodomi pustuštėse salėse, tai suprasime, kokiu "grožiu" čia domimasi. Jei atsiminsime, kad operos negali finansiškai išsilaikyti milijoniniuose miestuose, tai turėsime pripažinti, kad tikrojo grožio saulė jau baigia nusileisti žmonių sielose. Dar galime pridurti tą faktą, kad už geležinės uždangos grožis laisvai pasireikšti negali, kad menininkų sielos ten yra prievartaujamos, kad viskas turi tarnauti valdovų tikslams. Bet ar nekyla mintis, kad šitos barbariškumo sutemos savo rūkais pradeda vis labiau dengti ir iki šiol dar buvusį žvaigždėtą pasaulio dangų?
Šiuo metu kalbėti apie grožio ugdymą reikia dar ir dėl to, kad tremtis prieštarauja grožiui ir jį slopina. Tremtis ardo šeimas, naikina mūsų gražius papročius, nekreipia dėmesio į mūsų profesijas, bet visus varo į mums svetimą darbo aplinką. Tremtis išsekdino mumyse grožio šaltinius, bet grožio ilgesio nenutildė. Mūsų dvasia grožio ugdymui nėra uždara.
Kiekvienas žmogus savo prigimtimi yra grožio ugdymui palankus, nes jis grožiui yra sutvertas. Kas nėra pajutęs, kaip kiekvieną gamtos grožis kilniau nuteikia? Kai pavasarį ( grožis pabunda gamtoje, ar neįžiebia į kiekvieno širdį meile pasireiškiančio grožio? Ar nepajuntame liūdesio, kai rudenį, krintant medžių lapams, gamtos grožis tartum gieda paskutinę savo gulbės giesmę? Kokių nuostabių jausmų mumyse sukelia žydinčios gėlės! O kai lietaus lašai barškina į lango stiklus, jauti kaip byra ir teka minučių ir sekundžių lašai iš mūsų gyvenimui Dieviškosios Apvaizdos numatyto indo. Ir taip įvairūs šviesaus ir aptemdyto grožio reiškiniai, užgaudami mūsų sielos stygas, sukelia joje įvairių tonų ir pustonių, darnių, o kartais ir disonansu skambančių garsų.
Tačiau negalvokime, kad kalbėti apie grožio ugdymą ir grožio ilgėtis yra nereikalinga prabanga. Nemanykime, kad tai yra tik turtuolių siekimai. Grožis ir prabanga nėra tas pats dalykas. Grožis yra įmanomas ir neturte. Grožio ilgesys — tai sielos reikalas. Kaip medžiaginis turtas negali sielos praturtinti, taip ir medžiaginis neturtas negali jos nuskurdinti. Tai įrodo ir tas faktas, kad daug gražiausių meno kūrinių buvo sukurta vargingiausiose sąlygose. Nekartą sielos, kai žmogus patenka į skurdą, tartum instinktyviai dar labiau pradeda ilgėtis grožio ir bent savo jausmų pasaulyje pradeda jį kurti, kad atsvertų medžiaginį skurdą ir jame nepaskandintų dvasios. Antra vertus, dažnai turtingos gyvenimo sąlygos sudaro tik gražių rėmų įspūdį, bet tas įspūdis yra nejaukus, nes vietoje paveikslo tuose rėmuose matoma tik klaiki tuštuma.
Po visa to, kas pasakyta, gal kyla mumyse klausimas, kaip reikia elgtis, kad galėtume savyje ugdyti grožį. Pirmiausia reikia grožį branginti. Reikia suprasti, kad jis yra dvasinė vertybė. Reikia sudaryti sąlygas, kad grožis mus veiktų. Pagaliau reikia ir patiems grožį kurti, o sukurtą savo aplinkoje skleisti, kad jis kuo plačiau spinduliuotų.
Grožį reikia branginti
Grožį dėl to reikia branginti, kad tai dvasinė vertybė, daranti mūsų gyvenimą malonesnį. Negalima galvoti, kad grožis yra tuštybė, kad jis nevertingas. Juk sutvertas grožis yra nesutvertojo Grožio atspindys. Dievas yra grožio autorius. Jeigu senovės asketai niekino kūną ir jo grožį, tai buvo tik reakcija prieš per didelį, pagonišką kūno garbinimą, visai užmirštant dvasinį grožį. Kiekviena reakcija yra daugiau ar mažiau perdėta, todėl jos formulavimas negali būti laikomas taisykle.
Kad šių laikų Bažnyčia grožio neniekina, bet kiekvieną grožį vertina, įrodo kai kur organizuojami parapijiniai grožio karalienės rinkimai su religinėmis jos vainikavimo iškilmėmis. Nuo eilinių grožio karalienių rinkimų šie parapijiniai rinkimai skiriasi tuo, kad vainikuojamoji turi būti ne tik gražios išorinės išvaizdos, bet dar svarbiau, kad jos gyvenimas būtų gražus, doras ir kilnus. Jeigu pasauliniuose šios rūšies rinkimuose vainikuojamas nepilnas grožis (t. y. tik fizinis), čia yra pagerbiamas pilnas, t. y. ir fizinis ir dvasinis grožis. Šis paprotys, kurį užtikau vienoje Texas valstybės vyskupijoje, tai puikus įrodymas, kad Bažnyčia grožį laiko vertybe, kurią reikia gerbti.
Taip pat neprivalome galvoti, kad kas džiaugiasi sutvertuoju grožiu, tas būtinai turi pamiršti nesutvertąjį Grožį. Juk daugeliui sutvertas grožis ne tik neužstojo Nesutvertojo, bet net paruošė kelią prie Jo. Čia prisimenu nuostabiai kilnaus mūsų laikų Torino, politechnikos studento Jurgio Frassati gyvenimą. Tas jaunuolis, kurio šventu gyvenimu Bažnyčia yra susidomėjusi, mėgo ir mylėjo grožį įvairiausiuose meno pavidaluose. Jis mėgo įvairias sporto šakas ir jas uoliai praktikavo. Pilnas gaivalingo džiaugsmo bei draugiškumo savo draugams ir draugėms jis savo gyvenimu įrodė, kad Dievo ir grožio meilė viena kitai neprieštarauja. Niekam, sveikai galvojančiam, negali ateiti į galvą mintis, kad grožio ir meno meilė galėtų šiam jaunuoliui sukliudyti iškilti į altorių garbę, jei Bažnyčia ištirs ir ras rimtą pagrindą jo šventumui.
Kaip kai kurie žymūs žmonės brangino grožį, liudija A. Rachmanova savo veikale apie Dostojevskį ("Das Leben eines grossen Suenders"). Kai jaunam rašytojui, badaujančiam vargšui buvo prikišta, kad jis nusipirkęs brangų bilietą į Liszto koncertą, tada jis atsakęs: "Muzika man gyvenimas. Muzika yra grožis, o grožis didžiausia jėga, didžiausia paslaptis. Aš noriu grožio paslaptį pagrįsti ir visur gyvenime jo ieškau, kur tik jį galima rasti." Toji pati rašytoja savo veikale mini ir Dostojevskio brolį, taip pat rašytoją, be galo vertinantį grožinę literatūrą: "Atsimenu, kartą rašiau tėvui, kad gali man viską atimti, gali mane nuogą paleisti, bet tegul man tik duoda Šilerio veikalus, ir aš pamiršiu visą pasaulį. Ką man padeda visi medžiaginiai gėriai, jei mano dvasia pasilieka alkana, nes tik tas yra laimingas, kas tiki grožį."
Tą grožio vertę reikia ypač pabrėžti šiame krašte, kur jautrumą grožiui slopina per didelis medžiaginis ir grynai praktinis nusiteikimas, kurs, vertindamas tik medžiaginius patogumus, pamiršta, kad yra aukštesnių, dvasinių vertybių, kurios gali suteikti didesnio džiaugsmo.
Reikia sukurti grožio aplinką
Norint ugdyti grožį, reikia savo šeimoje ir savo bute sukurti jam tinkamą aplinką. Šiam tikslui nereikia daug turto, užtenka tik tikro grožio pasiilgimo. Juk pagrindinės grožio sąlygos, švara ir tvarka, beveik nieko nekainuoja. Gražus baldų sustatymas ir suderinimas reikalauja tik skonio. Papuošimas sienų kad ir pigiomis meniškų paveikslų reprodukcijomis gali atnešti butui daug jaukumo. Kas tik grožiu domisi ir jo ilgisi, ras įvairiausių būdų, be jokių ypatingų išlaidų, sudaryti savo namuose grožio aplinką.
Daug grožio į šeimos gyvenimą gali atnešti ir radijas, o net ir televizija, kuri dažniausiai ne grožiui tarnauja. Ir radijo ir televizijos programose yra grožio, tik reikia iš anksto susipažinti su programomis ir išrinkti tai, kas tikrai vertinga ir gražu. Čia reikia auklėti ir mūsų jaunuosius, paaiškinant jiems, kas yra gražu, kas verta žiūrėti, o kas yra neestetiška ir biauru.
“Argi jūs nežinojote, kad man reikia būti tuose dalykuose, kurie yra mano Tėvo?”
Luko 2, 49.
Kartais, ypač švenčių proga, nereikėtų užmiršti nė gyvų gėlių. Jos nejučiomis ugdo kilnesnius žmogaus jausmus. Kambaryje, kur skleidžiasi gėlių žiedų taurelės, sunkiau atsiveria lūpos negražiam žodžiui. Yra tautų, kurių šeimininkės kasdien perka gėles, pirkdamos maistą ir kitus kasdieninius reikmenis. Tos tautos priklauso prie kultūringiausių pasaulio tautų. O juk ir mes esame iš tos tautos, kurios mergaičių didysis pasididžiavimas ir net savitarpis lenktyniavimas yra gėlių darželiuose. Mūsų tautos dukros, įsisegusios į kasas gėlių žiedus, eidavo šventadieniais į bažnyčią pasigėrėti ir pagyventi krikščioniškų paslapčių grožiu. Jeigu jau toks neturto mylėtojas, kaip šv. Pranciškus Asyžietis, mėgo gėles ir jas įsileido į savo vienuolynus, tai kas drįstų sakyti, kad retkarčiais vienas kitas gėlėms išleidžiamas doleris yra tik prabanga?
Daug grožio gali į šeimą atnešti garsieji literatūriniai kūriniai. Širdis šokinėja iš džiaugsmo, kai susiduri su didžiais literatūros genijais. Gerų rašytojų ar poetų kūryba, kartais garsiai skaitoma šeimoje, neretai suspindi visai netikėta grožio šviesa. Reikia bandyti į tuos kūrinius įsijausti, tada ir grožis atsiskleis. Tokiu būdu atsidaro sielos langai naujų, dar iki tol nenujaustų dvasinių vertybių spinduliams.
Didesnieji miestai suteikia labai daug progų susidurti su grožiu šalia mūsų buto sienų. Reikia tik pasinaudoti tomis progomis. Tai didžiuliai parkų gėlynai, meno parodos, knygų ir muzikos plokštelių bibliotekos, vertingi vietiniai ir užsieniniai filmai. Visai teisingai A. Baronas savo novelėje sako, kad "jeigu jis galėtų, viso krašto žmonėms įsakytų kas vakarą pastovėti po žvaigždėtu dangumi".
Grožį reikia kurti ir skleisti
Ir nebūdami menininkai, grožį kuriame, kai išsiauklėjame gražių formų ir gražaus turinio asmenybę. Tikrai graži siela labai simpatiškai spindi ir iš negražaus veido. Tokio žmogaus nusišypsojimas, pasisveikinimas ir kiekvienas judesys gali padvelkti grožiu. Tokios gražios sielos
Didelėmis raidėmis laikraščiai rašo apie tuos didvyrius, kurie ištraukė skęstanti, kurie ką nors iš gaisro išgelbėjo. Bet jokie laikraščiai nerašo apie kunigą, kuris klausykloje gelbsti sielas iš amžinos mirties. Ir gerai, kad nerašo, nes kunigas yra tik tas gelbėjimo ratas, kurį meta pats Kristus. Bet kunigas yra gyvas gelbėjimo ratas. Jis jaučia nelaimes ir širdies skausmą visu tu, kurie už jo kabinasi. Keletą valandų išsėdėjus klausykloje, išsenka jo jėgos, sukasi galva, akyse tamsu... šviesu tik sieloje, jeigu jis žino, kad ne vienas išsigelbėjo. tai tikra žmonijos palaima, tai žmonės — gėlės, kurie puošia visuomenę. Dėl ko negalėtų atsirasti didesnis skaičius tokių žmonių, kurių išorinėje išvaizdoje atsispindėtų tai, apie ką yra rašęs poetas O. Milašius: "Jos pasirodymas buvo poezija, jos eisena — šokis, jos balsas — muzika." Tokio grožio ugdymo savyje reikalauja ir artimo meilė, nes savyje išsiugdytas dvasinis grožis tai geriausia dovana, kurią galime nuolat artimiesiems teikti. Kaip gėlės puošia kambarį, taip reikia ir žmonių — gėlių, kurie puoštų šeimas ir įvairius susibūrimus.
Kurti tą grožį, kurs spinduliuoja į aplinką, tai reiškia kurti iš ilgesio ir svajonės ataustą vidaus grožio pasaulį, kurs padeda pakęsti niūrią ir sunkia tikrovę. Tokį vidaus grožio pasaulį, muzikos, literatūros, gėlių ir svajonių padedama, kūrė M. Peč-kauskaitės "mamatė" ("Sename Dvare"). Tos ilgai sieloje nešiojamos svajonės dažnai virsta tikrove. Štai kodėl svajonė nėra tuščias dalykas, ir tas viduje palaikomas grožio ilgesio židinys negali neveikti teigiamai tiek į mus, tiek ir į kitus. Dėl to Vaižgantas svajonę sveikina: "Būk gi, kaip ir esi per amžius palaiminta, svajonė." Dėl to ir Nelė Mazalaitė puola tuos per didelius realistus ir materialistus, kurie kiekviena gimusią gražią svajonę tuojau nužudo, neleisdami grožio pasauliui savo viduje kurtis. "Man gaila, gaila jūsų tų, kurie taip skubate gyventi: jūs nedarote jokio tarpo tarp svajonės ir jos išsipildymo."
Nepamirškime, kad vaizduotė, svajonių lydima, visą grožį sukūrė, ir menas būtų neįmanomas be jų. Štai kodėl turime teisę tvirtinti, kad kilni vaizduotė grožį kuria ir jį paskleidžia. Grožį kurti ir skleisti — tai skatinti vaikų palinkimą į muziką ar į kitokį meną ir stengtis sudaryti sąlygas tiems palinkimoms vystytis. Todėl tokiose šeimose, kur šiais palinkimais apdovanotų vaikų yra, pianinas nėra jokia prabanga. Grožį skleisti — tai atkreipti kitų dėmesį į gražesnius literatūros kūrinius, sudominti juos poezija, kurios kai kas nė į rankas neima, todėl ir nesupranta. O juk geroje poezijoje tiek daug galima pajusti paprastais žodžiais nenusakomų dvasios ir pasąmonės gelmių. Nekartą ji atidengia vis naujus ir naujus, nežinomus dvasios horizontus. Ji gali labai pagilinti mūsų dvasinę kultūrą. Vienu žodžiu, reikia grožio apaštalavimo, norint, kad būtų sielose paruoštas kelias religijai.
Teisingai A. Carrell sako, kad "grožio meilė veda į mistiką".
Tad visai suprantama, kodėl Bažnyčia jaunimo auklėjime labai daug reikšmės skiria Marijos kultui. Juk Marija atstovauja grožį krikščionybėje. Todėl ir Marijos švenčių liturgija, galima sakyti, yra pilna gėlių. Ji ten lyginama su visokiomis gėlėmis. Taip pat ar kartais pagalvojome, kodėl tiek daug Madonų paveikslų pasaulinėse meno galerijose? Tik retas kuris iš didžiųjų menininkų nebandė jos atkurti. Manau, jog visa tai dėl to, kad jų siela nujautė Marijos nepakartojamą grožį, ir to grožio bedugnė vis iš naujo viliojo į ją pažvelgti, vis iš naujo juos intrigavo savo nepasiekiamumu. Juk ji, Bažnyčios sprendimu, yra apsaugota nuo bet kurios nuodėmės, nuo bet kurios netobulybės dulkelės ir nuo palinkimo į nuodėmę. "Ji tapo gražesnė už grožį", sako Pijus IX. Dėl to Bažnyčia nori, kad katalikų sielos, kaip galima dažniau, bendrautų su šiuo grožiu ir tokiu būdu pačios prisipildytų dvasinio grožio. Taigi, gražus Madonos paveikslas šeimoje gali dvasinio grožio ilgesį kurstyti ir palaikyti.
Ypatingai mūsų mergaitės, labiau negu vyrai širdimi gyvendamos, turėtų savo aplinkoje kurstyti grožio ugnį, panašiai kaip anų laikų vaidilutės kurstydavo šventąją ugnį. Jos visos turėtų tokios būti, kokias jas aprašo Aistis: "Visos buvo nuostabios, tos mano kadaise sutiktos mergaitės, švelnios kaip lapeliai, gražios kaip Dovydo psalmės. Mane jos išmokė mėgti ir branginti grožį."
Tiesa ir gėriu minta mūsų dvasia, grožiu kvėpuoja siela.
Ignas Naujokas